Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Aly­taus se­niū­ni­jos se­niū­nas Kęs­tu­tis Tu­my­nas: „Kul­tū­ri­nio aruo­do iš­sem­ti tik­rai ne­įma­no­ma, nes kiek be­sem­tu­me, iš kraš­tų vis by­ra ir by­ra”

Tur­tin­gas ir pra­smin­gas rum­bo­niš­kio Kęs­tu­čio Tu­my­no gy­ve­ni­mas vi­so­mis pras­mė­mis. Jis, jau penk­tos kar­tos at­sto­vas, su gra­žia sa­vo šei­ma ūkiš­kai tvar­ko­si vien­kie­my­je, ku­rio pra­džią ant ma­žes­nės už Rum­bo­nių pi­lia­kal­nį kal­ve­lės kur­ti pra­dė­jo dar jo pro­pro­se­ne­liai. Kaip Vin­cu­lis jis la­bai lau­kia­mas ben­druo­me­nių šven­tė­se, o sek­ma­die­nį jo gies­mių ir var­go­na­vi­mo ti­kin­tie­ji klau­so­si Rum­bo­nių Šven­čiau­sio­sios Tre­jy­bės baž­ny­čio­je. Kęs­tu­tis – ir žmo­nių rink­tas Aly­taus se­niū­ni­jos se­niū­nas, jaut­riai ir at­sa­kin­gai spren­džian­tis gy­ven­to­jų pro­ble­mas.

Kiek daug kar­tais li­ki­mas duo­da vie­nam žmo­gui, pri­dė­da­mas dar ir ge­ros iš­kal­bos, ap­si­ė­ji­mo abė­cė­lės su ma­žu ir di­de­liu, svei­ku, li­go­tu ar se­nu. Prieš ke­le­rius me­tus ke­tu­rias­de­šimt­me­tį per­žen­gęs rum­bo­niš­kis pui­kiai pa­kal­bės ir gra­žia lie­tu­vių kal­ba, čia pat, be jo­kio pa­si­ren­gi­mo, pra­bils ir dzū­kiš­kai. Tai­gi ka­ran­ti­no šeš­ta­die­niui la­bai tin­kan­čius pa­šne­ke­sius se­niū­nui Kęs­tu­čiui pa­siū­lė­me pa­gy­vin­ti ir tar­miš­kais at­sa­ky­mais.

– Kul­tū­ra dau­ge­lio iki šiol su­vo­kia­ma kaip žmo­gaus sie­los at­gai­va, žmo­nių ben­drys­tės puo­se­lė­ji­mo sri­tis. Iki pan­de­mi­jos se­niū­ni­jo­je vy­ko ak­ty­vus kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas. Kur šiuo me­tu se­niū­ni­jos žmo­nės ieš­ko at­gai­vos, ko­kie kul­tū­ros lau­žai jo­je dar ru­se­na ir per ka­ran­ti­ną?

– Se­niū­ni­jo­je tik­rai bū­da­vo gau­su kul­tū­ri­nių ren­gi­nių, ka­dan­gi tu­ri­me daug ak­ty­vių ben­druo­me­nių. Ta­čiau šiuo pan­de­mi­jos lai­ko­tar­piu vis­kas ap­ri­mę, tik kai ką ga­li­me pa­ma­ty­ti en­tu­zias­tų dė­ka, to­kių kaip Da­nie­lius Ja­ku­ba­vi­čius, in­ter­ne­ti­nė­se pla­ty­bė­se.

La­bai sma­gu pa­si­džiaug­ti Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės at­nau­jin­tais Luks­nė­nų kul­tū­ros na­mais, ku­riuo­se jau ku­ria­mi at­ei­ties kul­tū­ri­niai ren­gi­niai, bu­ria­ma kai­mo ka­pe­la. Tik at­si­da­viu­sių kul­tū­rai žmo­nių rū­pes­čiu tik­rai ne­nu­tils dai­na ir ne­nu­stos suk­tis šo­kė­jų po­ros.

