„JAV prezidento Donaldo Trumpo anos savaitės kalba Jungtinėse Tautose, kaip ir daugelis jo viešų pareiškimų per televiziją ar socialinę žiniasklaidą, visai neatitinka to, ką jam rekomendavo sakyti jo paties pasirinkti patarėjai“, – žurnale „New Republic“ rašo vienas jo redaktorių Jeetas Heeras.

Kalbėdamas apie Šiaurės Korėją, D. Trumpas drožė tokį pamokslą: „Jokia šalis Žemėje nesuinteresuota, kad šita gauja nusikaltėlių apsiginkluotų branduoliniais ginklais ir raketomis.“

„Jungtinės Valstijos labai stiprios ir kantrios, tačiau jeigu jos bus priverstos save ar savo sąjungininkus ginti, neturėsime kito pasirinkimo kaip tik Šiaurės Korėją visiškai sunaikinti.

Taigi Žmogus Raketa leidžiasi į savižudžio misiją sau ir savo režimui“, – darė išvadą D. Trumpas ir po poros dienų „Twitteryje“ dar pridūrė: „Tik ką klausiausi Šiaurės Korėjos užsienio reikalų ministro kalbos Jungtinėse Tautose. Jeigu jis atkartos Žmogelio Raketos mintis, jų greitai nė vieno nebeliks gyvo!“

Toliau Jeetas Heeras aiškina, kad „D. Trumpas turi seną įprotį savo politiniams priešams klijuoti vaikiškas pravardes, todėl visai nenuostabu, kad Šiaurės Korėjos diktatorių Kim Jong Uną jis pavadino „Žmogeliu Raketa“.

Tačiau provokuoti nesantūrų valdovą, turintį po ranka branduolinių ginklų arsenalą, yra, švelniai tariant, rizikinga – dėl to D. Trumpo komanda ir ragino jo šitaip nekalbėti.

Kaip pranešė dienraštis „Los Angeles Times“, „vyresnieji prezidento D. Trumpo patarėjų rato nariai pakartotinai įspėjo jį nepulti Šiaurės Korėjos lyderio asmeniškai, kai sakys prakalbą Jungtinėse Tautose, nes jaunojo despoto įžeidinėjimas tokiame reikšmingame forume galėtų nepataisomai įaudrinti padėtį ir užtrenkti duris bet kokioms deryboms mėginant išvengti atominės krizės.“

Tame pačiame straipsnyje teigiama, jog „detalizuotas CŽV atliktas psichologinis Kim Jong Uno portretas“ rodo, jog „jam būdinga didžiulė savimeilė, dėl ko jis reaguoja šiurkščiai, o kartais ir žudikiškai, į įžeidimus ir į tai, ką jis laiko asmeniniu užsipuolimu, užgavimu.“

„Ši charakteristika, – rašo J. Heeras, – tinka, jei atmesime žudikiškumą, ir Donaldui Trumpui.“

Na, bet kilęs žodžių karas, kuriame Kim Jong Unas Donaldą Trumpą pavadino „senatviniu Jungtinių Amerikos Valstijų marazmatiku“, kai kuriuos užsienio politikos ekspertus nuteikė pesimistiškai.

„Mes prie branduolinio apsišaudymo esame priartėję arčiau nei bet kada anksčiau pasaulio istorijoje, išskyrus vienintelį Kubos raketų krizės atvejį“, – aiškino „Los Angeles Times“ į atsargą išėjęs Jungtinių Amerikos Valstijų  admirolas Jamesas Stavridis, dabar dėstantis Tufts universitete prie Bostono.

Jo nuomone, įprastinio karo tarp Amerikos ir Šiaurės Korėjos tikimybė yra net 50 procentų, o atominio karo – 10 procentų.

Pats D. Trumpas ir dabar toliau kalba apie karinių veiksmų galimybę. Rugsėjo 26-ąją jis grasino, kad jei tokie kiltų, tai Šiaurės Korėją „sutriuškintų“.

„Atsimenant, kad Korėjos pusiasalyje gyvena apie 76 milijonai žmonių ir branduolinis karas būtų neįsivaizduojama katastrofa jų gyvybei, šita eskaluojanti krizė Amerikoje turėtų būti didelių politinių debatų tema“, – rašo J. Heeras ir toliau apgailestauja, kad taip esą nėra ir kad į D. Trumpo „žvanginimą kardais“ opoziciniai demokratai reaguoja labai jau vangiai.

Tai, anot J. Heero, „atspindi tik bendrą Vašingtono demokratų nesusigaudymą, nesusigriebimą užsienio politikos srityje. Tai ne nauja problema.“

„Demokratų partija giliai susiskaldžiusi ginkluoto konflikto klausimais nuo pat Vietnamo karo laikų, kai nuo „taikingų balandžių“ daugumos tarp eilinių narių atskilo nemaža grupė „karingų erelių“ vadovybėje ir konservatyvesniųjų narių gretose.

Nepaisant po Vietnamo karo buvusių trijų demokratų prezidentų (Jimmy Carterio, Billo Clintono, Baracko Obamos) geriausių pastangų, šis skilimas  tęsiasi dar ir šiandien. O vis dėlto yra galimybė demokratų partijai jį įveikti, net ir prezidentaujant D. Trumpui“, – rašo J. Heeras ir tęsia:

„Prieš Vietnamo karą demokratus vienijo įsipareigojimas liberaliajam tarptautiškumui, kokį praktikavo prezidentai Franklinas Rooseveltas ir Harry Trumanas ir kuris nuliejo pamatus Amerikos globaliajam vaidmeniui.“

Čia galėčiau nuo savęs pridurti, kad prie šių prezidentų demokratų reikėtų prišlieti ir po jų Amerikai vadovavusį prezidentą respublikoną Dwightą Eisenhowerį.

Kaip teisingai toliau pažymi J. Heeras, „liberalusis tarptautiškumas nebuvo tik įsitikinimas, jog Amerikos pareiga – išsaugoti pasaulio tvarką, bet ir įsipareigojimas tokioms institucijoms ir tokiai politikai, kuri palengvintų galimybes pasaulio tautoms prekiauti viena su kita ir užmegzti sienas peržengiančius socialinius ryšius. Liberalinį tarptautiškumą grindė taikos ne tik tarp valstybių, bet ir tarp jų piliečių vizija.“

J. Heeras baigia savo straipsnį įrodinėdamas, kad šią viziją vėl paversti politine realybe demokratų partijoje galėtų tik toks politikas kaip senatorius Bernie Sandersas: „Tokiu metu, kai demokratų rinkėjų bazė, jau nekalbant apie nemenką procentą respublikonų, į karinius veiksmus žiūri skeptiškai, demokratų politikams su aspiracijomis tapti prezidentu būtų labai naudinga ir verta priimti kažką panašaus į Bernie Sanderso požiūrį.“

Apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

M. Drunga