Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Apie Nepalą, utėles ir šokį skalbiniuose

Mingailė Žemaitytė, psichologijos bakalaurantė, be galo mėgsta keliauti. Besimokydama mokykloje ji pirmą kartą išvyko į Taize kaimelį Prancūzijoje, o vėliau, studijuodama psichologiją, išskrido į Kretą dirbti. Po to sekė kelionės autostopu po Europą. Pagal Erazmus programą ji mokėsi Ispanijoje. Tuomet puse metų praleido Indijoje pas Motinos Teresės seseris ir Nepale, kur padėjo vietiniams žmonėms atsigauti po stipraus žemės drebėjimo. Na o šį pavasarį keliavo po Ameriką, ir kaip pati sako, yra ragavus kraštelį Afrikos bei Artimųjų rytų.

Mingaile, tu labai mėgsti keliauti. Esi buvusi įvairiuose žemynuose, matei skirtingų kultūrų. Kuo tave žavi kelionės, ką tau jos duoda?

Keliaudama jaučiuosi gyva. Esu čia ir dabar, todėl daug dažniau išgyvenu akimirkos grožį, dėkingumą. Viskas keičiasi, viskas yra dovana. Gal todėl taip paprasta jaustis laiminga? Iš tikrųjų niekur neišmokstu tiek, kiek keliaudama. Gyvenu, mėgaujuosi, mokausi.

Esi mėnesį praleidusi Kalkutoje pas Motinos Teresės seseris. Ką ten veikei, ką teko slaugyti, kokį gyvenimą matei? Ar daug jame skurdo? Ar nebuvo baisu ar šlykštu liestis prie to skurdo, prie skausmo, vargo?

Dirbau Prem Dan (išvertus iš hindi kalbos reiškia „Meilės dovana“) namuose, kuriuos Motina Teresė atidarė po to, kai šventykloje, kurioje pradėjo slaugyti mirštančius, pritrūko vietos. Šiuo metu ten gyvena apie 250 moterų ir vyrų, daugiausiai senelių, kuriems ypač reikalinga priežiūra ir meilė. „Gyvenau kaip gyvulys, o mirštu kaip angelas“, – sako jie. Tai, ką Motina Teresė padarė dėl šių žmonių ir dėl visos žmonijos, yra neįkainojama. Tai, ką pratęsė ten esančios seserys ir savanoriai, niekada neturės kainos.

Šie namai padalinti į dvi puses: vyrų ir moterų. Vyrai rūpinasi vyrais, moterys – moterimis. Rytą pradėdavome malda, tada rankomis skalbdavome. Kartais sulipdavome į tuos skalbinių kubilus ir dainuodamos šokdavome muiluose. Po to slaugydavome ligonius. Turėjome daug laisvės darytai tai, kas mums tą akimirką atrodydavo svarbu ir reikalinga: šukuoti plaukus, lakuoti nagus, masažuoti, išrinkti iš plaukų utėles, glostyti, rūpintis, saugoti, mylėti, nuprausti, aprengti švariu drabužiu, pasižiūrėti į akis, nusišypsoti, pasijuokti, kartais paverkti, pakrapštyti galvą ir nugarą (nuo vaistų labai niežti, paklauskite savo senelių), nuraminti, pavalgydinti, padėti pasituštinti, palaikyti švarą, palaikyti už rankos, pagroti, dainuoti, klausytis, ir vėl žiūrėti į akis. Tuos vandenynus, pilnus gyvenimo, pilnus mirties, skausmo ir šviesos. Rodės, kad tose akyse sutelpa viskas.

Toje meilėje ištirpo viskas – ir baimės, ir šleikštuliai. Kartais atrodydavo, kad ir manęs daug mažiau lieka (ta gerąja prasme). Nuoširdi tarnystė leidžia įprasminti savo ir kitų gyvenimus, duoti ir priimti, dalintis, kol ratas apsisuks ir gyvenimas pasibučiuos su mirtimi.

Mingailė Žemaitytė

Ar tame matytame skurde yra nors kiek džiaugsmo, šviesos? Kokie žmonės, nutikimai tau labiausiai įstrigo?

