Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Alytiškės kelionės į Laplandiją įspūdžiai nedyla iki šiol: „Žinau, kad ten dar sugrįšiu”

Ke­liau­ti aly­tiš­kei gy­dy­to­jai odon­to­lo­gei Jū­ra­tei Le­ke­tie­nei – vie­nas mėgs­ta­miau­sių už­si­ė­mi­mų, be ku­rio ne­įsi­vaiz­duo­ja­mos nė vie­nos šei­mos atos­to­gos. Pas­ta­ro­ji ke­lio­nė jai pa­li­ko to­kį  įspū­dį, kad iki šių die­nų mo­te­ris gy­ve­na min­ti­mis ir nuo­tai­ko­mis apie Lap­lan­di­jo­je pra­leis­tas me­tų pa­bai­gos šven­tes.

Pa­ke­rė­jo ryš­kias­pal­vis dan­gus

„Po ke­lio­nės pra­ėjo jau ne­ma­žai lai­ko, ta­čiau iki šian­dien gy­ve­nu įspū­džiais ir nuo jų dar ne­at­si­gau­nu. Ne­ži­nau, gal toks jaus­mas yra to­dėl, kad su­si­rin­ko­me vi­sa šei­ma, ten šven­tė­me Kū­čias, Ka­lė­das. Bet Lap­lan­di­jo­je iš­ties la­bai gra­žu, vi­sur šva­ru, es­te­tiš­ka. Gat­vė­se snie­gas nu­kas­tas ir iš­vež­tas, nė­ra jo­kio pur­vo“, – įspū­džiais da­li­jo­si J.Le­ke­tie­nė.

Į žie­miš­ką ke­lio­nę šei­ma lei­do­si nuo­sa­vu au­to­mo­bi­liu ir, kol pa­sie­kė tiks­lą, už­tru­ko dvi die­nas. Be­je, šven­ti­nė ke­lio­nė į Lap­lan­di­ją su­bū­rė net try­li­ka ar­ti­mų žmo­nių. „Tai bu­vo nuo­sta­bus lai­kas su šei­ma, kar­tu iš anks­to at­šven­tė­me ir ma­no ma­my­tės ju­bi­lie­ji­nį gim­ta­die­nį“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Di­džiau­sią įspū­dį jai pa­li­ko ke­rin­tis gam­tos gro­žis, ryš­kio­mis spal­vo­mis nu­da­žy­tas dan­gus, ko­kį po­niai Jū­ra­tei te­ko ma­ty­ti tik Ku­bo­je. „Ne­ga­lė­jau at­si­žiū­rė­ti – pur­pu­ri­nė, žyd­ra, rau­do­na. Net snie­gas bu­vo ro­ži­nis, švel­nio­mis spal­vo­mis nu­si­da­žy­da­vo ir ap­snig­tos pu­šys. Tuo me­tu net ne­ga­li nie­ko da­ry­ti, tik žiū­rė­ti į dan­gų, nes jis at­ro­dė lyg pa­sa­ko­je. Die­na tęs­da­vo­si la­bai trum­pai, sau­lė pa­kil­da­vo maž­daug 11 va­lan­dą die­nos, o po tri­jų va­lan­dų jau leis­da­vo­si. Ma­ne la­bai ža­vi gam­ta, tad kai ke­liau­jam, di­dži­ą­ją lai­ko da­lį ski­riu ne kul­tū­rai, o gė­rė­ji­mui­si gam­tos gro­žiu. Ga­liu prie ko­kio nors dru­ge­lio pra­sė­dė­ti, jį fo­to­gra­fuo­ti, ste­bė­ti kad ir tris va­lan­das“, – juo­kė­si mo­te­ris.

Asmeninio archyvo nuotr.

