Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ar Japonijai ateina nerimo dienos?

Japonija gyvena ne pačioje draugiškiausioje aplinkoje. Tarp jos kaimynų yra neprognozuojama Šiaurės Korėja, kuri pastaruoju metu mėgsta grasinti branduolinio ginklo panaudojimu. Nepalankiai klostosi ir santykiai su Kinija. Tokijas ir Pekinas nesutaria dėl salų Rytų Kinijos jūroje. Kitų salų problema temdo ir Japonijos santykius su Rusija. Maskva atsisako net svarstyti galimybę grąžinti Japonijai Kurilų salyną, atitekusį Rusijai po Antrojo pasaulinio karo. Šis teritorinis ginčas tapo esmine priežastimi, dėl kurios tarp Rusijos ir Japonijos iki šiol nėra pasirašyta taikos sutartis.

Pagrindine Japonijos globėja regione buvo ir išlieka JAV. Tačiau dabartinis Baltųjų rūmų šeimininkas yra sunkiai nuspėjamas politikas. Faktiškai priešrinkiminiai Donaldo Trumpo pareiškimai privertė nerimauti daug ką pasaulyje. Japonija netapo išimtimi. Todėl ir kyla klausimas: ar Tokijui neatėjo metas sunerimti dėl savo geopolitinių pozicijų?

Nesaugi kaimynystė

Ko gero, žodžiai „nesaugi kaimynystė“ geriausiai apibūdina Japonijos padėtį. Neišspręsti teritoriniai ginčai tampa esminiu nestabilumo šaltiniu. Didžiausias toks ginčas yra su Kinija, kuri pretenduoja į Japonijos valdomas Senkaku salas (kinai vadina jas Diaoyu). Kaip numanoma, šio ginčo esmė yra ne tik pačios salos, bet ir dujų bei naftos atsargos šalia jų esančiame šelfe.

2012 metų pabaigoje šis teritorinis konfliktas vos nepasiekė karštosios stadijos. Kinija ir Japonija apsikeitė įspėjamaisiais žingsniais, į ginčytinų salų apylinkes buvo pasiųsti Kinijos karo laivai, Japonija atsakė tuo pačiu. Vėliau konfliktas kiek prislopo, tačiau klausimas nėra išspręstas. Jis išlieka įtampos šaltiniu Japonijos ir Kinijos santykiuose.

Su Maskva Tokijo santykiai nėra tokie aštrūs, tačiau ir itin gerais jų nepavadinsi. Tenka kalbėti apie šaltąją taiką, tvyrančią tarp šių valstybių. Ši taika turi savo aiškias ribas: ji baigiasi ten, kur prasideda Kurilų salų klausimas. Išspręsti šią problemą bandoma jau ne pirmą dešimtmetį, tačiau abi valstybės principingai ir nepajudinamai laikosi savo pozicijų.

Faktiškai ginčas dėl Kurilų salų stabdo tiek politinį, tiek ekonominį Rusijos ir Japonijos bendradarbiavimą. Praėjusių metų rudenį sklandė gandai, kad Tokijas gali kiek sušvelninti savo poziciją ir pereiti savo politikoje prie kompromisinio varianto reikalaujant grąžinti tik dalį Rusijos kontroliuojamų salų, bet oficialioji Japonijos valdžia paskubėjo paneigti šią informaciją.

Rusija irgi nėra linkusi ieškoti kompromisinio kelio. Nors kadaise Vladimiras Putinas tyliai perdavė Kinijai salas Amūro upėje, Japonijai tikėtis panašaus geros valios gesto nevertėtų. Netgi priešingai – Maskva ne taip seniai dar labiau paaštrino nesutarimus su Tokiju. Buvo pranešta, kad vasario pradžioje Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas pasirašė įsaką, kuriuo buvo suteikti vardai penkioms mažoms Kurilų salyno saloms. Jos buvo pavadintos sovietmečio politikos ir karo veikėjų garbei. Japonija išreiškė Rusijai oficialų protestą, į tai Maskva, kaip ir buvo galima tikėtis, atsakė, kad Kurilų salynas priklauso jai, todėl suteikti vienus ar kitus pavadinimus atskiroms saloms yra jos suvereni teisė. Tokią poziciją pateikė Rusijos prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas.

