Miestų tyrinėtojai skatina savanoriškai domėtis paveldu, net jeigu tai daroma nelegaliai, LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto profesorius Rimvydas Laužikas. Anot jo, nelegalumo aspektas nėra toks svarbus, nes pagrindinis tyrinėtojų šūkis „neimk nieko – tik nuotraukas, nepalik nieko – tik pėdsakus“ parodo, kad šie žmonės žalos nepadaro. Šios taisyklės besilaikantys tikina ir patys tyrinėtojai.

Domina viskas nuo požemių iki stogų

Toks užsiėmimas gali pasirodyti, švelniai tariant, kiek neįprastas. Tačiau kai kam tai ne tik laisvalaikis, bet ir gyvenimo būdas. Galbūt kartais atrodo, kad gerai žinomų, tankiai žmonių apgyvendintų vietovių pažinimo ribos seniai pasiektos. Tam paprieštarautų netradicine urbanistika besidominčių žmonių grupė. Jie mato miestą iš tokios perspektyvos, iš kurios žmogaus akis seniai regėjo. Jie eina ten, kur kitam nekiltų mintis eiti, net jei dėl to tenka pažeisti kai kuriuos įstatymus. Jie vadovaujasi fraze „neimk nieko – tik nuotraukas, nepalik nieko – tik pėdsakus“.

Tai – „miestų tyrinėtojai“. Šia veikla užsiimantys žmonės tyrinėja žmogaus sukurtus objektus ir infrastruktūras. Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali būti panašu į tradicinį urbanistikos mokslą, „digeriais“ arba  „urban eksploreriais“ neretai vadinamų tyrinėtojų pagrindinė domėjimosi sritis – pasenę ir ilgą laiką nebenaudojami, užmiršti įvairios paskirties pastatai: gamyklos, požemiai, gynybiniai įtvirtinimai, bunkeriai ir kiti objektai – viskas, kur žmogus seniai kėlė koją.

Šios vietos ir jų virsmas laike fiksuojami nuotraukose. Vėliau jos keliamos į tinklaraščius. Pamiršta.lt – bene žinomiausias ir populiariausias tokio tipo tinklaraštis Lietuvoje. Jo autorius sako, kad „digerių“ ir jų veiklos vertinimas priklauso nuo žmogaus pozicijos.

„Stogai, požemiai, visokios keistos vietos. <...> Dažniausiai tai – mažiau naudojamos, sunkiau paprastam žmogui pasiekiamos, būtinai nemokamos vietos.  <...> Viena vertus, į šią veiklą galime žiūrėti kaip į savo aplinkos tyrimą. Kita vertus, kaip į laisvalaikio leidimo būdą. Ko gero, tai gyvenimo būdas“, – pasakoja pamiršta.lt autorius.

Kito „digerių“ tinklaraščio „Praėjimo nėra“ autorė Justina tvirtina į šią veiklą žiūrinti kaip į tarpdalykinį užsiėmimą. „Prancūzai šią veiklą netgi skirsto į kategorijas: stogai (išvertus į lietuvių kalbą jie tai vadina stogofilija), industrinės patalpos, apleisti objektai, ansambliai, teritorijos ant žemės paviršiaus. Taip pat yra požemiai, kriptos. Sąvokomis nežaidžiu ir reikšmių joms neteikiu. Man įdomu viskas“, – teigia Justina.

Griežtai laikosi taisyklių

„Digerės“ Justinos tvirtinimu, miesto tyrinėjimas yra miesto erdvės užkariavimas, pamatymas kitais rakursais. Nesunku nuspėti,  kad šiai veiklai ištikimi landžiotojai pamirštų vietų ieško ne tik laisvai prieinamose, bet ir uždarose, saugomose teritorijose. Įspėjimai, tvoros vaizdo kameros, judesio davikliai ar kitos apsaugos priemonės „digerių“ neatbaido nuo noro patekti į neeilines vietas.

„Yra dvi medalio pusės. Iš vienos pusės, to neleidžia įstatymai, kita vertus, smalsumas viską pateisina ar bent jau taip teisiniesi pats. Žinoma, tenka susidurti su grėsme. Galiu pasakyti, kad sąžinė niekada nesuveikia. Dažniau kyla baimė, kad atvažiuos apsauginis ar pasirodys sargas. Tokių atvejų buvo daug“, – neslepia Justina.

Ji primena, kad pagrindinė nerašyta „digerių“ taisyklė „neimk nieko – išskyrus nuotraukas, nepalik nieko – išskyrus pėdsakus“ nurodo, jog neleistina ir netoleruotina, jei žmogus, vos įėjęs į objektą, prisirenka ten esančių daiktų. „Jei objektą paliksi ne tokį, kokį radai, jei vienas po kito eis ir išnešios viską, kas iš jo beliks?“ – klausia pašnekovė.

Veikla kelia daug pavojų

Dažnas ypač jaunesnio amžiaus žmogus, susižavėjęs internete publikuojamais apleistų vietų vaizdais, siekia pats ten patekti ir visa tai pamatyti savo akimis, tačiau ne kiekvienas ten elgiasi kultūringai. Dėl šios priežasties savo veiklai ištikimi miestų tyrinėtojai nesidalija informacija, kur rasti ar kaip patekti į objektą.