– Gra­žūs pri­si­mi­ni­mai ver­ti dė­me­sio, žmo­nės ir Jū­sų šou­me­niš­kos veik­los ran­da in­ter­ne­to pla­ty­bė­se. Ko­kių at­si­lie­pi­mų esa­te su­lau­kęs? Ar Jums il­gai rei­kė­jo ieš­ko­ti sa­vo va­di­na­mo­jo vei­do, sa­vi­tu­mo?

– Ne­lai­kau aš sa­vęs šou­me­nu. Tie­siog da­rau tai, kas žmo­nes pra­links­mi­na. Vie­niems cin­ka ir pa­cin­ka, o ki­ciems – gal ne. At­si­lie­pi­mų bū­na vi­so­kių, dau­giau­sia tai ge­rų, žmo­nės pa­skam­bi­na, pa­dė­ko­ja, sa­ko, kai už­ei­na ko­kia pras­ta nuo­tai­ka, tai pa­si­jun­giu ju­tu­bę ir žiū­ru Vin­cu­lį.

Vai­di­ni­mas man bu­vo jau nuo ma­žu­ko įdo­mus. Dar­že­ly vi­sa­du bū­da­vau pa­sko­rium, taip vis­kas po tru­pu­tu­kų ir au­go.

Pa­si­žiū­rė­ję žmo­nės sa­ko, kad tai Die­vo do­va­na tu­rėt ta­len­tą. Ir kap toj gies­mėj gie­da­ma, „Die­vas ten klau­sė, kur ta­len­tus dė­jo, už­ka­sė že­mėn ar dau­giau lai­mė­jo“, tai aš ir sten­giuo­si ne­pa­kas­ti.

– Jū­sų am­plua pla­tus: nuo kai­mo juok­da­rio Vin­cu­lio iki sak­ra­li­nės mu­zi­kos re­per­tu­a­ro. Kas pa­vei­kiau?

– Vin­cu­lio per­so­na­žas at­si­ra­do vi­sai at­si­tik­ti­nai. Kro­kia­lau­ky­je vy­ko Ru­dens šven­tė ir ma­ni pa­pra­šė pa­ma­čyt pra­vest su Al­do­na Tur­či­na­vi­čie­ne, kat­roj vai­di­no Ago­tų. Tai tep ir pri­li­po tas Vin­cu­lio var­das. Kap sa­ko­ma: „Oi tu, Vin­cuk, in­cuk, in­cuk ir pa­laisk.“

Pas­kui pir­mos mei­lės Ma­ry­tės pa­svei­ki­ni­mas, tep ir in­si­va­žia­vo. O dėl sak­ra­li­nės mu­zi­kos, tai kaip ir vai­di­ni­mas, taip ir gie­do­ji­mas, par­ei­na iš gi­mi­nės šak­nų.

Ma­no dzie­du­lis bu­vo la­bai bai­ki­ny­kas, ge­ras mu­zi­kan­tas ir gie­do­rius. Ne­ži­nau ko­dėl, bet man šer­me­ny­se bū­da­vo ce­ka­va, o kai ko­kia 12 gie­do­rių už­gie­do­da­vo, tai tep ir nu­vei­da­vo per kū­nų šiur­pu­liu­kai. Anks­čiau pas mus Rum­bo­ny­se bū­da­vo jau­ni­mo mi­šios, kur gie­do­da­vo tik su­si­rin­kis jau­ni­mas, bet var­go­ny­kas pri­kal­bi­no at­eit gie­dot per su­mos mi­šias. Tai nuo 12 me­tų iki šiai dzie­nai ir gie­du, o va­sa­rą iš­ke­lia­vus ana­pi­lin il­ga­me­čiam var­go­ny­kui, pra­dė­jau var­go­ny­kaut.

– O Jums pa­čiam, ku­ri veik­la – šven­ta gies­mė prie var­go­nų ar ne­rū­pes­tin­go Vin­cu­lio pa­ro­di­jos – ar­čiau šir­dies? Pa­klau­siau ir pa­ju­tau, kad tai tur­būt ne­tin­ka­mi ly­gin­ti da­ly­kai. Bet jau pa­klau­siau.

– Ku­ri veik­la ar­čiau šir­dies, sun­ku pa­sa­ky­ti. Mie­los abi.

