Indija ir Kinija pavojingai priartėjo prie karinio konflikto dėl ginčytinos teritorijos Himalajuose ribos. Ar dviem branduolinėms valstybėms užteks savitvardos atsitraukti?

Kivirčas dėl kelio

Kai dvi ambicingos kaimynės, didžiausios pagal gyventojų skaičių pasaulio valstybės, turinčios branduoliniais užtaisais apginkluotų balistinių raketų, ima nejuokais kivirčytis, jų vaidas negali nekelti nerimo. Tuo labiau kad Kinijos ir Indijos pasienyje kartą jau buvo kilęs rimtas karinis konfliktas, peraugęs į karą. Laimė, jis truko tik mėnesį, nuo 1962 m. spalio 20 d. iki lapkričio 21-osios. Šis karas nusinešė daugiau nei 2 tūkst. gyvybių ir baigėsi Kinijos pergale. Jai atiteko anksčiau Indijos kontroliuotas Aksai Chin regionas labiausiai į rytus nutolusioje rytinėje Džamu ir Kašmyro valstijos dalyje.

Deja, įsisenėjusių teritorinių nesutarimų tarp abiejų valstybių šis karas nepanaikino. Teigiama, kad iš daugiau nei 3 300 km ilgio visos Indijos ir Kinijos sienos apie 1 500 km atkarpa yra ginčijama vienos arba kitos pusės. Tiesa, pastaraisiais dešimtmečiais ir Pekinas, ir Naujasis Delis stengėsi sureguliuoti kildavusius konfliktus dėl karinės ar ekonominės veiklos ginčijamuose pasienio ruožuose ir ginkluotų susirėmimų pavykdavo išvengti.

Naujausia su teritorinėmis pretenzijomis susijusi nesantaikos kibirkštis tarp dviejų didžiausių Azijos valstybių įsižiebė prieš mėnesį, kai kinai Butanui priklausančioje Doklamo plynaukštėje, Indiją, Kiniją ir Butaną jungiančiame trijų šalių pasienio regione, pradėjo tiesti kelią. Ši vieta yra vos už 15 km nuo Indiją ir Kiniją skiriančios Nathu La perėjos. Kinija ir Butanas šį pasienio regioną laiko savo teritorijos dalimi. Indija, skirtingai nei jie, nepretenduoja į Doklamą, tačiau yra įsipareigojusi ginti Butano Karalystės suverenumą.

Birželio 16 d. Kinijos atstovai apkaltino Indijos valdžią pažeidus jos teritorinį suverenumą: esą Indijos pasieniečiai, neteisėtai kirtę sieną, įžengė į Kinijos teritoriją pietvakarinėje Tibeto dalyje siekdami sutrukdyti naujo kalnų kelio tiesimo darbus. Indijos diplomatai nepaneigė, kad jos kariškiai atvyko į šį regioną, tačiau esą tai buvo padaryta vien tam, kad būtų nutraukti neteisėti statybos darbai Butano teritorijoje. Kelią tiesiantiems darbininkams iš Kinijos buvo nurodyta nutraukti darbus ir susilaikyti nuo tolesnių veiksmų, kurie galėtų pakeisti „susiklosčiusią padėtį“. Savo ruožtu Butano Vyriausybė oficialiai apkaltino Kiniją tiesiant kelią Butano teritorijoje, o tai esą yra tiesioginis sutarties dėl sienos pažeidimas. Kinija, iki šiol neturinti diplomatinių santykių su Butanu, kelis kartus paneigė pažeidinėjanti dvišales sutartis, o Indijos, kuri tradiciškai remia Butaną, įsikišimą pavadino „niekaip nepateisinamu“.

Indijos ir Kinijos pasienis turėtų būti taikus, tačiau kartais įtampos išvengti nebepavyksta. Scanpix nuotr.

Žiūri pro taikiklius

Po trišalių diplomatinių demaršų konfliktas brendo penkias savaites, kol, nė vienai pusei neatsitraukus, Kinijos valdžia ėmėsi didinti spaudimą. Pekinas perspėjo Naująjį Delį, kad šis atitrauktų savo karius iš ginčytino regiono Doklamo plyaukštėje, kad būtų išvengta tolesnio konflikto eskalavimo. Kad indams būtų aiškiau, Kinijos karinės pajėgos kaimynystėje esančioje teritorijoje surengė karines pratybas, kurių metu buvo naudojami šaunamieji ginklai ir artilerija. Šių pratybų tikslas, anot Kinijos kariškių, buvo pagerinti karių pasirengimą vykdyti kovos veiksmus aukštikalnių sąlygomis.

Kinijos spaudoje pasirodė raginimų Indijai atsitraukti arba „stoti akistaton su didelio masto konfrontacijos pasekmėmis.“ Skelbiama, kad Indijai neva pradėjus telkti kariuomenę Kinijos pasienyje, Pekinas turėtų paspartinti savo pajėgų perkėlimą į galimo karinio konflikto zoną ir toliau tęsti kelio statybos darbus.

