Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Alytuje viešėjęs Jurgis Didžiulis emigrantų vaikams linkėjo patirtį išnaudoti kaip galimybes

Pra­ėjus dau­giau nei mė­ne­siui nuo Aly­taus Li­kiš­kė­lių pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je esan­čio Lie­tu­vy­bės cen­tro ati­da­ry­mo, ja­me vie­šė­jo ir pir­ma­sis sve­čias – ži­no­mas at­li­kė­jas Jur­gis Di­džiu­lis. „Vi­sai ne­rei­kia gė­din­tis, jog bu­vo­te emig­ran­tai, kad jū­sų po­žiū­ris į vis­ką yra šiek tiek ki­toks ir kad da­bar su­si­du­ria­te su tam tik­rais sun­ku­mais. Tai sa­vo­tiš­kai ga­li bū­ti ver­ty­bė, te­rei­kia iš­mok­ti ją tin­ka­mai pa­teik­ti ki­tiems“, – to­kią ži­nią vai­kams, su­grį­žu­siems iš už­sie­nio gy­ven­ti į Aly­tų, at­ve­žė įžy­my­bė.

„La­bai svar­bu su­vok­ti, kad mes, lie­tu­viai, esa­me ke­liau­jan­ti tau­ta. Rei­kia ne­bi­jo­ti emig­ra­ci­jos, bet kur­ti są­ly­gas, kad žmo­nėms bū­tų leng­viau su­grįž­ti. Yra la­bai daug pro­ble­mų – pra­de­dant nuo at­ly­gi­ni­mų dy­džių, dar­bo vie­tų trū­ku­mo, bai­giant ki­to­mis so­cia­li­nė­mis pro­ble­mo­mis, to­kio­mis kaip ato­trū­kis nuo gim­to­sios kal­bos, kul­tū­ros. Žmo­gus, ku­ris iš­va­žiuo­ja, pa­si­kei­čia jo men­ta­li­te­tas, o kai su­grįž­ta po il­go lai­ko ir no­ri pa­skleis­ti iš už­sie­nio par­si­vež­tų ge­rų da­ly­kų, tai ki­ti pri­ima ne taip kaip rei­kia“, – sa­kė dar prieš su­si­ti­ki­mą su vai­kais kal­bin­tas Jur­gis.

Vai­kams Jur­gis pa­pa­sa­ko­jo ir sa­vo is­to­ri­ją. Lie­tu­viš­kų šak­nų tu­rin­tis J.Di­džiu­lis yra Ko­lum­bi­jos lie­tu­vis, di­dži­ą­ją vai­kys­tės da­lį pra­lei­dęs Fi­la­del­fi­jos mies­te, JAV. Kai jam bu­vo de­šimt, su šei­ma vėl grį­žo į Ko­lum­bi­ją, ku­rio­je au­go iki pat pa­aug­lys­tės. Jau su­au­gęs, bū­da­mas dvi­de­šim­ties, at­vy­ko gy­ven­ti ir kur­ti į Lie­tu­vą.

„Aš esu ne tik lie­tu­vis, esu pa­sau­lio lie­tu­vis, Lie­tu­vos ko­lum­bie­tis, šio­je ša­ly­je gy­ve­nan­tis sep­ty­nio­li­ka me­tų. No­riu, kad žmo­nės su­pras­tų, jog tu­rė­ti dau­gia­kul­tū­ri­nę ta­pa­ty­bę nė­ra nie­ko blo­go, su tuo ga­li­ma ne tik gy­ven­ti, tai sa­vo­tiš­kai ga­li bū­ti ver­ty­bė, tur­tas, jei­gu tik iš­moks­ti tuo da­ly­tis“, – įsi­ti­ki­nęs sve­čias.

Pri­pra­to bū­ti ki­toks

Jis pa­sa­ko­jo, kad kai su tė­vais grį­žo į Ko­lum­bi­ją, vi­sai nesu­si­šne­kė­jo su žmo­nė­mis. Jam il­gą lai­ką ten bu­vo su­dė­tin­ga, nes jo kul­tū­ra jau bu­vo vi­siš­kai ki­to­kia.

„Man nuo ma­žens tė­vai, se­ne­liai sa­kė, kad esu lie­tu­vis ir pri­va­lau bū­ti lie­tu­vis Ko­lum­bi­jo­je“, – sa­kė at­li­kė­jas.

