Rubrika

Alytiškės kelionės į Laplandiją įspūdžiai nedyla iki šiol: „Žinau, kad ten dar sugrįšiu”

Ke­liau­ti aly­tiš­kei gy­dy­to­jai odon­to­lo­gei Jū­ra­tei Le­ke­tie­nei – vie­nas mėgs­ta­miau­sių už­si­ė­mi­mų, be ku­rio ne­įsi­vaiz­duo­ja­mos nė vie­nos šei­mos atos­to­gos. Pas­ta­ro­ji ke­lio­nė jai pa­li­ko to­kį  įspū­dį, kad iki šių die­nų mo­te­ris gy­ve­na min­ti­mis ir nuo­tai­ko­mis apie Lap­lan­di­jo­je pra­leis­tas me­tų pa­bai­gos šven­tes.

Pa­ke­rė­jo ryš­kias­pal­vis dan­gus

„Po ke­lio­nės pra­ėjo jau ne­ma­žai lai­ko, ta­čiau iki šian­dien gy­ve­nu įspū­džiais ir nuo jų dar ne­at­si­gau­nu. Ne­ži­nau, gal toks jaus­mas yra to­dėl, kad su­si­rin­ko­me vi­sa šei­ma, ten šven­tė­me Kū­čias, Ka­lė­das. Bet Lap­lan­di­jo­je iš­ties la­bai gra­žu, vi­sur šva­ru, es­te­tiš­ka. Gat­vė­se snie­gas nu­kas­tas ir iš­vež­tas, nė­ra jo­kio pur­vo“, – įspū­džiais da­li­jo­si J.Le­ke­tie­nė.

Į žie­miš­ką ke­lio­nę šei­ma lei­do­si nuo­sa­vu au­to­mo­bi­liu ir, kol pa­sie­kė tiks­lą, už­tru­ko dvi die­nas. Be­je, šven­ti­nė ke­lio­nė į Lap­lan­di­ją su­bū­rė net try­li­ka ar­ti­mų žmo­nių. „Tai bu­vo nuo­sta­bus lai­kas su šei­ma, kar­tu iš anks­to at­šven­tė­me ir ma­no ma­my­tės ju­bi­lie­ji­nį gim­ta­die­nį“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Di­džiau­sią įspū­dį jai pa­li­ko ke­rin­tis gam­tos gro­žis, ryš­kio­mis spal­vo­mis nu­da­žy­tas dan­gus, ko­kį po­niai Jū­ra­tei te­ko ma­ty­ti tik Ku­bo­je. „Ne­ga­lė­jau at­si­žiū­rė­ti – pur­pu­ri­nė, žyd­ra, rau­do­na. Net snie­gas bu­vo ro­ži­nis, švel­nio­mis spal­vo­mis nu­si­da­žy­da­vo ir ap­snig­tos pu­šys. Tuo me­tu net ne­ga­li nie­ko da­ry­ti, tik žiū­rė­ti į dan­gų, nes jis at­ro­dė lyg pa­sa­ko­je. Die­na tęs­da­vo­si la­bai trum­pai, sau­lė pa­kil­da­vo maž­daug 11 va­lan­dą die­nos, o po tri­jų va­lan­dų jau leis­da­vo­si. Ma­ne la­bai ža­vi gam­ta, tad kai ke­liau­jam, di­dži­ą­ją lai­ko da­lį ski­riu ne kul­tū­rai, o gė­rė­ji­mui­si gam­tos gro­žiu. Ga­liu prie ko­kio nors dru­ge­lio pra­sė­dė­ti, jį fo­to­gra­fuo­ti, ste­bė­ti kad ir tris va­lan­das“, – juo­kė­si mo­te­ris.

Asmeninio archyvo nuotr.

