Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Amerikos pilietinė religija – tautą vienijanti grandis

2016 m. Amerikos prezidento rinkimus galima pavadinti manifestacija prieš diegiamus naujus papročius, prieš „pažangą“, naują neoliberalią amerikietišką tapatybę, išaugusį biurokratizmą ir valdžios elito dviveidiškumą. Tai rinkimai, kurių metu pažadėta grąžinti galią tautos suverenui, taip pat šventą prasmę bei didybę Jungtinių Valstijų ir Konstitucijos kūrėjams – žmonėms.

Tačiau rinkimai suskaldė Amerikos visuomenę ir iškėlė naujų klausimų bei iššūkių. Abi pusės vieną kitą kaltina pamynus demokratijos vertybes, pasidavus blogio manipuliacijai, vieni teigia, kad Dievas pagaliau atsigręžė į tautą, kiti – kad nusigręžė. Didžiulis idėjinis skirtumas jaučiamas ir B. Obamos bei D. Trumpo kalbose, tačiau abiejų retorika atsiremia į „pilietinės religijos“ reiškinį, į tikėjimą Amerikos išskirtinumu, didingumu ir vieningumu.

Pilietinės religijos gyvybingumas

Amerika – tokia šalis, kurioje niekada nebuvo išnykęs pilietinės religijos fenomenas, nors, priklausomai nuo aplinkybių, kartais prislopdavo. Pilietinė religija JAV atsispindi tiek Amerikos teisinėje praktikoje ir Konstitucijoje, kurios autorius – liaudies suverenas, tiek pilietinėje praktikoje, politinėje retorikoje, šventuose simboliuose bei valstybiniuose ritualuose. Deja, Europa pilietinę religiją yra praktiškai praradusi ar net sąmoningai atsisakiusi, todėl jos beveik nebesupranta. Tyrinėtojų teigimu, pilietinės religijos suaktyvėjimas jaučiamas tam tikrų krizių metu, pvz., kai svyruoja demokratinė sistema ar ji žlunga, iki absurdiško lygio išsiplečia biurokratinis valstybės mechanizmas, visuomenės nebetenkina vykdoma užsienio politika ar smarkiai pablogėja gyventojų socialinė bei ekonominė gerovė ir pan. Tokiais atvejais tam tikros savęs sakralizavimo visuomenėje formos tampa manifestacinės.

Pilietinės religijos suaktyvėjimas ne kartą buvo matomas XX a. ir XXI a.: kovoje už pilietines teises, Vietnamo karo metu, per Votergeito skandalą, po Rugsėjo vienuoliktosios. Šiuo metu jos gyvybingumas taip pat itin jaučiamas, kai nemažai eilinių žmonių suvokė, kad jie prarado galią ir įtaką ne tik valstybėje, bet ir savo pačių gyvenime, jų šimtmečius gyvavę moraliniai ir socialiniai įsitikinimai bei tikėjimai radikaliai marginalizuojami, imigracijos problema tampa sunkiai sprendžiama, nes kultūrinis disonansas tarp imigrantų ir vietinių labai akivaizdus ir stiprus: iškyla kausimas, kaip integruoti tuos, kurie nenori būti integruojami ir asimiliuojami. Kita pusė protestuoja, nes yra įsitikinusi, kad pažeidžiami pagrindiniai amerikiečių pilietinės religijos principai: laisvė, teisingumas, lygybė, atimama galimybė rasti šalyje prieglobstį visiems nuskriaustiesiems.

Tam, kad suprastume šių dienų įvykius, norėčiau į juos pažvelgti būtent per Jungtinių Valstijų pilietinės religijos prizmę, – iš kuri ji kyla, kodėl ji unikali ir vis dar gyvuoja? Kodėl taip vertindami demokratiją ir laisvę amerikiečiai pasirenka „patriarchalinį“ šalies vadovą? Kuo skiriasi B. Obamos ir jo šalininkų skleidžiama politinė religija nuo D. Trumpo atstovaujamos?

Amerikos pilietinė religija – kas tai?

Pilietinės religijos terminas gimsta Europoje, jį pirmas pradeda vartoti J. Rousseau, taip apibrėždamas politinį tikėjimą, kurį sukuria suverenas, siekdamas skatinti pilietines dorybes ir politinę vienybę, nebesiremiant tradicinėmis religijomis. Tačiau XX a. pradžioje E. Durkheimo išplėtotame modelyje pilietinė religija atsiranda spontaniškai iš kultūros, ypač iš religijos per tikėjimą, o ne sąmoningai sukuriama. Ji – neprievartinė ir vienija asmenis į moralinę bendruomenę, kur šventumas suvokiamas kaip kolektyvinė būtinybė, ji nepriklauso nuo valstybės ar politinių autoritetų, pastarieji gali tik ja pasinaudoti. Būtent Durheimo pilietinė religija būdinga Amerikos kultūrai, kurią drąsiai ima nagrinėti Robertas Bellahas. Amerikos politinė tradicija istoriškai įsišaknijusi į religinius idealus. Bellahas teigia, kad religija pagrįstas tikėjimas ir simbolių sistema suvaidino svarbų vaidmenį Amerikos instituciniame ir politiniame gyvenime.