Sten­gė­si ap­lenk­ti kamš­čius

Šei­ma atos­to­goms Lap­lan­di­jo­je dar prieš me­tus iš­si­nuo­mo­jo na­mą. Čia šven­tė Kū­čias, ku­pi­nas šne­ku­čia­vi­mo­si, įspū­džių da­li­ji­mo­si, tie­siog bu­vi­mo kar­tu, nes sa­vo vai­kus Le­ke­tai bu­vo ma­tę tik prieš pu­sę me­tų. Ir pri­ori­te­tą jie tei­kė tik­rai ne sė­dė­ji­mui prie sta­lo ar ga­mi­ni­mui pa­tie­ka­lų, nors jų bu­vo ir ne­tra­di­ci­nių.

„Tas va­ka­ras bu­vo gau­sus sa­vo jau­ku­mu, šil­tu­mu, ben­dra­vi­mu ir bu­vi­mu vie­nas su ki­tu. Ir do­va­no­mis ap­si­kei­tė­me“, – nos­tal­giš­ka gai­de­lė pa­si­gir­do J.Le­ke­tie­nės bal­se.

Ka­lė­dų die­ną aly­tiš­kių lau­kė sli­di­nė­ji­mo įspū­džiai, o vie­ną vė­ly­vą va­ka­rą trum­pai lan­kė­si ir Ka­lė­dų Se­ne­lio re­zi­den­ci­jo­je. Šal­čiau­sią nak­tį tuo me­tu ten bu­vo 25 laips­niai.

Pa­sak po­nios Jū­ra­tės, die­nos me­tu ga­li­ma su­tik­ti daug re­zi­den­ci­ją pa­ma­ty­ti at­vy­ku­sių ke­liau­to­jų, tarp jų ir lie­tu­vių, to­dėl ne­iš­ven­gia­mos spūs­tys, ei­lės. Dėl šios prie­žas­ties Le­ke­tai die­ną sten­gė­si ap­lenk­ti tą vie­tą, tuš­čiai ne­eik­vo­ti lai­ko lauk­da­mi ei­lė­se, kad ap­lan­ky­tų tai, kur vi­si ver­žė­si. Nuo­sta­bius Ka­lė­dų Se­ne­lio re­zi­den­ci­jos vaiz­dus jie pa­ma­tė vė­lų va­ka­rą, kai ap­link jau bu­vo vis­kas nu­ri­mę ir jau ne­bu­vo nė gy­vos dva­sios.

Ke­lio­nės – šei­mos tra­di­ci­ja

Jū­ra­tė ir Vir­gi­li­jus Le­ke­tai nuo­lat ke­liau­da­vo su vai­kais nuo pat jų ma­žų die­nų, tad šie už­au­gę taip pat tę­sia tra­di­ci­jas. Šei­ma iki šiol lai­ko­si tra­di­ci­jos kiek­vie­ną va­sa­rą kar­tu su sū­nu­mis iš­vyk­ti į už­sie­nį kur nors pa­a­tos­to­gau­ti ir dar bent vie­ną ke­lio­nę per me­tus šal­tuo­ju me­tų lai­ku su­si­pla­nuo­ja į ko­kį to­li­mą, eg­zo­tiš­ką kraš­tą.

Be­je, į trum­pą­sias ke­lio­nes, kai pa­si­tai­ko dau­giau lais­va­die­nių, šei­ma lei­džia­si pa­kan­ka­mai daž­nai. Ap­lan­ko ne tik už­sie­ny­je šiuo me­tu gy­ve­nan­čius sū­nus, bet ir su­si­pa­žįs­ta su įvai­rių ša­lių sos­ti­nė­mis ar ki­tais tu­ris­ti­nę trau­ką tu­rin­čiais mies­tais.

