Žurnalistė ir dokumentinių filmų kūrėja V. Mickutė yra dirbusi LRT TELEVIZIJOJE – čia kūrė socialinių tinklų apžvalgas, rengė reportažus apie pabėgėlius ir migrantus Turkijoje ir Sicilijoje, taip pat dirbo Briuselyje iškart po teroro atakų. Šiuo metu ji dirba „Al Jazeera“ televizijoje Katare, kur kuria virtualiosios realybės dokumentines istorijas.

– Beveik pusmetį esate Katare, kur darbuojatės „Al Jazeera“ televizijoje. Kaip apibūdintumėte šį laiką, kokį Katarą pamatėte?

– Anksčiau esu buvusi Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE). Visi man pasakojo, kad Doha yra panaši į Dubajų, tik daug mažesnė, nepritraukianti tiek daug turistų, aplinka kitokia – jaukesnė. Iš pradžių nebuvo lengva įprasti prie naujo gyvenimo: iš viešbučio su taksi į darbą, iš darbo su taksi arba į prekybos centrą, arba namo. Buvo beprotiškai karšta, rugpjūčio mėnesį čia kaitino iki 45 laipsnių, lauke būti buvo tiesiog neįmanoma. Dabar visi džiaugiasi oru ir vadinamąja žiema, nes pagaliau galima išeiti į lauką, vakare ar rytais prieš darbą pabėgioti pakrante. Kai gali pasivaikščioti, pabūti lauke, Doha visai kitokia. Šiuo metų laiku vakarais būna netgi vėsu, nors, kai šeimai ir draugams pasiskundžiu, kad man šalta, vakarais temperatūra nukrenta iki penkiolikos laipsnių šilumos, išgirstu jų juoką.

– Sakoma – jei gimei Katare, gimei turtingas.

– Sistema čia labai panaši kaip JAE. Kataro piliečiai, kurių šalyje yra mažuma, yra labai turtingi. Lengviausia tai pastebėti nuvažiavus į dirbtinu būdu sukurtą Perlo salą. Niekur kitur nesu mačiusi tiek prabangių automobilių vienoje vietoje, įskaitant ir vienetinius modelius, kurių pasaulyje yra tik keli šimtai. Nukeliavus į prekybos centrą iškart galima matyti, kurie yra Kataro piliečiai, nes jie renkasi prabangiausias parduotuves. Nelygybė matosi ir iš to, kokius darbus dirba žmonės, pavyzdžiui, visos statybos, atrodo, yra atliekamos atvykusiųjų daugiausia iš Azijos šalių: Bangladešo, Indijos, Šri Lankos. Galima pastebėti, kad apsauginiais viešbučiuose daugiausiai dirba iš Afrikos valstybių atvykę žmonės.

Tiesiog tokia yra šalis ir regiono specifika. Nemanau, kad kažkas keisis, taip jau yra: jie sukūrė tokią sistemą ir ji čia taip veikia. Kataras – labai jauna šalis. Doha keičiasi ne metais, bet mėnesiais ir dienomis. Dėl Pasaulio futbolo čempionato 2022 m. statoma dar daugiau nei įprastai. Tokio masto statyboms reikia labai daug darbo jėgos ir ši jėga atkeliauja iš kitų šalių, kuriose darbo trūksta arba jis mažiau apmokamas.

– O kokia žurnalistinė patirtis jus pasitiko?

– „Al Jazeeroje“ esu dirbusi jau kiek anksčiau Vašingtone. Kompaniją žinojau, gerai įsivaizdavau, kaip čia viskas yra, kokia atmosfera. Mano biuras yra ne pačioje būstinėje, bet kitame pastate, kuris vadinamas inovacijų vila. Bet tenka apsilankyti ir būstinėje. Pamačius studijos dydį, kiek žmonių ten dirba, suvoki ir kokie procesai ten vyksta. „Al Jazeeros“ žurnalistai keliauja į visus pasaulio kampelius, iš žurnalistinės pusės esi centre, kuriame visi visus pažįsta, žurnalistinis pasaulis sumažėja.