Kai nieko nebeturi, kai sielos spindesio nebeužgožia išoriniai spindesiai, ji gali šviesti dar ryškiau. Indų kultūra, religija, karmos dėsnis (kiekvienas veiksmas sukelia po jo einantį atlygį) padeda žmonėms priimti savo situaciją tokią, kokia ji yra. Kas esi, ką turi, kur esi – to ir nusipelnei. Toks požiūris padeda susitaikyti. Susitaikymas atneša ramybę, žmonės mažiau priešiški, mažiau skundžiasi. Tačiau tuo pačiu keliu gali ateiti ir pasyvumas: „Gimiau lūšnyne, čia užaugau, čia ir numirsiu.“

Savanoriaudama Kalkutoje kiekvieną rytą eidavau per lūšnynus. Kiekvieną kartą įžengus į tą teritoriją pasitikdavo vaikų pulkas. Neramiai ieškodami rankos įsikibti, saldainio ar prašydami kitų dovanų, ištikimai lydėdavo iki pat vartų. Vaizdai ir kvapai, lydintys toje atkarpoje, kartais šokiruodavo, kartais sukeldavo šleikštulį, kartais gailestį, liūdesį. Atsimenu aštrius pojūčius, kuriuos sukeldavo paskerstų gyvulių kvapas ir vaizdas vienoje siauroje gatvelėje. Dar labai ryškiai prisimenu aklą senolę, kiekvieną dieną sėdinčią toje pačioje vietoje. Viena savanorė sakė, kad ji ir pernai sėdėjo toje pačioje vietoje. Eidama mąstydavau, kažin ko ji ten laukia, ką galvoja. Ar turi, kas ja pasirūpina? Vieną kartą priėjau prie jos ir paėmusi jos rankas į savąsias pasisveikinau, apkabinau, pabučiavau. Toks džiaugsmas užliejo mus abi. Taip gimė mūsų nebyli, švelnių prisilietimų draugystė. Po to susipažinau su jos šeima, sužinojau, kad nors ir vargiai, bet gyvena jie visi kartu ir vienas dėl kito. Atrodo, kad ir tuose kraštuose, kaip ir pas mus Vakaruose, daug vienišų žmonių, bet kai su jais susipažįsti, atsiveria ir kitokia vienatvės pusė. Ten žmonės neizoliuoja savęs, neužsidaro namuose – sėdi gatvėse, stebi vieni kitus, kalbasi. Viskas vyksta natūraliai, organiškai.

Nepale po žemės drebėjimo kelis mėnesius padėjai žmonėms, kurie neteko namų, turto, galbūt artimųjų. O juk turtas toks svarbus žmogui, kad galėtų išgyventi. Kaip tie žmonės reagavo į šią nelaimę, ar matei daug nevilties, kančios, skausmo? Ar toje situacijoje buvo vilties ir šviesos?

Turbūt kiekvienas žmogus, netikėtai praradęs savo artimąjį, saugumą ar būstą, jaučiasi nelaimingas ir išsigandęs. Kaip dabar toliau gyventi ir būti? Iš kur gauti pinigų? Ar žemė jau nurimo? Tokie ir panašūs klausimai kurį laiką sklandė ore ir tarp mūsų visų. Mes vykome į Nepalą praėjus kelioms savaitėms po pirmojo žemės drebėjimo, tad pagrindinis sąmyšis jau buvo atslūgęs. Tiesa, jis ir vėl paūmėjo, kai praėjus trims savaitėms po pirmojo, įvyko dar vienas stiprus žemės drebėjimas. Atmosfera buvo sunki ir slogi – žmonės liūdni ir pasimetę. Kaimuose, kur beveik viskas sugriuvo iki pamatų, žmonės nežinojo nuo ko pradėti, trūko žinių, palaikymo, psichologinės pagalbos. Kiek vėliau, suaktyvėjus pagalbai ir savanoriams, atsirado naujas ritmas. Tai atnešė vilties ir šviesos. Pamažu vietos gyventojai vis aktyviau ieškojo sprendimų, jungėsi vieni prie kitų ir prie užsienio organizacijų ir dirbo, dirbo, dirbo...