Gal­būt links­min­ti žmo­nes sun­kiau, nes tu­ri la­bai mo­kė­ti la­vi­ruo­ti ir val­dy­ti si­tu­a­ci­ją, ką pa­sa­ky­ti, kaip pa­sa­ky­ti, ko nors ne­įžei­džiant ir kad vi­siems bū­tų links­ma.

O gie­dant tu tu­ri tik su­si­kaup­ti ir per gies­mes bent kiek žmo­nes pri­vers­ti ap­gal­vo­ti sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lius, sa­vo lai­ki­nu­mą.

– Kaip jau su­pran­ta­ma iš Jū­sų iš­sa­ky­tų min­čių, nuo ma­žens bu­vo­te špo­si­nin­kas. Ar hu­mo­ras Jums yra pa­dė­jęs iš­si­suk­ti iš pai­nių si­tu­a­ci­jų?

– Dar gal to­kių pai­nių si­tu­a­ci­jų man ne­pa­si­tai­kė. Ir šiaip pa­špo­sy­ti sten­giuo­si tik ko­kiuo­se ren­gi­niuo­se ar sa­vam ra­te.

– Į kul­tū­rą at­ve­dė­te ir duk­ras, sū­nų. Ar juos rei­kė­jo įkal­bė­ti, pa­pir­ki­nė­ti, ką ne­re­tai da­ro ki­ti tė­vai?

– Duk­roms ir sū­nui kul­tū­ros gys­le­lė, ma­nau, yra pa­vel­dė­ta kaip ir man. Nė vie­no ne­rei­kė­jo įkal­bi­nė­ti, kaž­kaip vis­kas at­si­ra­do sa­vai­me.

Aš, bū­da­vo, pa­si­i­mu ar­mo­ni­ką, sa­kau, nu, vai­kai, pa­ma­čy­kit, tai kas su barš­ku­čiu, kas su būg­nu ir jau grai­nam.

Svar­biau­sia vai­kams pa­ro­dy­ti, kad tai, ką da­rai, da­rai ne tik sa­vo ma­lo­nu­mui, bet ir dėl ša­lia esan­čių žmo­nių.

– Kaip žmo­na, ku­ri dau­giau žiū­ro­vė, ver­ti­na šei­mos pa­si­ro­dy­mus, Jū­sų veik­lą?

– Žmo­na yra di­dy­sis mū­sų kri­ti­kas. Pa­sa­ko, ką rei­kė­tų gal­būt taip ar ki­taip da­ryt, be to, tik vi­sų iš­ruo­ši­mas jau yra di­de­lis jos dar­bas.

O dėl apie ma­no šou, tai ji kar­tais iš­gy­ve­na la­biau nei aš. Kai ma­to, kad prieš ko­kį ren­gi­nį pra­de­du ne­ri­mau­ti, tai ir ne kar­tą yra sa­kiu­si – nu ne­rei­kia ap­si­imt, ar vi­sur ap­lėk­si? Sa­kau, kad gi la­bai pra­šė. Tai ji man ir at­šau­na – tai vi­sa lai­mė, kad tu ne mer­ga, tai ne­spė­tai ber­nam at­sa­ki­nėt...

– Pa­svars­ty­ki­me apie kai­mo kul­tū­ros ne­šė­jus. Ar bū­ti­nai tu­ri mo­kė­ti šok­ti, dai­nuo­ti, gro­ti, pui­kiai juo­kus skal­dy­ti, kad bū­tum pa­va­din­tas kul­tū­ri­nin­ku? Jei aš esu dar­no­je su ge­bė­ji­mų tu­rin­čiais žmo­nė­mis, esu lin­ku­si jų ati­džiai klau­sy­tis, pa­si­da­ly­ti sa­vo įžval­go­mis, ne­gi ne­ver­ta to ti­tu­lo?

– Tik­rai ne­bū­ti­na mo­kė­ti šok­ti, dai­nuo­ti ar bai­kas skal­dy­ti. Jei­gu tu su­ge­bi iš­klau­sy­ti, gal­būt pa­sa­ky­ti ko­kį pa­ste­bė­ji­mą, gir­dint dai­ną ar me­lo­di­ją, bent sau niū­niuo­ti – jau tu esi kul­tū­ros ne­šė­jas.

