Šįkart užsienio spaudos apžvalgoje skausmą sukeliančia, opia tema apie tai, kaip Katalikų bažnyčia kenčia ne tik nuo svetimųjų persekiojimo ir klastos, bet ir nuo savųjų nusižengimų ir nuodėmių.

Pasak Dublino dienraščio „Irish Examiner“, „per mišias Dubline popiežius vėl prašė atleidimo už apsileidimus lytinio piktnaudžiavimo skandalų atveju. Tačiau pamažu šie tikinimai pradeda skambėti tuštokai, nes tuo metu, kai Pranciškus kalbėjo, vienas buvęs Vatikano pareigūnas jį apkaltino jau penkerius metus žinojus apie vienam JAV kardinolui metamus priekaištus“ – ir neva nieko nedarius.

Airijos sostinės laikraščio išvada: „popiežius Pranciškus atsisako pasauliniu mastu ir be tolerancijos imtis žygių prieš išprievartavimus, kurie čia Airijoje ir skersai išilgai pasaulio tiek daug žmonių traumavo“.

Nuo savęs pridursiu, kad ši išvada per griežta, ji neplaukia iš straipsnyje paminėtų „faktų“, kurie ne visi pagrįsti. Vis dėlto gali būti, kad paskutinis straipsnio sakinys teisingas:

„Koks svarbus popiežiaus vizitas bebuvo, nusivylimas juo – jaučiamas.“

Londono dienraštis „Times“ rašė, jog „Airija galėtų būti švytintis pavyzdys Bažnyčios reformai. Reaguodama į per ilgai trukusį, diktatorišką ultrakonservatyvios kunigijos viešpatavimą, Airija legalizavo skyrybas, tos pačios lyties asmenų santuoką ir abortą“.

„Airija taip pat išsirinko homoseksualų ministrą pirmininką ir iš vienos socialiai labiausiai varžančios Europos šalies tapo atviresnė, liberalesnė ir laimingesnė.

Bažnyčia turėtų šį pokytį priimti ir, kur įmanoma, netgi jam vadovauti, užuot tik nušlubavusi jam iš paskos“, – teigė Jungtinės Karalystės sostinės laikraštis.

Vis dėlto, pridursiu nuo savęs, joks liberalus reformizmas negali priversti Katalikų bažnyčią pritarti skyryboms, homoseksualų santuokai, abortui. Tačiau tai nereiškia, jog šiais klausimais nekatalikai turi įstatymiškai būti verčiami elgtis pagal Bažnyčios nuostatas ar priimti katalikų tikėjimą.

Reikia ginti tikėjimo laisvę – ir būtent čia mūsų suskilusiame pasaulyje Bažnyčia gali perimti vadovaujamą vaidmenį, net aukštindama savąjį tikėjimą, tačiau neniekindama kitų.

Barselonos dienraštis „Vanguardia“ pažymėjo, kad „jau visus metus iš viso pasaulio aidi žinios apie seksualinius piktnaudžiavimus iš dvasininkų pusės, nuo Airijos per Čilę ir Australiją iki Pensilvanijos valstijos Amerikoje. Šitie skandalai užtemdė popiežiaus vizitą Airijoje“.

„Deja, reikalai krypsta į blogą pusę, ir popiežiaus pasisakymai skamba vis nervingiau. Nėra jokios abejonės, kad iš karto popiežius Pranciškus sužadino daugybę vilčių, bet dabar jis įklimpo į didelius sunkumus“, – rašė Katalonijos sostinės laikraštis.

Kad popiežius šiuos sunkumus įveiks, vylėsi Madrido dienraštis „Mundo“: „Pranciškus – atviros ir reformuojančios dvasios žmogus. Užtat ir galime iš jo tikėtis visiško skaidrumo, kurio reikia, kad šešėlius išsklaidytų šviesa.“

Ne taip viltingai pasisakė Amerikos sostinės dienraštis „Washington Post“.  Jo žodžiais, „kaip tik dėl vyskupų, kurie išties turėtų tikėjimą stiprinti, bet dabar yra kaltinami vaikų prievartavimu, vis daugiau katalikų turi savęs paklausti, kodėl jie tebėra šios Bažnyčios nariai. Ir šis klausimas darosi vis sunkesnis“.

„Bažnyčia savo institucijų apsaugą iškėlė virš jaunuolių ir bejėgių, kuriuos sužeidė, interesus. Popiežius Pranciškus iš pradžių buvo tas šviežias balsas, kurio Bažnyčiai reikėjo, kai klausimas sukosi apie klimato kaitą ar skurdą.

Bet jis gėdingai lėtai pripažino lytinio piktnaudžiavimo krizės aštrumą“, – rašė pagrindinis Vašingtono laikraštis.

Su šiuo įvertinimu galėtume ginčytis.

Gal išsamiausiai, bet ir pakankamai objektyviai ir sąžiningai padėtį keliuose straipsniuose aprašė „New York Times“ biuro Romoje vedėjas Jasonas Horowitzas.

Viename jų jis atkreipė dėmesį, kad „nuo pat savo popiežiavimo pradžios Pranciškus siutino katalikų tradicionalistus, bandydamas išpuoselėti plačiau vartus atveriančią Bažnyčią ir ją nukreipti tolyn nuo kultūros karo dalykų, kaip antai abortų ar homoseksualumo klausimai“.

„Kas aš toks, kad teisčiau?“ – tokia buvo garsioji popiežiaus replika, kai jo paklausė apie homoseksualius kunigus.

Tai, kaip jo politiniai ir doktrininiai priešininkai yra įpykę, paaiškėjo praėjusį savaitgalį, kai šaižiame laiške buvęs Vatikano aukščiausio rango diplomatas Jungtinėse Valstijose dėl seksualinio piktnaudžiavimo išplitimo apkaltino „homoseksualų srovę“ Vatikano hierarchijoje.

Laiške Pranciškus buvo kviečiamas atsistatydinti ir kaltinamas susiteršusio kardinolo Theodore`o E. McCarricko dangstymu.

Iš šio laiško, paskelbto per popiežiaus vizitą Airijoje, matyti, kaip ideologiškai motyvuota opozicija iš lytinio piktnaudžiavimo skandalo pasidarė vėzdą, kuriuo grasina ne tik Pranciškaus darbotvarkei, bet ir visam jo pontifikatui.

Vatikano intrigos ir kovos dėl valdžios – nieko čia nauja, bet jos paprastai lieka tarp viduramžiškų sienų ar praskrenda virš eilinių tikinčiųjų galvų. Tačiau ši kova vedama išimtinai atviru ir brutaliu būdu.

Jai garo teikia modernusis medijų amžius, popiežiaus nenoras užčiaupti kritikams burnas ir skaudulys – vaikų ir jaunuolių lytinis išnaudojimas, kuris gal daugiau nei kas kita jau yra sukėlęs nemažo skaičiaus tikinčiųjų nusisukimą nuo Bažnyčios.

Laiške išsakyti kaltinimai lieka neįrodyti. Sekmadienį vakare klausiamas dėl jų pagrįstumo, Pranciškus sakė nesuteiksiąs jiems atsakymo pagarbos. „Jis pasitiki žurnalistų gera valia bei sugebėjimu atskirti pelus nuo grūdų“, – rašė „New York Times“ biuro Romoje vedėjas J. Horowitzas.

M. Drunga

Mykolo Drungos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.