Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Alžyro veiksnys, arba Apie nuolat sugrįžtančią praeitį

Daugelio žmonių dėmesį rinkimai prikaustė ne dėl E. Macrono charizmatiškos asmenybės ar jo siūlomo politinių pertvarkų kurso. Šie rinkimai simbolizavo kovą tarp dviejų skirtingų Europos vizijų. Tarp atviros visuomenės vizijos, kuriai atstovavo Macronas, ir uždaros visuomenės, kurią siūlė M. Le Pen. Balsas už E. Macroną – tai balsas prieš susiskaldymą, uždarumą, rasizmą, nacionalizmą.

Vienas žymiausių mūsų regiono filosofų L. Kolakowskis yra pasakęs, kad modernus žmogus yra istorijos žmogus. Susitelkę į politines bendruomenes, žmonės per bendrus išgyvenimus ir įvykius, palietusius juos visus, randa religinę prasmę ir bendrą tapatumą. Todėl nenuostabu, kad kardinaliai skirtingas ateities vizijas siūlančių kandidatų požiūris į istoriją ne ką mažiau kontrastingas. Kaip per rinkimus teigė istorikas, žydų kilmės pabėgėlis iš Alžyro, atvykęs į Prancūziją 1962 m., Benjaminas Stora, Alžyras tapo Prancūzijos pilietinio karo JAV atitikmuo. Šiandien visuomenę kamuojančios emigracijos, svetimo integracijos problemos neišvengiamai grąžina į istorijos plotmę.

E. Macronas šių metų pradžioje, prisiimdamas politinę riziką, pademonstravo gebėjimą kalbėti ne tik apie herojišką istoriją, bet ir apie tamsius jos puslapius. Apsilankęs Alžyre, Macronas karą įvardino kaip nusikaltimą žmogiškumui (įdomus faktas, kad išrinktasis prezidentas kadaise dirbo prancūzų filosofo Paulo Ricoeur, analizavusio atminties ir tapatumo santykį, asistentu). Tuo tarpu M. Le Pen nepraleido progos priminti tai per debatus, vertindama šį poelgį kaip Prancūzijos žmonių įžeidimą, ir pridūrė, kad kolonializmas davė labai daug kolonizuotoms šalims, ypač Alžyrui. Kadaise M. Le Pen tėvas, Jeanas-Marie Le Penas, Alžyro karo veteranas, yra sulaukęs kaltinimų dėl vykdytų kankinimų per karą ir yra gerai žinomas dėl Holokausto neigimo bei posakio, kad dujų kameros tebuvo nedidelė istorijos detalė. Tai, kad Macrono ir Le Pen pozicijos kardinaliai skiriasi vertinant Prancūzijos bei Alžyro istoriją ir bendrai Prancūzijos kolonizacijos istoriją, nėra netikėta. Jų pozicijų skirtumas rodo ne skirtingą santykį su praeitimi, o greičiau skirtingas santykis su praeitimi yra sąlygotas skirtingo suvokimo, kas yra Prancūzija šiandien.

Alžyro karas, dar vadinamas Alžyro revoliucija dėl nepriklausomybės, prasidėjo 1954 m. ir pasibaigė 1962-aisiais pasirašius taikos sutartį, užbaigiančią 132 metus trukusią Alžyro kolonizaciją. Nuo prancūzų įsiveržimo į šalį 1830-aisiais, ši šiaurės Afrikos teritorija buvo tapusi viena pagrindinių Prancūzijos kolonijų. Į Alžyrą buvo perkeliama nemažai prancūzų, taip siekiant sutvirtinti ekonominius, socialinius ir kultūrinius ryšius su metropoliu. Čia taip pat kėlėsi atvykėlių iš Ispanijos, Italijos ar Maltos, todėl Alžyre susidarė nemaža krikščionių bendruomenė. Alžyras buvo aneksuotas, paverčiant jo teritoriją Prancūzijos tąsa į Afrikos kontinentą, todėl, įsisiūbavus kovoms dėl nepriklausomybės, konfliktas tapo ypač kruvinas, persmelktas teroro iš abiejų pusių. Situaciją sunkino ir tai, kad pačiame Alžyre įsiplieskė pilietinis karas tarp Alžyro Nacionalinio išsilaisvinimo fronto ir Prancūzijos lojalistų.