„Vi­suo­met sten­gia­mės va­žiuo­ti vis į ki­tą vie­tą, kur dar ne­ma­ty­ti, ne­pa­žin­ti kraš­tai. Ta­čiau prieš dau­gy­bę me­tų ket­ve­rius me­tus iš ei­lės vis grįž­da­vom į Kro­a­ti­ją, ji mus la­bai ža­vė­jo, o da­bar at­ra­do­me Suo­mi­ją, tad ne­abe­jo­ju, kad į ją dar su­grį­ši­me ne kar­tą“, – pa­sa­ko­jo aly­tiš­kė ir pri­dū­rė, kad eg­zo­tiš­kiau­siais ir tik­rai įspū­din­gais ap­lan­ky­tais kraš­tais dar lai­ko Ba­lį ir Viet­na­mą.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tai sau leis­ti ga­li kiek­vie­nas dir­ban­tis

J.Le­ke­tie­nė tei­gė ne­įsi­vaiz­duo­jan­ti sa­vo atos­to­gų be ke­lio­nių, ku­rios tiek daug vis­ko duo­da – įspū­džių, pa­tir­čių, su­vo­ki­mo apie ki­tų kraš­tų gy­ve­ni­mą, su­pra­ti­mo, kad lai­min­gi ga­li bū­ti ne­bū­ti­nai tik tur­tin­gi, bet ir var­gin­gai gy­ve­nan­tys žmo­nės. Tie­sa, nė vie­na Le­ke­tų ke­lio­nė ne­bū­na tik po­il­si­nė, įpras­tai jie sten­gia­si ke­liau­ti ir pa­ma­ty­ti, su­ži­no­ti kuo dau­giau. Jei­gu vie­ną ku­rią die­ną ir pa­ban­do pa­gu­li­nė­ti ir pa­si­mė­gau­ti sau­lės vo­nio­mis, tai jau ant­ro­je die­nos pu­sė­je vėl ieš­ko, kur ką nu­veik­ti dau­giau.

Mo­te­ris įsi­ti­ki­nu­si, kad kiek­vie­nas dir­ban­tis žmo­gus bent jau kar­tą per me­tus tik­rai ga­li sau leis­ti pa­ke­liau­ti, te­rei­kia vis­ką iš anks­to pla­nuo­tis. Ir, be­je, tą da­ry­ti ga­li­ma pa­kan­ka­mai ne­bran­giai, ypač jei­gu ke­lio­nes žmo­nės or­ga­ni­zuo­tų­si pa­tys, o ne per agen­tū­ras, ku­rių pa­slau­go­mis Le­ke­tai nie­ka­da ne­si­nau­do­ja.

Pa­vyz­džiui, sa­vai­tė Lap­lan­di­jo­je, ku­ri yra ga­nė­ti­nai bran­gi, vie­nam žmo­gui at­si­ė­jo ma­žiau nei 400 eu­rų.

„Va­žiuo­da­mi į Lap­lan­di­ją sa­vo au­to­mo­bi­liu, mes ve­žė­mės mais­to ir ki­tų rei­ka­lin­gų daik­tų, kad kuo ma­žiau pi­ni­gų tek­tų iš­leis­ti par­duo­tu­vė­se. Pir­ko­me tik pa­čius bū­ti­niau­sius, grei­tai gen­dan­čius pro­duk­tus, bet tai bu­vo mi­ni­ma­lios iš­lai­dos. Mais­tas ka­vi­nė­se, res­to­ra­nuo­se – la­bai bran­gus. Al­ko­ho­lio kai­nos ir­gi pa­kan­ka­mai aukš­tos. Nuo­mo­tis in­ven­to­rių – bran­giau ne­gu kur nors ki­tur Eu­ro­po­je“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Pra­ban­ga – ne pir­mo­je vie­to­je

Aly­tiš­kių šei­ma nie­ka­da ne­si­sten­gia ap­si­sto­ti bū­ti­nai tik pen­kių žvaigž­du­čių vieš­bu­čiuo­se, jiems pra­ban­ga ir pa­to­gu­mai nė­ra pir­mo­je vie­to­je, ta­čiau vie­tas daž­niau­siai ren­ka­si pa­gal at­si­lie­pi­mus.