Sten­gė­si ap­lenk­ti kamš­čius

Šei­ma atos­to­goms Lap­lan­di­jo­je dar prieš me­tus iš­si­nuo­mo­jo na­mą. Čia šven­tė Kū­čias, ku­pi­nas šne­ku­čia­vi­mo­si, įspū­džių da­li­ji­mo­si, tie­siog bu­vi­mo kar­tu, nes sa­vo vai­kus Le­ke­tai bu­vo ma­tę tik prieš pu­sę me­tų. Ir pri­ori­te­tą jie tei­kė tik­rai ne sė­dė­ji­mui prie sta­lo ar ga­mi­ni­mui pa­tie­ka­lų, nors jų bu­vo ir ne­tra­di­ci­nių.

„Tas va­ka­ras bu­vo gau­sus sa­vo jau­ku­mu, šil­tu­mu, ben­dra­vi­mu ir bu­vi­mu vie­nas su ki­tu. Ir do­va­no­mis ap­si­kei­tė­me“, – nos­tal­giš­ka gai­de­lė pa­si­gir­do J.Le­ke­tie­nės bal­se.

Ka­lė­dų die­ną aly­tiš­kių lau­kė sli­di­nė­ji­mo įspū­džiai, o vie­ną vė­ly­vą va­ka­rą trum­pai lan­kė­si ir Ka­lė­dų Se­ne­lio re­zi­den­ci­jo­je. Šal­čiau­sią nak­tį tuo me­tu ten bu­vo 25 laips­niai.

Pa­sak po­nios Jū­ra­tės, die­nos me­tu ga­li­ma su­tik­ti daug re­zi­den­ci­ją pa­ma­ty­ti at­vy­ku­sių ke­liau­to­jų, tarp jų ir lie­tu­vių, to­dėl ne­iš­ven­gia­mos spūs­tys, ei­lės. Dėl šios prie­žas­ties Le­ke­tai die­ną sten­gė­si ap­lenk­ti tą vie­tą, tuš­čiai ne­eik­vo­ti lai­ko lauk­da­mi ei­lė­se, kad ap­lan­ky­tų tai, kur vi­si ver­žė­si. Nuo­sta­bius Ka­lė­dų Se­ne­lio re­zi­den­ci­jos vaiz­dus jie pa­ma­tė vė­lų va­ka­rą, kai ap­link jau bu­vo vis­kas nu­ri­mę ir jau ne­bu­vo nė gy­vos dva­sios.

Ke­lio­nės – šei­mos tra­di­ci­ja

Jū­ra­tė ir Vir­gi­li­jus Le­ke­tai nuo­lat ke­liau­da­vo su vai­kais nuo pat jų ma­žų die­nų, tad šie už­au­gę taip pat tę­sia tra­di­ci­jas. Šei­ma iki šiol lai­ko­si tra­di­ci­jos kiek­vie­ną va­sa­rą kar­tu su sū­nu­mis iš­vyk­ti į už­sie­nį kur nors pa­a­tos­to­gau­ti ir dar bent vie­ną ke­lio­nę per me­tus šal­tuo­ju me­tų lai­ku su­si­pla­nuo­ja į ko­kį to­li­mą, eg­zo­tiš­ką kraš­tą.

Be­je, į trum­pą­sias ke­lio­nes, kai pa­si­tai­ko dau­giau lais­va­die­nių, šei­ma lei­džia­si pa­kan­ka­mai daž­nai. Ap­lan­ko ne tik už­sie­ny­je šiuo me­tu gy­ve­nan­čius sū­nus, bet ir su­si­pa­žįs­ta su įvai­rių ša­lių sos­ti­nė­mis ar ki­tais tu­ris­ti­nę trau­ką tu­rin­čiais mies­tais.