Nes, ką tu iš­gir­dai, jau ta­ve pa­lie­tė iš vi­daus.

– Ką Jums reiš­kia et­ni­nė kul­tū­ra? Kaž­kas yra pa­sa­kęs, kad mū­sų et­ni­nė kul­tū­ra be ga­lo gi­li ir ver­tin­ga, ten tiek vis­ko, kad ka­bink ne­ka­bi­nęs, bet ne­iš­ka­bin­si. Iš ko­kio Jūs aruo­do vi­sa tai ka­bi­na­te? Ir ar dug­nas ten jau ma­to­si?

– Et­ni­nė kul­tū­ra, ma­nau, yra vie­na iš gy­ve­ni­mo su­de­da­mų­jų da­lių. Ką mes ga­vo­me ir sa­vo dzie­du­lių, tė­vų, tu­ri­me per­duo­ti ir ki­toms kar­toms.

Mū­sų dai­nos, ama­tai, pa­pro­čiai tai tik­ra, gry­nuo­liš­ka ver­ty­bė, nes tai bu­vo su­kur­ta iš sun­kaus dar­bo, ti­kė­ji­mo, mei­lės.

Kul­tū­ri­nio aruo­do iš­sem­ti tik­rai ne­įma­no­ma, nes kiek be­sem­tu­me, iš kraš­tų vis by­ra ir by­ra. O dug­nas bū­na, kai tam­pi ne­be­įdo­mus sau pa­čiam, ne­ži­nai, ko no­ri iš gy­ve­ni­mo.

– Kaip daž­nai už­li­pa­te ant Rum­bo­nių pi­lia­kal­nio?

– Rum­bo­nių pi­lia­kal­nis tik­rai nuo­sta­baus gro­žio vie­ta.

Nors pa­tys gy­ve­na­me ant ne­ma­žo kal­no, bet tra­di­ciš­kai Lie­pos 6 die­ną vi­si ren­ka­mės an pi­lia­kal­nio him­no gie­do­ji­mui, pa­ben­dra­vi­mui, pa­si­bu­vi­mui. Kvie­čia­me vi­sus nuog vi­sos šir­dzies.

– Sa­ko­ma, kad kiek­vie­nas vien­kie­mis tu­ri sa­vo is­to­ri­ją. Ko­kia Jū­sų so­dy­bos pra­ei­ties is­to­ri­ja?

– Kap ir sa­kiau, gy­ve­nam an kal­ne­lio, an ku­rio prieš daug me­tų in­si­kū­rė ma­no pro­dzie­du­liai, že­mės iš dva­ro.

Per ka­rą na­mo rąs­tai bu­vo iš­ve­žio­ti ap­ka­sų tvir­ti­ni­mui, bu­vo li­kęs tik ant že­mės šiau­di­nis sto­gas ir per krei­gą iš­lin­du­si an lo­tos la­pės skū­ra. Po ka­ro dzie­du­liai na­mus at­si­sta­tė, kur au­go ma­no tė­vu­lis, pas­kum aš, o da­bar ir ma­no šei­ma.

Tai­gi an šio kal­ne­lio jau kru­ta penk­ta Tu­my­nų kar­ta.

– Da­bar api­ben­drin­ki­me, tai ko­kie yra šian­dien kai­mo gy­ven­to­jų kul­tū­ri­niai po­rei­kiai, in­te­re­sai, pa­ra­gi­ni­mai pla­tes­niems už­mo­jams?

– Kai­mo gy­ven­to­jų po­rei­kis kul­tū­rai ne­iš­ny­ko, žmo­nės no­ri su­vė­ji­mų, pa­si­bu­vi­mų.

Ak­ty­vios ben­druo­me­nės lei­džia pa­ma­ty­ti ir ki­tus Lie­tu­vos kam­pe­lius, gal­būt kai kas pir­mą kar­tą ir jū­rą pa­ma­to.

Vi­siems lin­kė­čiau ne­už­si­da­ry­ti sa­vy­je, ap­si­žval­gy­ti, kiek ap­lin­kui ge­rų ir kū­ry­bin­gų žmo­nių, su­si­telk­ti ir veik­ti vi­siems kar­tu.

Rekomenduojami video