Visų pirma bibliniai motyvai buvo svarbūs naujakuriams kurti ir suvokti save, per juos formavosi vertybės ir įsitikinimai. Kolonistai keliavo į Naująjį žemyną, kaip į Pažadėtąją žemę, įkurti Naująją Jeruzalę – laisvą, stiprią, sveiką bei tyrą ir kiek įmanoma atsiribojusią nuo senojo pasaulio prietarų ir tvarkos. Plaukė į Žemę, kur prieglaudą tikėjosi surasti visi engiamieji ir atstumtieji. Antra, pati revoliucija buvo religinis atgimimas, stebuklas, kuriuo Dievas įgyvendina savo tikslus pasaulyje. W. Hudsonas pažymi: „Prieš Amerikos revoliuciją galimybė, kad trylika kolonijų kada nors galėtų tapti viena tauta, atrodė nepraktiška ir nereali. Po revoliucijos net George‘as Washingtonas išreiškė nuostabą, kad „pasidalijimas buvo įveiktas“. Nepriklausomybės karas, vedamas Dievo, sukuria tautą, tačiau tai įvyksta tik per žmonių vieningą ryžtą aukotis. Suverenu tampa aukotis pasirengusių piliečių kūnas. Ši auka nėra prievartinė, ją pilietis turi pasirinkti laisvai, o neretai ji gimsta spontaniškai. Todėl auka išlieka vienas svarbiausių elementų šiandienėje pilietinėje religijoje. Revoliucija Amerikos liaudžiai sukūrė supratimą, kad Dievas suteikia tautai ypatingą misiją prieš kitas pasaulio tautas: amerikiečiai, kaip laisvės globėjai, kaip demokratijos principų nešėjai, gyvenimo būdo pavyzdys visiems kitiems. Trečias šventas elementas yra Konstitucija. Kaip rašo P. Kahnas: „Amerikiečiai mato revoliuciją per Konstituciją, kurios autorius yra liaudies suverenas. Nėra Dievo be teksto ir nėra teksto be Dievo.“ Konstitucija prilygsta Šventajam Raštui, kuriam paklusti privalo visi be išimties. Konstitucijoje įprasminamas suverenas ir valstybė. Tauta, remdamasi į Dievo suvereną, sukūrė savo teisės aktus jo teisingumo šviesoje (Richardson), todėl jos tekstas nekvestionuojamas, o tik interpretuojamas.

Taigi, norint suprasti Amerikos nacionalinę savimonę, kai kuriuos šiandienius pasirinkimus, reikia suprasti religinį Amerikos žmonių paveldą, būtent atkreipti dėmesį į protestantišką puritonišką jos tradiciją, kurios įtakai vienaip ar kitaip turėjo paklusti imigrantai, kita vertus, daugumos jų: airių, italų, lenkų religija ir kultūra mažai skyrėsi nuo vietinių – visi buvo krikščionys. Iš puritoniško paveldo ir tradicijos kyla amerikiečių politinė religija, kuri tampa tiltu tarp pavienio žmogaus, piliečio ir tautos, kuri skatina nacionalinę vienybę, įsipareigojimų laikymąsi bei garbina amerikietišką kultūrą ir jos gyvenimo būdą. Nors XXI a. dorybės, laisvės ir teisingumo suvokimai pasikeitė, bet ne taip radikaliai ir greitai, kaip siekė tam tikros visuomenės grupės ar valdžios elitas, todėl paskutiniuose rinkimuose ir matome akivaizdų nepritarimą naujai formuojamai tradicijai, kur laisvės ribos be paliovos plečiamos, o moralė tampa pavaldi situacijai. Todėl kaip protesto forma išrenkamas „patriarchalinis“ vadovas, kuris pažada sugrąžinti savo piliečiams išdidumą ir saugumą, o pačiai Amerikai – didybę.