„Vi­suo­met sten­gia­mės va­žiuo­ti vis į ki­tą vie­tą, kur dar ne­ma­ty­ti, ne­pa­žin­ti kraš­tai. Ta­čiau prieš dau­gy­bę me­tų ket­ve­rius me­tus iš ei­lės vis grįž­da­vom į Kro­a­ti­ją, ji mus la­bai ža­vė­jo, o da­bar at­ra­do­me Suo­mi­ją, tad ne­abe­jo­ju, kad į ją dar su­grį­ši­me ne kar­tą“, – pa­sa­ko­jo aly­tiš­kė ir pri­dū­rė, kad eg­zo­tiš­kiau­siais ir tik­rai įspū­din­gais ap­lan­ky­tais kraš­tais dar lai­ko Ba­lį ir Viet­na­mą.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tai sau leis­ti ga­li kiek­vie­nas dir­ban­tis

J.Le­ke­tie­nė tei­gė ne­įsi­vaiz­duo­jan­ti sa­vo atos­to­gų be ke­lio­nių, ku­rios tiek daug vis­ko duo­da – įspū­džių, pa­tir­čių, su­vo­ki­mo apie ki­tų kraš­tų gy­ve­ni­mą, su­pra­ti­mo, kad lai­min­gi ga­li bū­ti ne­bū­ti­nai tik tur­tin­gi, bet ir var­gin­gai gy­ve­nan­tys žmo­nės. Tie­sa, nė vie­na Le­ke­tų ke­lio­nė ne­bū­na tik po­il­si­nė, įpras­tai jie sten­gia­si ke­liau­ti ir pa­ma­ty­ti, su­ži­no­ti kuo dau­giau. Jei­gu vie­ną ku­rią die­ną ir pa­ban­do pa­gu­li­nė­ti ir pa­si­mė­gau­ti sau­lės vo­nio­mis, tai jau ant­ro­je die­nos pu­sė­je vėl ieš­ko, kur ką nu­veik­ti dau­giau.

Mo­te­ris įsi­ti­ki­nu­si, kad kiek­vie­nas dir­ban­tis žmo­gus bent jau kar­tą per me­tus tik­rai ga­li sau leis­ti pa­ke­liau­ti, te­rei­kia vis­ką iš anks­to pla­nuo­tis. Ir, be­je, tą da­ry­ti ga­li­ma pa­kan­ka­mai ne­bran­giai, ypač jei­gu ke­lio­nes žmo­nės or­ga­ni­zuo­tų­si pa­tys, o ne per agen­tū­ras, ku­rių pa­slau­go­mis Le­ke­tai nie­ka­da ne­si­nau­do­ja.

Pa­vyz­džiui, sa­vai­tė Lap­lan­di­jo­je, ku­ri yra ga­nė­ti­nai bran­gi, vie­nam žmo­gui at­si­ė­jo ma­žiau nei 400 eu­rų.

„Va­žiuo­da­mi į Lap­lan­di­ją sa­vo au­to­mo­bi­liu, mes ve­žė­mės mais­to ir ki­tų rei­ka­lin­gų daik­tų, kad kuo ma­žiau pi­ni­gų tek­tų iš­leis­ti par­duo­tu­vė­se. Pir­ko­me tik pa­čius bū­ti­niau­sius, grei­tai gen­dan­čius pro­duk­tus, bet tai bu­vo mi­ni­ma­lios iš­lai­dos. Mais­tas ka­vi­nė­se, res­to­ra­nuo­se – la­bai bran­gus. Al­ko­ho­lio kai­nos ir­gi pa­kan­ka­mai aukš­tos. Nuo­mo­tis in­ven­to­rių – bran­giau ne­gu kur nors ki­tur Eu­ro­po­je“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Pra­ban­ga – ne pir­mo­je vie­to­je

Aly­tiš­kių šei­ma nie­ka­da ne­si­sten­gia ap­si­sto­ti bū­ti­nai tik pen­kių žvaigž­du­čių vieš­bu­čiuo­se, jiems pra­ban­ga ir pa­to­gu­mai nė­ra pir­mo­je vie­to­je, ta­čiau vie­tas daž­niau­siai ren­ka­si pa­gal at­si­lie­pi­mus.

