Dienraštyje „The Guardian“ istorikas ir politikos apžvalgininkas Timothy Gartonas Ashas teigia prieš metus rašęs apie nerimą keliančius politinius procesus Lenkijoje ir susilaukęs Lenkijos valdančiosios Teisės ir teisingumo partijos (TTP) rėmėjų piktos reakcijos. Tačiau praėjus metams net jį patį sukrėtė tai, kaip susvyravo Lenkijos liberalios pliuralistinės demokratijos pamatai.

Kai kalbant apie dabartinę Lenkiją vartojamas epitetas „neliberali demokratija“, svarbu atskirti du dalykus, teigia T. Gartonas Ashas. Pirma, tiek parlamento, tiek prezidento rinkimus 2015 m. laimėjusios nacionalistinės ir populistinės partijos ideologinė, kultūrinė ir politikos darbotvarkė. Šią darbotvarkę griežtai būtų galima apibūdinti kaip sisteminį antiliberalizmą su pagiežos ir paranojos prieskoniais. Toks TTP siūlomas receptas neatrodo priimtinas, tačiau dauguma tų, kurie atėjo balsuoti, aiškiai suteikė pirmenybę būtent jam, o ne kitų partijų programoms, tad nugalėjusi partija turi teisę įgyvendinti savo politiką.

Tačiau ji neturi teisės demontuoti ar neutralizuoti institucijų, kurios visuomenei suteikia galimybę laisvai pasirinkti ir kurios užtikrina būtiną vykdomosios valdžios kontrolę. O būtent tai ir vyko praėjusiais metais. Pasak T. Gartono Asho, beveik per naktį iš šiek tiek nuobodaus ir tik vos pastebimai valdžiai palankaus kanalo Lenkijos visuomeninė televizija tapo TTP propagandos organu. Šalies konstitucinį teismą dabar faktiškai kontroliuoja valdančiajai partijai artimi teisėjai, nepaisant Demokratijos gynimo komiteto organizuotų masinių protestų ir pakartotinių įspėjimų iš Briuselio dėl ES teisinės valstybės kriterijų pažeidimo.

Apžvalgininkas tikina, kad sunku tuo patikėti, bet iš pradžių pasiūlytoje naujojo demonstracijų įstatymo redakcijoje buvo nuostata, kad opozicinės partijos ar nevyriausybinės organizacijos rengiamas protestas, kuriam gautas leidimas, gali būti atšauktas, jei po to atitinkamą paraišką pateikia vyriausybė ar net bažnyčia. Per kalėdines atostogas Lenkijos parlamento veikla peraugo į tikrą farsą, kai opozicijos kandidatai atsisakė išeiti iš pagrindinės posėdžių salės, o valdančiosios partijos nariai nacionalinį biudžetą chaotiškai priiminėjo gretimoje patalpoje balsuodami rankų pakėlimu. Analitikai mano, kad kitas galimas valdančiųjų žingsnis – rinkimų įstatymo pakeitimai.

Šokiruoja ne tik tai, kaip greitai ir su kokia jėga Lenkijoje imtas pulti liberalizmas, bet ir tai, kad, kaip paaiškėjo, pačios Lenkijos liberaliosios demokratijos institucijos yra labai silpnos, o daugelis opozicijos politikų –  neprofesionalūs.

Vietoj institucinio pasipriešinimo, Lenkija grįžo prie tradicinio neparlamentinio protesto, kai visuomenė pati organizuojasi prieš valstybę. Kai kurios iš šių demonstracijų buvo gana įspūdingos, ypač vadinamieji „juodieji protestai“, per kuriuos dešimtys tūkstančių juodai apsirengusių moterų pasisakė prieš siūlomą abortų įstatymo sugriežtinimą. Tačiau dažniausiai stebint tas demonstracijas apsnigtose Lenkijos miestų gatvėse ir girdint pažįstamus šūkius, taip pat jau pasenusio Lecho Walesos raginimus visiems patriotams susivienyti ir, pritaikant neįvardytas „išmanias, patrauklias ir taikias priemones“, atsikratyti PTT, norisi ir juoktis, ir verkti, priduria T. Gartonas Ashas.

Jei savo funkcijas tinkamai atlieka parlamentas, nepriklausomas konstitucinis teismas, nešališkas visuomeninis transliuotojas ir profesionali valstybės tarnyba, demokratijos gynimo komitetai nereikalingi. Liberaliosios demokratijos turi gynybinius mechanizmus, lygiai kaip sveiko žmogaus organizmas turi imuninę sistemą.

Žinoma, galima sakyti – Lenkijos demokratija yra tokia jauna! Tačiau, jei Lenkija būtų Vakarų Vokietijoje, šie metai Lenkijoje būtų atitinkamai 1972 m. Vakarų Vokietijoje. Tais metais, praėjus dvidešimt septyneriems metams nuo naujos pradžios, kai Vokietija pakilo iš daug baisesnės diktatūros pelenų, šalies institucinė struktūra jau buvo daug stipresnė nei dabar yra populistų puolama Lenkijos demokratinė sistema. Nesinorėtų čia prisiminti seno sąmojo, kad vokiečiai gali bet kokią sistemą padaryti veiksmingą, o lenkai – bet kokią sistemą sugriauti, tačiau akivaizdus kontrastas tarp to, kaip vokiečiai sugeba užtikrinti, kad valstybė veiktų tinkamai, ir to, kad lenkai visų pirma išsiskiria gebėjimu organizuotis prieš valstybę.

Ko galima imtis dabar, klausia apžvalgininkas. Teoriškai ES jau kovo mėnesį galėtų inicijuoti Europos Sąjungos sutarties 7 straipsnį, pagal kurį numatytos sankcijos (įskaitant balsavimo teisės sustabdymą) tai valstybei narei, kuri nuolat pažeidžia Europos Sąjungos standartus. Tačiau iš tiesų bet kokį tokį sprendimą užblokuotų Vengrija, o galbūt ir naujoji Lenkijos bičiulė Didžioji Britanija, kuriai pačiai panašiu metu teks inicijuoti vieną straipsnį. Tad, nors kitų europiečių reiškiamas susirūpinimas vis dar yra svarbus, Lenkijos likimas yra pačių lenkų rankose.

Jei jaunas lenkas paprašytų patarimo, jam būtų galima priminti 1968 m. Vokietijos protesto kartos šūkį: „ilgas žygis per institucijas“. Tas ilgas žygis gali būti ne toks patrauklus kaip demonstracijos prie parlamento, tačiau Lenkijai dabar reikia principingų, išsilavinusių ir energingų žmonių, kurie dirbtų šalies parlamente, teismuose, valstybės tarnyboje, mokyklose bei žiniasklaidoje ir padėtų stiprinti vis dar pavojingai trapios demokratijos imuninę sistemą.