Japonijai nevertėtų dėti ypatingų vilčių į santykius su Rusija ir dėl tos priežasties, kad Maskva strategiškai orientuojasi į Kiniją. Ji svajoja apie eurazijinės ašies, kuri taptų realia atsvara JAV, sukūrimą. Taigi bet kokiame ginče su Japonija Pekinas gali tikėtis (ar net reikalauti) visapusiško Maskvos palaikymo.

Gera pradžia

Kai santykiai su kaimynais įtempti, sąjungininkų klausimas įgyja ypatingą svarbą. Po Antrojo pasaulinio karo JAV faktiškai prisiėmė įsipareigojimus dėl demilitarizuotos Japonijos saugumo. Šie įsipareigojimai tebėra aktualūs ir šiandien. Tačiau Baltuosiuose rūmuose šiandien šeimininkauja naujas prezidentas – Donaldas Trumpas. Nesunku pastebėti jo polinkį kvestionuoti ankstesnius įsipareigojimus ir bandyti radikaliai keisti JAV politiką (tiesa, kol kas tik žodžiais).

Per priešrinkiminę kampaniją D. Trumpas buvo gana aštriai pasisakęs Japonijos atžvilgiu. Jis prižadėjo pareikalauti iš Tokijo šimtu procentų apmokėti JAV karinę pagalbą užtikrinant šios valstybės saugumą. Vėliau jis taip pat yra pagrasinęs Japonijai galimu ekonominiu karu ir apkaltino Tokiją (o kartu ir Pekiną) manipuliuojant savo valiutų kursais ir taip apgaunant prekybos partnerius. Tokio pobūdžio pareiškimai nežadėjo Japonijai nieko gero.

Kita vertus, dauguma šių nuogąstavimų nepasitvirtino. Tai parodė Japonijos ministro pirmininko Shinzo Abe oficialus vizitas į JAV, įvykęs vasario pradžioje. Panašu, kad šalims pavyko susitarti. Pažymima, jog per bendrą pasirodymą žurnalistams D. Trumpas iš esmės buvo pakeitęs savo retoriką. Jis patvirtino JAV įsipareigojimus dėl Japonijos saugumo. Daugiau neskambėjo jokių pareiškimų, kad Tokijas turi už tai sumokėti. Nebegrasino D. Trumpas Japonijai ir ekonominės sferos problemomis.

Sh. Abe irgi buvo itin diplomatiškas. Jis neišsakė jokios kritikos D. Trumpui dėl jo politinių nuostatų, už tai Japonijos ministras pirmininkas pats sulaukė kritikos savo šalyje. Tačiau Sh. Abe vizitas iš esmės vertinamas kaip itin sėkmingas. Atrodo, jis sugebėjo užmegzti su naujuoju JAV vadovu gerus asmeninius santykius, o tai globalioje politikoje irgi turi svarbią reikšmę.

Tikėtina, kad D. Trumpui buvo nesunku rasti bendrą kalbą su Japonijos ministru pirmininku ir dėl aiškios naujojo JAV prezidento antipatijos Kinijai. Šios antipatijos pėdsakų lengva pastebėti skirtinguose jo interviu. Todėl galima sakyti, kad naujasis Amerikos prezidentas jau gana aiškiai pademonstravo savo simpatijų ir antipatijų pasiskirstymą Azijos regione.

Po Sh. Abe vizito į JAV Japonija kol kas gali būti rami. Tačiau ši ramybė nėra absoliuti. Pavyzdžiui, „Foreign Police“ autorius Richardas Katzas primena, kad D. Trumpą saisto priešrinkiminiai pažadai ir įsipareigojimai. Jis turi juos vykdyti, jeigu nenori prarasti savo elektorato pasitikėjimo. Šių pažadų esmė – didesnis JAV rinkos užsisklendimas, vietinių gamintojų stimuliavimas, atitinkamai bandant apsaugoti šalies įmones nuo išorinės konkurencijos. Faktiškai kalbama apie konservatyvią ekonominę utopiją, kurios išsipildymo vienaip arba kitaip tikisi jo rinkėjai. Tokioje situacijoje ekonominių JAV partnerių gali laukti gana neramūs laikai. Japonija nėra išimtis (ypač prisimenant ankstesnę D. Trumpo retoriką), tad Vašingtono ir Tokijo santykiuose dar gali atsirasti netikėtų vingių – tai priklausys nuo aplinkybių ir spaudimo, kurį gali patirti JAV prezidentas.

Viktoras Denisenko

Rekomenduojami video