Jur­gis pa­sa­ko­jo, kad kai Ko­lum­bi­jo­je žmo­nės pa­klaus­da­vo jo var­do ir jiems at­sa­ky­da­vo, šie ne­su­pras­da­vo, ban­dy­da­vo var­dą iš­tar­ti, ta­čiau daž­niau­siai at­kar­to­da­vo žo­dį pa­na­šų į „Džiur­kė“. Daž­nai net ma­ny­da­vo, kad Jur­gis juo­kau­ja taip pri­sis­ta­ty­da­mas. „Ga­liau­siai aš pri­pra­tau ir su­pra­tau, kad ga­liu bū­ti tie­siog keis­tas lie­tu­vis tarp tų ko­lum­bie­čių. Ta­da man vis­kas pa­si­da­rė ge­rai. Ta­čiau kai su­lau­kiau dvi­de­šim­ties ir at­vy­kau į Lie­tu­vą, jo­je man ir­gi bu­vo sun­ku, nes pa­si­ro­dė, kad ma­no lie­tu­vių kal­ba bu­vo ne­to­bu­la, keis­ta, su ak­cen­tu. Ta­čiau čia žmo­nės ma­no var­dą pir­mą kar­tą ta­rė tei­sin­gai. Čia vi­si ma­ne lai­kė ko­lum­bie­čiu. Aš il­gą lai­ką su tuo ko­vo­jau, pas­kui ėmiau vi­siems sa­ky­ti, kad kai no­riu, ga­liu bū­ti ir lie­tu­vis, ir ko­lum­bie­tis“, – sa­vo pa­tir­ti­mi da­li­jo­si sve­čias.

At­li­kė­jas vai­kams pa­sa­ko­jo, kad ke­liau­ti po pa­sau­lį yra la­bai ge­rai, nes iš­moks­ta­ma, pa­žįs­ta­ma nau­jų da­ly­kų. Pa­sak jo, kiek­vie­na kul­tū­ra yra lyg ope­ra­ci­nė sis­te­ma, lyg mo­bi­lie­ji te­le­fo­nai – kai mo­ki nau­do­tis ir „An­droid“, ir „iP­ho­ne“ sis­te­ma, ga­li pa­si­jus­ti asu.

„La­bai fai­na, kai tu, at­ėjęs į ki­tą kul­tū­rą, su­ge­bi per­pras­ti jų ope­ra­ci­nę sis­te­mą. To­dėl jus la­bai ra­gi­nu ver­tin­ti tai, ką jūs tu­ri­te, apie jums pa­žįs­ta­mą ki­tą kul­tū­rą gal­vo­ki­te kaip apie ga­li­my­bę, pri­va­lu­mą, ku­ris jus pra­tur­ti­na, nes tai lei­džia su­si­kal­bė­ti su skir­tin­gų kul­tū­rų žmo­nė­mis. Su­pran­tu, kad grįž­ti į Lie­tu­vą bū­na su­dė­tin­ga, ypač kai tau pa­sa­ko „ži­nai, tu tru­pu­tį keis­tas, ne­pa­gau­ni ba­je­rio“, bet tai juk yra nor­ma­lu ir to gė­dy­tis jūs ne­tu­rė­tu­mė­te“, – ti­ki­no ži­no­mas as­muo.

Ne­rei­kia slėp­ti sa­vo šak­nų

Jur­gis at­vi­ra­vo, kad il­gą lai­ką Lie­tu­vo­je ban­dė slėp­ti tu­rin­tis ko­lum­bie­tiš­kų šak­nų, net­gi dė­jo la­bai daug pa­stan­gų, kad ga­lė­tų kal­bė­ti tik­ru lie­tu­viš­ku ak­cen­tu, ta­čiau il­gai­niui su­pra­tęs, kad ne­ver­ta gniauž­ti sa­vęs to­kio, koks iš tie­sų yra, kad dvi­gu­ba kil­mė jo ta­pa­ty­bei net­gi duo­da spal­vų.

„Ne­be­ban­džiau iš­trin­ti sa­vo pra­ei­ties, su­pra­tau, kad tai yra la­bai fai­na“, – su di­de­liu už­si­de­gi­mu pa­sa­ko­jo Jur­gis. Jis net­gi re­a­liu pa­vyz­džiu pa­ro­dė, kaip dvi­gu­bą kul­tū­rą ga­li­ma iš­nau­do­ti įdo­miai – už­dai­na­vo ko­lum­bie­tiš­ką dai­ną su lie­tu­viš­ku prie­sko­niu „Pa­tin­ka“.