Prisimenu, kai Nepale po žemės drebėjimo lankėmės viename iš sugriuvusių kaimų. Viena moteris, netekusi savo namų ir visų turtų, kvietė mus po plastiko skiaute papietauti. Kai kalbančiųjų Nepalo kalba angliškai klausėme, kaip ji jaučiasi, ji šypsodamasi sakė mums, kad Dievas duoda, bet Dievas ir pasiima. Ji buvo tikra, kad kai ateis laikas, Jis ir vėl duos ir viskuo bus pasirūpinta. Tikėjimas ir pasitikėjimas įkvepia.

Mingailė Žemaitytė

Papasakok, kokius darbus ten teko dirbti su vietos gyventojais? Kaip atstatinėjote tai, kas buvo sugriauta? Esi minėjusi, kad po dienos darbų pavakarodavote kartu, dainuodavote. Ar tos dainos ir bendrystė praskaidrindavo žmonių nuotaiką?

Šviesi bendrystė visada gydo. Žmonės vis klausdavo, ką jūs ten veikiate. Pasakodavau, kaip griauname, statome, renkame pinigus, mokomės naujų technikų, ieškome, vargstame. Dabar, praėjus laikui, žvelgiu į visą savo pagalbą iš tolo ir suprantu, kad žmogiškumas ir meilė, kurią sugebėjau parodyti būdama Nepale ir Indijoje, buvo pati reikšmingiausia pagalba. Visa kita tik mažmožiai. Bet ir tie brangūs, kai daromi iš širdies.

Kaip nelaimės akivaizdoje atrodė šeimos su mažais vaikais? Ką veikė vaikai? Ar jie turėjo žaislų? Kokių?

Man pasirodė, kad vaikai buvo palikti nuošalėje. Dauguma suaugusių buvo susitelkę į iškilusius rūpesčius ir darbus. Aplankėme kelias mokyklas, bendravome su vaikais ir mokytojais. Drauge su kitu savanoriu suorganizavome žaidimų, kurių metu kalbėjomės apie jausmus, stengėmės prisiminti laiką ir vietą, kurioje jaučiamės saugūs, išleisti tai, kas susikaupę viduje ir kiek ramiau pažvelgti į rytojų.

Dalį paaukotų pinigų išleidome vaikų žaislams – kamuoliams, lėlytėms, piešimo priemonėms ir lapams, knygutėms. Nepalo vaikai turi labai nedaug žaislų, bet užtat moka juos vertinti.

Be to, šių vaikų fantazija tikrai laki. Dažnai matydavau, kaip berniukai iš medžio nuolaužų ar senų padangų konstruoja sau žaidimus. Viskas, kas juda, rieda ar sukelia kokį nors garsą – įdomu ir išbandoma. Vaikai aktyviai tyrinėja gamtą, medžių ir gyvūnų pasaulį, daug bėgioja ir juokiasi. Vaikai Nepale labai savarankiški. Tėvai dažnai ištisas dienas palieka mažamečius vienus ar su šiek tiek vyresniais vaikais. Taip pat artimas senelių ir vaikų ryšys.

Ko lietuviai tėvai galėtų pasimokyti iš Nepalo tėvų?

Labiau atsipalaiduoti. Leisti vaikams būti vaikais. Dažniau būti gamtoje, sušlapti, išsipurvinti, įsikarti į medį, mokytis suaugusiųjų reikalų (kad ir nerangiais būdais), tikėti ir pasitikėti savo vaikais. Na, ir jei tik įmanoma (o įmanoma, tikiu, visada, nors kartais ir labai sunku) nepirkti penkiamečiams planšečių ir telefonų ir būti atidesniems pasirenkant filmukus ir žaidimus.

Esi sakiusi, kad į parduotuvę vietos gyventojams tenka eiti tris valandas kalnais, o sugrįžti užtrunka net penkias valandas. Šie žmonės neturi elektros, kompiuterių ar televizorių. Mums sunku suvokti tokį gyvenimą, kai Vakarų pasaulyje vaikai gauna naujausias planšetes ar išmaniuosius telefonus. Ar galima palyginti tokius du skirtingus pasaulius? Kuris iš jų turi kokių privalumų ar trūkumų?