Pasibaigus karui, palaipsniui istorikai pradėjo fiksuoti brutalumo, kankinimo istoriją, o išlikę gyvi dalinosi prisiminimais apie nužudytus šeimų narius, masinius kankinimus ir patirtą siaubą. Istorikas Talbotas jau 1980 m. išleistoje knygoje „Alžyras: karas be pavadinimo“ (Algeria: The War without a Name) rašė apie tai, kad visuomenėje ekspansinė Prancūzijos politika ir žiaurūs jos vykdymo metodai buvo niveliuojami. Pats karas buvo įvardinamas įvairiais realią situaciją maskuojančiais epitetais, tokiais kaip „būtinąja priemone tvarkai palaikyti“, tiesiog „įvykiais“ ar „Alžyro drama“. Kartu šie epitetai formavo ir visuomenės nuostatą karo atžvilgiu. Prancūzijos veiksmai įvardinti kaip „operacija atkurti pilietinę santvarką“, „taikos palaikymo misija“. Štai dienraštis Le Monde prasidėjus sukilimui rašė, kad Alžyro sukilėliai kėsinasi į ryšį tarp Prancūzijos ir Afrikos, todėl būtina imtis priemonių stabdant vykdomą destrukciją.

Prancūzija karą oficialiai pripažino 1999 m., 2012-aisiais prezidentas F. Hollande‘as pirmą kartą pagerbė masinių žudynių, įvykdytų šimtams protestuojančių alžyriečių Prancūzijoje 1961 m., aukas. Tačiau ir šiandien jo bei kolonijinės praeities vertinimai kelia nemažų aistrų. Taip yra dėl to, kad kolonializmo istorija, kaip ir įvardino M. Le Pen, yra didžios Prancūzijos tautos didybės simbolis. Žmonėms, kurie bando atrasi sau vietą šiandien sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, praeitis kelia nostalgiją, nes ji grąžina į pasaulį, kuriame reikalai buvo tvarkomi remiantis etiniu pagrindu ir tariamu jo pranašumu.

Tuo tarpu realiai situacija yra daug sudėtingesnė, ir jos negalima suskirstyti į juodą ir baltą, nepaaukojant pačios tiesos. Per karą ir jam pasibaigus į Prancūziją ėmė plūsti šimtai tūkstančių pabėgėlių. Tai buvo prancūzų kilmės alžyriečiai, vadinamieji Pieds-Noir (juodosios pėdos), persikėlę į Alžyrą jį aneksavus, bei alžyriečiai, kovoję Prancūzijos pusėje per karą. Šių žmonių, dar vadinamų harkiais, likimas ypač sudėtingas. Pasibaigus karui, įvairiais vertinimais, nuo 60,000 iki 150,000 harkių buvo nužudyta nepasigailint ištisų šeimų, deginant kaimus ir masiškai juos kankinant kaip išdavikus. Savaime suprantama, kad kovojusieji Prancūzijos pusėje harkiai pirmiausia prieglobsčio ieškojo Prancūzijoje. Pastaroji, nors ir žinojo apie vykdomas masines žudynes, atvykėliams didelės pagarbos nerodė. Kaip rašo istorikas Douglas Yates, harkiams buvo kuriamos atskiros gyvenvietes, dažnai atokiuose miestų rajonuose, miškuose, naudojant karių bunkerius, pastatytus per Antrąjį pasaulinį karą. Būtent tuomet ir pradėjo kurtis uždaros, menkai integruotos bendruomenės ir getai, atsidūrę dabartinių politinių diskusijų centre.