Ši dai­na yra apie skir­tin­gų kul­tū­rų ir prie­šin­gy­bių dar­ną bei ti­kė­ji­mą, kad pa­sau­ly­je ga­li de­rė­ti skir­tin­gos tra­di­ci­jos ir kul­tū­ros.

Pa­sa­ko­da­mas sa­vo is­to­ri­ją ir da­ly­da­ma­sis pa­tir­ti­mi, Jur­gis ne­sto­ko­jo juo­ke­lių, o kad vai­kams ne­pa­bos­tų jo klau­sy­tis, vis už­dai­nuo­da­vo sa­vo dai­nas, kar­tais net im­pro­vi­zuo­da­mas.

Per dai­ną, gar­sus at­li­kė­jas sie­kė iš­trauk­ti vai­kų šyp­se­nas, iš­ju­din­ti juos iš vie­tos, iš­lais­vin­ti jų sa­vi­raiš­ką, pa­mo­ky­ti žvilgs­niu kaž­ką įti­kin­ti ir pa­ro­dy­ti, kad net ir ben­drau­jant su vi­siš­kai ne­pa­žįs­ta­mu, skir­tin­gos kul­tū­ros žmo­gu­mi, svar­bu iš­lik­ti sa­vi­mi, ne­si­dro­vė­ti sa­vęs ir iš­reikš­ti sa­ve taip, kaip mo­ki, iš­nau­do­ti sa­vo tu­ri­mas sa­vy­bes tei­gia­ma lin­kme ir jas pa­teik­ti kaip di­džiau­sią pri­va­lu­mą.

Jur­gis net­gi juo­ka­vo, kad nė­ra ge­ras at­li­kė­jas, jis tik mo­ka ge­rai vai­din­ti, įti­kin­ti.

Opiau­sios pro­ble­mos – vai­kų klau­si­muo­se

Tai, kad iš už­sie­nio gy­ven­ti į Aly­tų grį­žu­siems vai­kams ži­no­mo at­li­kė­jo nuo­mo­nė yra svar­bi ir kad vi­sos J.Di­džiu­lio pa­mi­nė­tos pro­ble­mos jiems yra pui­kiai pa­žįs­ta­mos, ro­dė ir jų už­duo­da­mi klau­si­mai sve­čiui.

Vie­ni jo klau­sė, ar la­bai sun­ku bu­vo iš­mok­ti lie­tu­vių kal­bą. At­li­kė­jas pri­pa­ži­no, kad tik­rai sun­ku. „Už­sie­ny­je lan­kiau lie­tu­vių mo­kyk­lą, nes ma­no lie­tu­vių kal­ba bu­vo la­bai ne­tai­syk­lin­ga. Man te­ko ją iš­mok­ti iš nau­jo. Bu­vo la­bai su­dė­tin­ga. Bet su­pra­tau, kad la­bai svar­bu mė­gau­tis kal­ba, nors aš kal­bu su klai­do­mis, bet ne­var­žau sa­vęs. Svar­bu ne­bi­jo­ti kal­bė­ti, kad ir su klai­do­mis, vis tiek ta­ve su­pras, o jei­gu ne, ga­li pa­kar­to­ti. Ži­no­te, juo­kin­giau­sia yra tai, kad kai pa­klau­si vie­ti­nių, kaip tai­syk­lin­gai rei­kia pa­sa­ky­ti ar pa­ra­šy­ti ko­kį nors žo­dį, la­bai daž­nai jie pa­tys to ne­ži­no“, – pa­sa­ko­jo at­li­kė­jas.

Vai­kams bu­vo įdo­mu, ko­dėl Jur­gis iš Ko­lum­bi­jos per­si­kė­lė į Lie­tu­vą. Jis pri­si­pa­ži­no, kad vi­są gy­ve­ni­mą bu­vo pa­si­me­tęs, nes jam vi­suo­met bu­vo kar­to­ja­ma, kad jis – lie­tu­vis. To­dėl su­au­gęs nu­spren­dė, kad ga­liau­siai rei­kia su­si­pa­žin­ti su Lie­tu­va, nes apie ją nie­ko ne­ži­no­jo.

Sve­čias juo­ka­vo ma­nęs, jog čia vi­sos mer­gi­nos vaikš­to su gin­ta­ri­niais ka­ro­liais, vi­si vy­rai su ka­la­vi­jais jo­di­nė­ja ant žir­gų. „Kai čia at­vy­kau, su­pra­tau, kad man čia pa­tin­ka, jau­čiau, kad čia ga­li­ma daug ką nu­veik­ti“, – tei­gė Jur­gis.