Pasak Indijos atstovų, šiuo metu ginčytiname Doklamo plynaukštės rajone įsitvirtino maždaug po 300 Indijos ir Kinijos kariškių. Jų užimtas pozicijas skiria apie 150 m, tad kariškiai gali žvalgytis vieni į kitus pro automatinių ginklų taikiklius. Pirmadienį Kinijos gynybos ministro atstovas spaudai pulkininkas Wu Qianas pareiškė, kad Indija neturėtų abejoti Pekino ryžtu apginti savo šalies teritorinį vientisumą Doklame. „Norėtume priminti Indijai nemėginti bandyti sėkmės ir laikytis įsikibus į kažkokias fantazijas“, – pridūrė pulkininkas, aiškiai užsimindamas apie 1962 m. karo padarinius kaimyninei valstybei.

Savo ruožtu Indijos užsienio reikalų ministras Sushma Swarajus pabrėžė, kad pasienyje kinų tiesiamas kelias kelia rimtą grėsmę valstybės saugumui. „Jei Kinija vienašališkai keičia ligšiolinę padėtį trijų valstybių sienų susikirtimo taške, tai tampa Indijos nacionalinio saugumo rūpesčiu“, – tvirtino ministras. Apžvalgininkai Indijos dėmesį viskam, kas vyksta jai nepriklausančiame, bet pasienyje esančiame Doklamo plynaukštės regione, vadina tiesiog paranojišku. Tai nesunku suprasti, nes naujas kelias leistų Kinijai prireikus greitai permesti kariuomenę ir karo veiksmų atveju užimti siaurą žemės ruožą, jungiantį pagrindinę Indijos dalį su toli šiaurės rytuose esančiomis jos valstijomis. Indijos atstovai ragina Kiniją išvesti savo karius iš regiono ir pradėti derybas dėl padėties sureguliavimo. Kinijos gynybos ministerijos atstovas teigia, kad vienintelis galimas būdas išspręsti problemą – atitraukti į Doklamą įvestus Indijos karius. „Lengva supurtyti kalną, bet sunku supurtyti Liaudies išlaisvinimo armiją“ (oficialus Kinijos kariuomenės pavadinimas – red.pastaba), – skambiai apibendrino pulkininkas Wu Qianas.

Kinijos prezidentas Xi Jinpingas (kairėje) ir Indijos premjeras Narendra Modi. Abi šalys varžosi dėl geopolitinės įtakos, ir ne tik Azijoje. Scanpix nuotr.

Gladiatorių ringas

Nors pastarosiomis savaitėmis Kinijos žiniasklaidos priemonės, informuodamos apie šūvio atstumu Doklamo plynaukštės pozicijose įsitvirtinusius Kinijos ir Indijos karius, vis perspėja Indiją, kad konflikto atveju ji patirtų dar didesnių nuostolių, nei per 1962 m. karą, analitikai mano, jog teritorinės pretenzijos Butanui – antraeilis dalykas. Esą tai tik pretekstas Kinijai parodyti, kad ji tvirtai siekia tapti Azijos hegemonu, didžiausia žemyno galybe, kuriai būtų priversta nusilenkti ir Indija. Kai kurių demografų skaičiavimais, Indija pagal gyventojų skaičių yra didžiausia pasaulio valstybė. Nors oficialioji Kinijos statistika teigia, kad šioje šalyje dabar gyvena 1,38 mlrd. žmonių (Indijos gyventojų skaičius siekia 1,31 mlrd.), esą yra rimtų priežasčių manyti, kad Kinijos valdžia slepia tikrąją demografinę statistiką, ir iš tikrųjų šioje šalyje yra 1,29 mlrd. gyventojų.

Vakarų apžvalgininkai mano, kad ginčytinose Himalajų teritorijose dabar žaidžiamas kur kas svarbesnis žaidimas. „Pagrindinis mūšis kilo dėl strateginės konkurencijos geopolitinėje erdvėje ir įtakos Azijoje“, – tvirtina buvusi Indijos ambasadorė Kinijoje Nirupama Rao. Pasak diplomatės, pirštinė mesta ne Butanui, o Indijai. Esą visas Indijos ir Ramiojo vandenynų regionas dabar tapo gladiatorių ringu, kuriama prasideda globali kova, įtrauksianti toli gražu ne tik Butaną. Jungtinės Valstijos, Indija ir Japonija neseniai pabaigė bendras karines pratybas jūroje. Vargu ar reikia stebėtis, kad jų metu šalia Indijos krantų buvo pastebėtas Kinijos povandeninis laivas.

Pasak Indijos spaudos, daugelis mano, kad ginčytinose Himalajų teritorijose, tokiose kaip dabar įtampos židiniu tapęs rajonas Doklamo plynaukštėje, Kinijos vykdomi infrastruktūros kūrimo darbai – kelių, elektros linijų tiesimas ir panašiai – yra ne kas kita, kaip kiniško neokolonializmo instrumentai. Indų politikos apžvalgininkai teigia, kad į tokius Kinijos tinklus jau pakliuvo kaimyninis Pakistanas, neva faktiškai tapęs Pekino protektoratu ir patekęs „amžinon priklausomybėn“ nuo didžiosios kaimynės. Tačiau Indija yra pernelyg didelė ir stipri, kad patektų į kieno nors užmestus tinklus. Ji turi daugiau nei 100 atominių užtaisų ir nemažą balistinių raketų arsenalą, tačiau branduolinis atgrasymas vargu ar gali tapti teritorinių ginčų sprendimo visrakčiu. Ypač tais atvejais, kai už teritorinių pretenzijų slypi kiti tikslai.