Pilietinė religija ir retorika

Pradedant nuo tėvų įkūrėjų religinio pobūdžio kalbų ir baigiant šiandieniu prezidentu, suprantame, kad šis tonas tęsiasi ir toliau. Retorika ir pilietinė religija sąveikauja tarpusavyje: tiek retorika palaiko religiją, tiek lyderiai naudojasi ja savo kalbose. Lyderiai stodami prieš tautą siekia kalbėti pranašo balsu. Kaip teigia Kahnas: „Pranašas negali turėti asmeninės nuomonės; jis nesiekia pusiausvyros ar racionalaus ir pagrįsto požiūrio į visas aplinkybes. Jis teigia tiesioginį ryši su šventumu.“ Šį betarpiškumą iliustruoja paskutinės dviejų prezidentų kalbos. Palikdamas savo postą, B. Obama kreipiasi į tautą su prašymu puoselėti tikėjimą, kuris įtvirtintas valstybės steigiamuosiuose dokumentuose, išlaikyti tikėjimą idėja, apie kurią tyliai šnabždėjo vergai, tikėti ta dvasia, apie kurią dainavo imigrantai, JAV vakaruose buvusias valstybei priklausiusias žemes pradėję dirbti ūkininkai ir tie, kurie kovojo už teisingumą. Saugoti tą tikėjimą, kurį įsmeigdami vėliavas patvirtino užsienio kovos laukuose kariavę kareiviai bei į mėnulį išlipę astronautai; tikėjimą, esančio kiekvieno amerikiečio, apie kurį dar neparašytos istorijos, širdyje. Ir prideda: „Taip, mes galime. Taip, mes tai padarėme.“ Jis nepranašauja. Pranašas nėra ateities spėjėjas, tai žmogus, kviečiantis kitus nepamiršti savo šventų ištakų ir puoselėti šventas vertybes – teisingumą, pasiaukojimą, laisvę, demokratiją. Jis kviečia tautą išlikti vieningą ir stiprią. Paliekantis postą „pranašas“ savo kalba remiasi į įsišaknijusį visuomenėje tikėjimą, kad Amerikos tauta – tai naujoji Dievo išrinktoji tauta, kuri, keisdama save „pakeitė pasaulį“ ir toliau norėdama išlikti pavyzdžiu kitoms pasaulio tautoms bei išlaikyti įtaką, turi neprarasti savosios religijos, savų įsitikinimų, savo Dievo.

Panašią religinio pobūdžio retoriką girdime ir D. Trumpo inauguracinėje kalboje, tik šis pranašas ne tik siekia tautą sugrąžinti prie jos šventų ištakų, ne tik kviečia prisiminti revoliucijos esmę, jis kaltina nuosmukio visuomenę, jis kaltina politinį elitą pasiglemžus valdžią ir sprendimo galią iš žmonių, iš tautos, kaltina Ameriką, praradusią autentišką politinę tvarką. Šioje kalboje, priešingai nei pirmoje, pranašas jaučia, kad tauta prarado savo Jeruzalę, ir siūlo ne tik ją atgauti, bet kurti naują: stiprią ir sveiką, priklausančią Jungtinių Valstijų žmonėms. Jis sako, kad „Amerika vėl taps pergalinga – tokia, kokia dar niekad nebuvo. Ir šiandien susirinkta tam, kad būtų paskelbta nauja priesaika – visiems miestams, visoms pasaulio sostinėms, visoms vyriausybėms. Nuo šios dienos Amerikos žemę ves nauja svajonė. Nuo šiol Amerika bus pirmoje vietoje!“ Remdamasis Biblijos žodžiais: „Biblija mums sako, kaip gera ir malonu, kai Dievo žmonės gyvena kartu vienybėje“, D. Trumpas savo kalboje siekia suvienyti tautą bendram tikslui, nes kai Amerika vieninga, ji – nesustabdoma. Jis atsisuka į religiją kaip į Amerikos socialinės egzistencijos prigimtį ir kviečia atsigręžti kitus.

Abu prezidentai kalba iš vienos pranašo pozicijos, abu siekia vienybės, tačiau jų matymo aspektai visiškai skirtingi. Jie naudojasi teologine retorika, o šioji įtikina žmones, kurie pasidalina į dvi stovyklas. Jose nebelieka jokio racionalumo. Jų pasirinkimus ir sprendimus užvaldo tikėjimas idėja: abi pusės kitą suvokia kaip blogį, o save – kaip gėrį. Abi pusės stoja į kovą su blogiu, o tai reiškia – su pačiais savimi. Ir paradoksalu, pilietinė religija, kuri turėjo vienyti skirtingų nuomonių ir įsitikinimų žmones, sukurti vienybę įvairovėje, juos suskaldo. Tačiau norisi tikėti, kad šis susiskaldymas tėra ginčas dėl skirtingų nuomonių, ir amerikiečiai, prisimindami savo revoliucinę dvasią, susivienys, taip dar kartą atsakydami į klausimą: „kas mes esame?“, nes amerikiečiui būti amerikiečiu – tai turėti valstybės sielą, o pilietinė religija – tai stipri grandis, kuri išlaiko juos kartu.

 

Autorė yra VU TSPMI absolventė

Aistė Deimantaitė

Rekomenduojami video