Kiekvieną kartą, kai Kremlius ko nors pridirba Ukrainoje, Sirijoje, Jungtinėje Karalystė ar kur nors kitur, galima išgirsti kalbų, kad „ko gi kito iš tų rusų ir tikėtis“. Kiekvieną kartą, kai Kremlius imasi provokacijos išvadindamas baltijiečius fašistais, išgirsi atsaką, kad o štai rusai – Putino pakalikai, rusofašistai, prakeikti maskoliai, tikra piktžaizdė. Juolab kad tokius pritemptus teiginius dar galima paremti ir apklausomis, rodančiomis Kremliaus caro, keliančio pavojų tarptautinei taikai, populiarumą. 

O jei dar pažiūrėsime, kad net penktadalis rusų visiškai sutinka, o dar 37 proc. greičiausiai sutinka su teiginiu, jog Stalinas buvo išmintingas vadas, kuris Sovietų Sąjungai suteikė galybę ir žydėjimą. Jei dar trūksta įrodymų, kad visi jie ten tokie, galima pridurti, kad net 72 proc. Rusijos piliečių visiškai arba greičiausiai netiki kaltinimais, jog Rusijai metami kaltinimai dėl pasikėsinimo į Sergejų Skripalį ir jo dukterį Jungtinėje Karalystėje yra pagrįsti. Na ir pabaigai – net 86 proc. Rusijos piliečių, anot Levadoscentro apklausos, visiškai arba greičiausiai palaiko Krymo prijungimą prie Rusijos. Vadinasi, kartu jie palaiko ir tarptautinės teisės pažeidinėjimus, kas reiškia tarptautinės sistemos, nuo kurios priklauso ir Lietuvos saugumas, naikinimą.

Trumpai tariant, minėti faktai ir duomenys ne be pagrindo kelia pasipiktinimą. Tačiau ar geriausias atsakas į tai yra kaltinti visus rusus in corpore? Ar ne to ir trokšta Kremliaus chunta, kuri siekia įrodyti, kad visi anapus Rusijos sienų yra rusofobai? Ar esame pakankamai blaivūs suvokti, kad net ir keturiems penktadaliams laikantis kokio nors bjauraus įsitikinimo, dar lieka bent 20 proc. tų, kurie yra kitokie nei masė?

Manau, kad šiandien kaip niekada anksčiau reikia ne nusigręžti nuo rusų kalbos, o ją mokytis tam, kad galėtume palaikyti kontaktus su tais Rusijos piliečiais, kuriems nei Putinas, nei Stalinas nėra jokie didvyriai, kuriems žodžio laisvė, įstatymo viršenybė yra tiek svarbi, kad dėl to jie rizikuoja būti režimo persekiojami, įgrūsti į kalėjimą ar net nužudyti, kaip kad nutiko Borisui Nemcovui, Annai Politkovsakajai. Tai ne šiaip tik žodžiais reiškiami idealai, o išbandymais įrodyta ištikimybė.

Šiandien kaip niekada anksčiau reikia megzti kontaktus su rusų verslininkais, kurie ieško galimybių veikti normalioje teisinėje aplinkoje, menininkais, kurie nori kurti žodžio laisvės atmosferoje. Ne vienas bičiulis man liudijo, kiek daug prie Lietuvos nepriklausomybės 1990 metais prisidėjo rusų disidentai. Šiandien galbūt ir naivu tikėtis, kad mūsų pagalba rusų demokratams duos greitų rezultatų ir leis išvysti kitokią Rusiją. Tačiau ištiesti pagalbos ranką rusų demokratams reikia ne dėl kokių nors pragmatinių sumetimų, o tiesiog todėl, kad tokios yra mūsų vertybės, dėl to, kad manome, jog yra moralu padėti persekiojamiems, prispaustiems.

Taip, žinau, kad bus skeptiškai žiūrinčių į tokius raginimus. Kam gi ta rusų kalba, kai ja yra skleidžiama tiek daug propagandos? Kam ta rusų kalba, kai geriau mokytis kad ir angliškai ar prancūziškai? Į pirmąjį klausimą galima atsakyti labai paprastai – rusų kalbos nemokėjimas nuo propagandos neapsaugos. Šiandien Kremliaus melas mus pasiekia tiek angliškai, tiek lietuviškai, tiek kitomis kalbomis. Tuo tarpu mokėdami rusiškai, galime tiek patys suvokti, jog Rusijoje yra ne tik Putino zombių, o kartu ir pasistengti, kad rusų demokratų mintys būtų paskleistos kuo plačiau.

Į antrąjį klausimą atsakyti dar paprasčiau. Kaip sakydavo mano seneliai – ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Nė vienos kalbos mokėjimas niekam dar nepakenkė, nes, kaip kad ir lazda turi du galus, taip ir kalba tėra tik priemonė, kuri gali tarnauti tiek tiesai, tiek melui. Jei kažkas teigia, kad rusų kalba jam ar jai yra atstumianti dėl to, kad sovietmečiu buvo priversti ją mokytis, tai parodo tik tiek, kad atgrasi yra ne pati kalba, o tiesiog pats žmogus dar nėra laisvas nuo sovietmečio. Tiems, kurie suskubs pridurti, kad Lietuvos rusai vis tik privalo mokėti ir lietuvių kalbą, pasakysiu, kad visiškai su jais sutinku, nors ir nematau nieko blogo, jei tarpusavyje jie kalbėsis rusiškai ir ši kalba bus girdima viešose erdvėse.

Šiandienio Kremliaus pasaulėžiūroje Vakarai, JAV, Europos Sąjunga yra vaizduojami kaip blogis visiškai ne dėl to, ką jie daro, o dėl to, kad jie apskritai yra, jog įkūnija visais atžvilgiais patrauklesnę alternatyvą autoritarinei, kleptokratinei Rusijai. Kadangi Rusija negali ir nesirengia pasekti JAV ar ES ir tapti demokratine, teisės viršenybe grindžiama valstybe, tai ji renkasi kelią yra jas sunaikinti paverčiant jas tokiomis, kokia yra Rusija. Istorikas Timothy Snyderis vadina tai strateginiu reliatyvizmu, kai, užuot stengusis pavyti tuos, kurie yra priekyje, siekiama juos nusmukdyti iki savo lygio, kad savi piliečiai nė nemanytų, kad gali būti geriau, kad apskritai yra kokia nors alternatyva.

Kuo mes skiriamės ar bent privalome skirtis nuo šiandienės Rusijos, kad netaptume tik veidrodiniu Putino atspindžiu? Visų pirma būtent tuo, kad mes kritikuojame tai, ką kitas daro, o ne tai, kuo jis yra. Mes nesame prieš rusus. Mes esame prieš nusikaltimus, kuriuos Kremlius vykdo rusų vardu. Mes nesame prieš rusus, nes jie yra rusai. Mes stojame prieš tuos, kurie spjauna į prigimtines žmogaus teises, tarptautinę teisę, ir visiškai nesvarbu, ar jie rusai, ar lietuviai, ar kokios nors kitos tautybės, ar religijos. Galų gale mes niekada nenurašome paties žmogaus, nes kritikuotini yra jo pasirinkimai. Žmogus yra pajėgus keistis. Dėl to ir verta stengtis. Pamiršę šias paprastas tiesas, mes rizikuojame į Putino „visi pribaltai yra fašistai“ atsakyti: „visi rusai yra Putino padlaižiai, maskoliai, vatnikai ir pan.“ Tačiau tada, deja, mes patys tapsime kaip Putinas pamiršę tai, ką privalome saugoti ir perduoti kitoms kartoms.

Donatas Puslys