Jo klau­sė, ar bu­vo sun­ku at­si­svei­kin­ti su ša­li­mis, ku­rio­se prieš tai gy­ve­no, ar ne­jau­tė nuos­kau­dų, ta­čiau Jur­gis tik pa­ti­ki­no, kad ano­kia čia pro­ble­ma, į tas ša­lis grįž­ta kiek­vie­nais me­tais, juk ne ka­ro me­tai, kai sie­nos bu­vo už­da­ry­tos. Be to, šiuo­lai­ki­nės tech­no­lo­gi­jos su už­sie­ny­je li­ku­siais drau­gais, ar­ti­mai­siais lei­džia ben­drau­ti daž­niau ne­gu tą da­ry­da­vo gy­ven­da­mas su jais kar­tu.

Vai­kams bu­vo smal­su, ar pir­mą kar­tą į Lie­tu­vą at­vy­kęs Jur­gis ne­gal­vo­jo, kad ši ša­lis yra skur­di. At­li­kė­jas tei­gė, kad nors ir jau­tė­si, jog tai skur­des­nis kraš­tas nei tie, ku­riuo­se gy­ve­no anks­čiau, ta­čiau jį la­biau­siai pa­trau­kė min­tis, kad šio­je ša­ly­je ga­li nu­veik­ti kaž­ką nau­din­go jos at­žvil­giu, kad čia yra dau­gy­bė ne­iš­nau­do­tų ga­li­my­bių.

„Aš ne­ma­tau čia skur­do, ne­ma­tau at­si­li­ku­sių žmo­nių, ma­tau dar­bą ir ga­li­my­bes“, – op­ti­miz­mo ne­sto­ko­jo sve­čias.

Pa­klaus­tas, ko­dėl jis pa­si­rin­ko mu­zi­ką, Jur­gis at­sa­kė, kad bū­tent ši lei­džia su žmo­nė­mis pa­si­kal­bė­ti ki­taip, per mu­zi­ką iš­reikš­ti dau­giau emo­ci­jų. „Tai la­bai ge­ras bū­das su­si­jung­ti su žmo­nė­mis“, – pa­ti­ki­no Jur­gis.

Vai­kai klau­sė, ar žmo­nės už­sie­ny­je iš­ties yra ma­lo­nes­ni nei Lie­tu­vo­je. Su šia nuo­sta­ta sve­čias ne­su­ti­ko. Pa­sak jo, žmo­nės daug­maž vi­si yra pa­na­šūs. At­li­kė­jas su­si­rin­ku­sių­jų klau­sė, ar jie gal­vo­ja, kad Aly­tu­je žmo­nės ma­žiau šyp­so­si. Tarp klau­sy­to­jų at­si­ra­do to­kių, ku­rie iš­ties taip mąs­to. „Iš­peš­ti šyp­se­ną iš žmo­gaus nė­ra su­dė­tin­ga, tik rei­kia su­ras­ti ben­drų da­ly­kų, su­si­drau­gau­ti su juo. Ži­no­ma, tam ga­li pri­reik­ti šiek tiek lai­ko“, – ti­ki­no sve­čias.

Į klau­si­mą, ko­kias emig­ra­ci­jos prie­žas­tis daž­niau­siai mi­ni už­sie­ny­je Jur­gio su­tik­ti lie­tu­viai, jis ak­cen­ta­vo net ke­lias – dar­bo pa­siū­la, pi­ni­gai, di­des­nės ga­li­my­bės, var­gi­nan­ti po­li­ti­nė si­tu­a­ci­ja, ša­lies kli­ma­tas ir dau­gy­bę ki­tų, ta­čiau, pa­sak sve­čio, nie­kas ne­truk­do iš­vyk­ti, pa­ke­liau­ti, pa­ma­ty­ti pa­sau­lio, pail­sė­ti, at­si­gau­ti ir vėl su­grįž­ti. „Ne­rei­kia sa­vęs var­žy­ti. Lie­tu­vo­je tik­rai ne­rei­kia lik­ti, svar­bu, kad Lie­tu­va lik­tų jū­sų šir­dy­se, kad no­rė­tu­mė­te grįž­ti, pa­lai­ky­ti ry­šį“, – pa­ta­ri­mus da­li­jo at­li­kė­jas.

 

Laima Baliukonienė

 

 

Rekomenduojami video