Mes mėgstame lyginti ir vertinti, bet tam tikra prasme tai iš tiesų atskiri pasauliai. Turbūt jei nepaliečiai turėtų galimybę, jie taip pat įsigytų planšečių ir televizorių (tiesa, dauguma jaunų žmonių turi išmaniuosius telefonus ir yra aktyvūs socialinių tinklų naudotojai net ir gyvendami labai nuošaliose vietose). Nors tie kraštai ir skurdesni, vartojimas ir ten nesvetimas. Jaunimas bando kopijuoti vakarietišką madą, mėgsta greitą maistą, anglišką muziką, svajoja išvykti į užsienį ir ten užsidirbti daug pinigų. Vyresnė karta gyvena tradiciškai. Daug laiko skiria maldai, ritualams, namų ruošai, gyvulių priežiūrai, ryžių auginimui.

Man būdavo apmaudu stebėti nuo savo kultūros ir papročių nusigręžusius jaunus žmones. Galvodavau apie tai, kiek turizmas ir žiniasklaida yra už tai atsakingi, tačiau supratau ir tai, kad tebesu atsakinga už save. Kokią žinią atsinešu iš savo pasaulio ir kokią transliuoju savo darbais bei elgesiu. Žmonės, gyvenantys aukštai kalnuose be televizorių ir kompiuterių, man taip pat atrodo idiliškai. Tai taip ir išeina, kad vakariečiai plaukia į Rytus ieškodami dvasingumo, paprastumo, siekdami išsilaisvinti iš savo prisirišimų, o rytiečiai lygiuojasi į Vakarus, siekdami turėti, atrodyti, mokėti. Taip ir gyvename, pilni iliuzijų ir troškimų, tai nušvisdami, tai vėl užtemdami, kol atrandame, kad viskas, ko mums reikia, jau yra. Arti. Šalia. Čia. Dabar.

Kuo kalnų žmonės tau atrodo turtingi?

Ištverme, paprastumu, geru humoro jausmu ir raukšlėmis. Ir kalnais...

Mūsų šalyje daug depresijos, savižudybių, alkoholizmo. Ar Nepalas susiduria su šiomis problemomis? Kaip manai, kodėl?

Turbūt su šiomis problemomis susiduria visi pasaulio kraštai. Po žemės drebėjimo pagausėjo piktnaudžiavimo alkoholiu. Žmonės, ypač vyrai, taip mėgino skandinti savo liūdesį, užsimiršti. Priežastys panašios – nelaimė, nusivylimas, vienišumas, pasimetimas, prasmės nebuvimas.

Ar pabuvus Nepale tavo požiūris į Lietuvą pasikeitė? Kaip? Gal Lietuva nėra jau tokia neturtinga, kaip kartais mėgstama pasiskųsti?

Man atrodo, kad kiekviena žemė yra sutverta taip ir tiek turtinga, kiek jai pakanka. Lietuva pilna lobių. Man tai miškai ir upės, švarus oras, keturi metų laikai, juoda duona, lietuviškos dainos ir sutartinės, šeima ir draugai. Čia gyvena labai daug šviesių žmonių, mokytojų ir kūrėjų. Čia kiekvieną pavasarį sugrįžta tūkstančiai paukščių. Sava žemė traukia ir norisi ją kurti, gyventi drauge su savo broliais ir sesėmis.

Ką norėtumėte palinkėti visiems pasaulyje esantiems žmonėms?

Brolis Julius Sasnauskas yra pasakęs: „Šita žemė ir šitas laikas, mūsų kiekvieno istorija yra tiek priartėjus prie dangaus, kiek išdrįstame mylėti“. Linkiu drąsos kurti savo gyvenimo istoriją. Tokią vienintelę ir jums patiems artimą. Linkiu mylėti, nes tai yra svarbiausia, ką galite duoti sau ir kitiems. Pasikliaukite intuicija. Pažinkite savo širdį tokią, kokia ji iš tiesų yra. Nebijokite mylėti stipriau nei mylėjo jus ar esate įpratę. Mylėkite dovanai. Visa kita praeis, pasiliks tik meilė. Ir tai bus visa ko pradžia.

Kalbino Gintarė Minkevičienė

tapati logo

Rekomenduojami video