„Ačiū Die­vui, dar ne­pa­si­tai­kė to­kių vieš­bu­čių, kur at­si­ke­li ir ran­di gy­va­tę lo­vo­je, bet drie­žą virš gal­vos ma­tė­me. Be­je, tu­riu fo­bi­ją gy­va­tėms. O sū­nus pa­sa­ko­jo, kad kar­tą Ma­ro­ke kar­vė pro lan­gą gal­vą įki­šo ir pra­dė­jo mūk­ti. Sa­kė, pa­si­ju­to lyg mie­go­tų viš­ti­dė­je, tad ki­tą nak­tį jau nak­vo­jo­ ki­tur“, – pa­sa­ko­jo aly­tiš­kė.

Nie­ka­da ne­ri­zi­kuo­ja

Mais­tą ke­lio­nė­se šei­ma ren­ka­si la­bai at­sa­kin­gai, o po­nia Jū­ra­tė ap­skri­tai su juo ne­eks­pe­ri­men­tuo­ja, iš­im­tį tai­ko tik vai­siams. Bū­da­mi abu gy­dy­to­jai, ap­gal­vo­da­mi apie vi­sus ke­lio­nė­se įma­no­mus svei­ka­tos su­tri­ki­mus, jie kruopš­čiai su­si­de­da vais­tų ir bū­ti­niau­sių pir­mo­sios pa­gal­bos prie­mo­nių krep­še­lį.

„Da­bar jau nu­sto­jau ve­žio­tis gip­są, žaiz­doms su­siū­ti skir­tas prie­mo­nes, nes anks­čiau tai da­ry­da­vo­me vi­sur ir vi­sa­da. Ta­čiau da­bar yra pa­ti­ki­mų svei­ka­tos drau­di­mų ir nė­ra bū­ti­ny­bės vež­tis vis­ką“, – ti­ki­no me­di­kė.

Vyk­da­mi atos­to­gau­ti į sve­čius kraš­tus, aly­tiš­kiai vi­suo­met pa­si­do­mi jų sau­gu­mo ly­giu ir nie­ka­da ne­ri­zi­kuo­ja, jei­gu iš­ky­la bent men­kiau­sių abe­jo­nių.

„Per­nai bu­vo­me Ba­ly­je, kai tu­rė­jo iš­si­verž­ti ug­ni­kal­nis, ta­čiau tai at­si­ti­ko tik po sa­vai­tės, kai mes iš ten iš­vy­ko­me. Net ir tuo­met, kai ži­no­jo­me, kad jis ga­li iš­si­verž­ti bet ku­riuo me­tu, sten­gė­mės bū­ti tik ta­me re­gio­ne, kur jo­kio pa­vo­jaus ne­bu­vo“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si J.Le­ke­tie­nė.

Ji pa­pa­sa­ko­jo ir ne itin ma­lo­nią pa­tir­tį Tur­ki­jo­je, kai, vež­da­mas tu­ris­tus au­to­bu­su, vai­ruo­to­jas snūs­te­lė­jo prie vai­ro. Tai pa­ste­bė­ju­si aly­tiš­kė jį pa­ža­di­no ir ne­lai­mės bu­vo iš­veng­ta. „Tur­būt Tur­ki­ja ir iš­si­ski­ria tuo, kad ten žmo­nės įky­riai at­kak­lūs, nuo­lat pri­myg­ti­nai siū­lo ką nors įsi­gy­ti ar iš­ban­dy­ti. Bet kar­tu jiems trūks­ta at­sa­kin­gu­mo už ki­tą“, – įsi­ti­ki­ni­mus dės­tė aly­tiš­kė.

Bet ko­kios pa­tir­tys, pa­sak mo­ters, yra ge­ros, o po­mė­gis ke­liau­ti per tiek me­tų tie­siog įau­go į krau­ją. „Tai gy­ve­ni­mui iš­ties su­tei­kia nau­jų spal­vų ir ga­li­my­bę į pa­sau­lį žvelg­ti ki­to­mis aki­mis“, – ti­ki­no po­nia Jū­ra­tė.

Rekomenduojami video