Šiandien daugelį įtampų keliantys imigracijos, antisemitizmo, nacionalizmo klausimai verčia grįžti prie istorijos ir dabartinės visuomenės nesugebėjimo blaiviai žvelgti į savo praeitį, kai šį žvilgsnį iškraipo nostalgija didžiajai prarastos didybės erai. Erai, kurioje Prancūzija turėjo kontrolę ir galią. Šiandien Prancūzija, kaip ir didžioji dalis Vakarų visuomenių, susiduria su nežinomybe – dėl savojo tapatumo, neužtikrintumo rytojumi. Šiandien atrodo, kad esame nesvarumo būsenos, kai nebežinome, kas mūsų laukia rytoj, o visą situaciją dar labiau kaitina politikų eskaluojamos baimės dėl migrantų. Istorija moko, o kolonializmo istorija šiuo atveju rodo, kad musulmonų bendruomenės Prancūzijoje radosi kartu su kolonializmo politika ir nėra vien dabarties problema. Ji yra susijusi su tautinių valstybių vykdyta politika, kurios turinio neleidžia pamatyti noras istorijoje matyti tik herojus ir laimėjimus. Bandymas šiandien musulmonų bendruomenės problemą redukuoti į Europos integraciją ir sienų atvirumą – yra istorinės užmaršties ženklas, neleidžiantis jos spręsti.

Nenuostabu, kad Le Pen požiūris į kolonializmą artimas mūsų didžiosios kaimyninės Rusijos retorikai, vartojamai kalbant apie Sovietų Sąjungos istoriją bei vertinant Stalino asmenybę. Putino Rusijoje sovietų nusikaltimai yra niveliuojami, dažnai pristatomi kaip pasiekimas, arba bent jau kaip mažesnis blogis, nei kuriamas modernių, industrinių visuomenių gėris. Kitaip tariant – tikslas pateisina priemones, o ir pačios priemonės iliustruojamos kaip neišvengiamybė, padiktuota aplinkybių. Tad keisčiausia, kad tokį patį argumentą galima buvo išgirsti ir Lietuvoje, atsinaujinus diskusijoms dėl K. Škirpos asmenybės vertinimo. Esą būtina skirti herojišką darbą, atliktą kuriant valstybę, nuo santykio su viena iš mažumų. Kitaip tariant, antisemitizmas yra pateisinamas, nes tuo metu svarbesnis tikslas buvo valstybingumas. Tai labai keistas požiūris į patį valstybingumą, kai dalis jos piliečių laikoma nereikšminga pačiai valstybei. Tuomet valstybė tampa ne jos piliečiai – žydai, lenkai, musulmonai, krikščionys, ateistai, seksualinės mažumos, bet greičiau tam tikra jos idėja. Būtent toks politinės tikrovės redukavimas į skirtingas jos idėjas, dažnai pamirštant realių žmonių aplinkybes ir interesus, yra pagrindinė problema, su kuria susiduria dabarties politika.

Grįžtant prie pradžioje minėto L. Kolakowskio posakio, modernų žmogų, kaip istorijos žmogų, būtina pripažinti, kad santykis su praeitimi atspindi ir tai, kokie esame šiandien. Šiandien mes, demokratinių Europos šalių piliečiai, turime unikalią galimybę reflektuoti savo praeitį ir kelti klausimus, kurių kelti neleidžia joks kitas politinis režimas. Šiandien galime ir turime kalbėti ne tik apie herojus, bet ir apie klaidas. Atvirumas teikia galimybę pažvelgti į praeitį tokią, kokia ji buvo – komplikuota, nevienareikšmė, pilna ne tik laimėjimų ir pasiekimų, bet ir sunkių nusikaltimų. Diskusija šiuo atveju pirmasis žingsnis, išlaisvinantis iš susipriešinimo tarp aukos ir budelio, tarp savojo ir priešo. Be atviros diskusijos neįmanomas ir susitaikymas, kuris leidžia kurti bendruomeniškumą ir pasitikėjimą vienų kitais. Kaip teigė žydų kilmės istorikas, atvykęs iš Alžyro į Prancūziją 1962 m. Benjaminas Stora, Prancūzijos–Alžyro istorijoje nemažai darbo turi atlikti ir Alžyras, kurio tapatumas maitinasi priešo įvaizdžiu, gyvu nuo karo su Prancūzija laikų. Tačiau priešas, kaip tapatumo pagrindas, reikalauja nuolatinės kovos, trukdančios kurti visuomenių gerovę.

 

Simona Merkinaitė

Rekomenduojami video