„Ačiū Die­vui, dar ne­pa­si­tai­kė to­kių vieš­bu­čių, kur at­si­ke­li ir ran­di gy­va­tę lo­vo­je, bet drie­žą virš gal­vos ma­tė­me. Be­je, tu­riu fo­bi­ją gy­va­tėms. O sū­nus pa­sa­ko­jo, kad kar­tą Ma­ro­ke kar­vė pro lan­gą gal­vą įki­šo ir pra­dė­jo mūk­ti. Sa­kė, pa­si­ju­to lyg mie­go­tų viš­ti­dė­je, tad ki­tą nak­tį jau nak­vo­jo­ ki­tur“, – pa­sa­ko­jo aly­tiš­kė.

Nie­ka­da ne­ri­zi­kuo­ja

Mais­tą ke­lio­nė­se šei­ma ren­ka­si la­bai at­sa­kin­gai, o po­nia Jū­ra­tė ap­skri­tai su juo ne­eks­pe­ri­men­tuo­ja, iš­im­tį tai­ko tik vai­siams. Bū­da­mi abu gy­dy­to­jai, ap­gal­vo­da­mi apie vi­sus ke­lio­nė­se įma­no­mus svei­ka­tos su­tri­ki­mus, jie kruopš­čiai su­si­de­da vais­tų ir bū­ti­niau­sių pir­mo­sios pa­gal­bos prie­mo­nių krep­še­lį.

„Da­bar jau nu­sto­jau ve­žio­tis gip­są, žaiz­doms su­siū­ti skir­tas prie­mo­nes, nes anks­čiau tai da­ry­da­vo­me vi­sur ir vi­sa­da. Ta­čiau da­bar yra pa­ti­ki­mų svei­ka­tos drau­di­mų ir nė­ra bū­ti­ny­bės vež­tis vis­ką“, – ti­ki­no me­di­kė.

Vyk­da­mi atos­to­gau­ti į sve­čius kraš­tus, aly­tiš­kiai vi­suo­met pa­si­do­mi jų sau­gu­mo ly­giu ir nie­ka­da ne­ri­zi­kuo­ja, jei­gu iš­ky­la bent men­kiau­sių abe­jo­nių.

„Per­nai bu­vo­me Ba­ly­je, kai tu­rė­jo iš­si­verž­ti ug­ni­kal­nis, ta­čiau tai at­si­ti­ko tik po sa­vai­tės, kai mes iš ten iš­vy­ko­me. Net ir tuo­met, kai ži­no­jo­me, kad jis ga­li iš­si­verž­ti bet ku­riuo me­tu, sten­gė­mės bū­ti tik ta­me re­gio­ne, kur jo­kio pa­vo­jaus ne­bu­vo“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si J.Le­ke­tie­nė.

Ji pa­pa­sa­ko­jo ir ne itin ma­lo­nią pa­tir­tį Tur­ki­jo­je, kai, vež­da­mas tu­ris­tus au­to­bu­su, vai­ruo­to­jas snūs­te­lė­jo prie vai­ro. Tai pa­ste­bė­ju­si aly­tiš­kė jį pa­ža­di­no ir ne­lai­mės bu­vo iš­veng­ta. „Tur­būt Tur­ki­ja ir iš­si­ski­ria tuo, kad ten žmo­nės įky­riai at­kak­lūs, nuo­lat pri­myg­ti­nai siū­lo ką nors įsi­gy­ti ar iš­ban­dy­ti. Bet kar­tu jiems trūks­ta at­sa­kin­gu­mo už ki­tą“, – įsi­ti­ki­ni­mus dės­tė aly­tiš­kė.

Bet ko­kios pa­tir­tys, pa­sak mo­ters, yra ge­ros, o po­mė­gis ke­liau­ti per tiek me­tų tie­siog įau­go į krau­ją. „Tai gy­ve­ni­mui iš­ties su­tei­kia nau­jų spal­vų ir ga­li­my­bę į pa­sau­lį žvelg­ti ki­to­mis aki­mis“, – ti­ki­no po­nia Jū­ra­tė.