„Tyrinėtojai nelinkę dalyti objektų koordinačių, nes siekiama apsaugoti vietą. Jeigu ją pasakai bet kam, atsiranda galimybė, kad tas kažkas, nepatikimas žmogus, atsives ten draugų. Tai viena iš priežasčių, kodėl nesinori koordinačių dalinti laisva ranka. Antra priežastis – kodėl žmonėms nesuteikti malonumo atrasti patiems?“ – sako Justina.

Jai antrina ir pamiršta.lt autorius – jis tvirtina, kad neretai žmonės įsivaizduoja, jog tokių, kurie domisi apleistomis vietomis, yra nedaug, bet tai netiesa. „Jie patys sau nesugeba įvardyti – aš esu „digeris“. Žmonių, kurie vaikšto stogais, požemiais yra labai daug. Esmė ta, kad tai dažniausiai būna vietinis jaunimas, kuris tai daro nesistemingai: užlipa ant vieno ar dviejų pastatų ir to užtenka, kad jie ten šiukšlintų“, – pastebi pamiršta.lt autorius.

Akivaizdu, kad „diginimas“ iš esmės pavojinga veikla ne vien dėl galimybės būti sučiuptam. Trupančios lubos, šulinių angos ir, be abejo, didelis aukštis – tik dalis pavojų. Tai yra dar viena priežastis, dėl kurios kai kas į apleistų vietų entuziastus žiūri kiek kreivai. Kaip sako patys tyrinėtojai, kiekvienas pats renkasi ribą, žyminčią, kada dėl įspūdžio ar geresnės nuotraukos verta rizikuoti. Kai kurie „digeriai“ tai daro ir dėl adrenalino.

„Pavojų tikrai yra. <...> Kai kuriose vietose galima prisikvėpuoti dulkių. Jei lankaisi industrinėse patalpose – ir kenksmingų cheminių medžiagų. Užlipti į 121 m aukščio antena sunku. Galėčiau paminėti ir lyčių skirtumus – esu moteris, bet antena prie manęs nepasilenks, nepaklaus – madmuazele, gal jums padėti, sumažėti? Kitaip tariant, tu išbandai savo jėgas, įvertini fizines galimybes. Lūžių nebuvo, bet vasarą būdavo gėda dėvėti sijoną, nes visos kojos mėlynos“, – pasakoja Justina.

Prilygina riedlentininkams ir grafitininkams

Specialistai teigia, kad supažindinti visuomenę su mažiau žinoma miesto puse ar fiksuoti pastatų senėjimo procesą yra svarbu. VU Komunikacijos fakulteto Muzeologijos katedros vedėjas profesorius R. Laužikas teigiamai vertina tai, kad „digerių“ veikla skatina savanoriškai domėtis paveldu. „Tai yra natūralus žmonių noras pažinti urbanizuotas erdves. Šūkis „neišsinešk nieko – tik nuotraukas, nepalik nieko – tik pėdsakus“ praktiškai atskleidžia judėjimo esmę ir grožį“, – tvirtina R. Laužikas.

Nors neretai akcentuojama, kad ši veikla nelegali, profesorius pabrėžia, kad nelegalumas – miesto kultūros prieskonis. Jis pateikia pavyzdžių, kad tai būdinga ir grafičių judėjimui, riedlentininkams ar kitiems.

„Riedlentininkai šliaužioja laiptų atramomis, jas brūžindami, grafitininkai užpurškia grafičių ne vietoje, o „digeriai“ įlenda pro spygliuotą tvorą. Jie lenda į griuvėsius, kurie kažkam priklauso, be to žmogaus leidimo, bet nieko ten nepadaro, nenuniokoja, neišpurškia sienų, nepadaro žalos, todėl nežinau, ar tas nelegalumo akcentas tikrai toks reikalingas. Bet kuriame judėjime rastum negatyvių pusių“, – tvirtina R. Laužikas.

Ne kiekvienas į „digerių“ akiratį patenkantis pastatas, pavyzdžiui, šaltojo karo slėptuvės ar apgriuvusios nacistinės Vokietijos gynybinės baterijos pagal esamus paveldosaugos standartus priskiriamos kultūros paveldui, tačiau, kaip sako specialistas, ir tokios vietos nusipelno visuomenės dėmesio.

„Sunkiu paveldu“ apibūdinamas su trauminėmis patirtimis siejamas paveldas. Tai – didelis diskusijų objektas visame pasaulyje. Vienos šalys kalba apie pokolonijinį paveldą, kitos – apie po okupacijų likusius, karo, genocido, holokausto ar panašius paveldo objektus. Pastatai, įrenginiai atspindi vieną ar kitą epochą. Jei tas laikotarpis buvo Vilniaus ar Lietuvos istorijoje, neabejotinai turime išsaugoti tos epochos ženklus“, – sako R. Laužikas.

Ukrainos sostinėje Kijeve požemius tyrinėja apie 300 entuziastų. Maskvoje miesto tunelius ir metro sistemas taip pat naršo šimtai žmonių. Kiti ekstremalai plikomis rankomis kopia aukščiausių pasaulio dangoraižių viršūnėmis. O štai po Paryžiaus gatvėmis besidriekiančiose katakombose vietos „digerių“ bendruomenės rengia vakarėlius. Miesto valdžia net įsteigė specialų policijos dalinį, kurio tikslas – sučiupti ir bausti nelegalius landžiotojus. Visa tai rodo, kad miestų tyrinėjimas visame pasaulyje gyva ir aktyviai propaguojama veikla.

Lukas Kivita, LRT RADIJO laida „Ryto garsai“