Žavi ir tai, kad „Al Jazeeros“ biuras yra vienas įvairiausių kultūriškai – čia dirba įvairiausių tautybių žmonės iš beveik visų pasaulio šalių. Manau, kad to nėra nė vienoje kitoje pasaulio žiniasklaidos priemonėje. Jei kalbėtume apie tokias žiniasklaidos priemones kaip CNN, BBC ar „Euronews“, ten daugiausiai dirba vietiniai žurnalistai, o čia yra tikra kultūrų maišalynė. Kai į vieną vietą susirenka žmonės, kurie yra daug keliavę ir matę, diskusijos būna labai rimtos ir pasvertos. Gali surasti žmogų, kuris papasakos kaip viskas atrodo iš pirmų lūpų – tai padeda geriau suvokti daugelį procesų pasaulyje.

„Contrast VR“ studijos komanda. Asmeninio archyv. nuotr.

– Esate gavusi stipendiją studijuoti Misūrio universitete, po kurio studijų pasilikote atlikti praktiką JAV, apie kurią užsiminėte. Ar paprasta šią stipendiją gauti, kaip jums pavyko?

– „Fulbright“ stipendija daugiausiai žinoma ir vertinama JAV. Tai tarsi mainų programa tarp JAV ir kitų pasaulio valstybių: JAV piliečiai keliauja atlikti mokslinių tyrimų į užsienį, o mes vykstame studijuoti į Ameriką. Gavęs stipendiją, tampi tarsi didelės pasaulinės šeimos dalimi. Gauti „Fulbright“ stipendiją nėra lengva, procesas ilgas, truko beveik metus. Norint ją gauti, reikia turėti visas reikiamas rekomendacijas, parašyti prašymus į universitetus ir reikiamas esė, laikyti egzaminus, kurie yra privalomi stojant į magistro studijas JAV.

– Su kokiomis temomis tenka dirbti Katare? Kuo jos savitos ir išskirtinės?

– Mūsų studija vadinasi „Contrast VR“, lietuviškai tikriausiai galima būtų versti kaip įtraukiančios žiniasklaidos studija. Kuriu 360 laipsnių kampu filmuotas istorijas, kurios neretai dar vadinamos virtualiosios realybės istorijomis arba patirtimis. Esame labai maža studija, startuolis didžiuliame „Al Jazeeros“ kanale. Mums tenka dirbti su istorijomis iš viso pasaulio. Kas savaitę „Al Jazeera English“, „AJ +“ „Facebook“ paskyrose ar kitose „Al Jazeeros“ socialinių tinklų paskyrose publikuojame trumpas keletos minučių 360 laipsnių kampu filmuotas dokumentines video istorijas. Tenka dirbti su laisvais samdomais žurnalistais, filmų kūrėjais ar fotografais visame pasaulyje. Vieną savaitę dirbau su istorija iš Mumbajaus, Indijos, kur veikia maisto iš namų pristatymo sistema „Dabbawala“. Ji žinoma kaip efektyviausia sistema, kuriai nereikia jokių technologijų. Dauguma maistą pristatančių žmonių yra neraštingi, bet kasdien punktualiai biurų darbuotojams pietums pristato namuose pagamintą maistą.

Kitą savaitę jau laukė istorija iš Kubos apie tai, kaip aklieji žaidžia beisbolą. Neseniai kūrėme istoriją iš Laplandijos – joje buvo pasakojama, ką samių kultūrai reiškia šiauriniai elniai. Norime kuo labiau plėsti šalių, iš kurių atkeliauja istorijos, ratą. Norisi, kad jos atkeliautų iš pačių tolimiausių kampelių, iš vietų, kur žmonės nė nepagalvotų, kad ten yra žmonių, filmuojančių 360 laipsnių kamera. Pačiai yra tekę važiuoti į Bangladešą, į rohinjų pabėgėlių stovyklą, kur filmavome dokumentinį filmą „Forced to Flee“ (liet. Priversti bėgti). Taip pat teko važiuoti į Malaiziją, džiunglėse filmavome vietinius šalies gyventojus. Jie sunerimę dėl, kaip jie teigia, jų žemėse kertamų miškų ir kuriamų palmių plantacijų. Jie jaučia, kad gali prarasti ne tik miškus, bet ir gyvenimo būdą, nes jie vis dar renka maistą miške ir medžioja. Tai buvo keturios dienos džiunglėse be telefono ryšio. Artimiausiu metu keliausiu į Maroką, kur laukia istorija apie tai, kaip klimato kaita veikia oazes ir ten gyvenančius žmones.

– Per pusę metų Katare sukūrėte dokumentinį filmą „Forced to Flee“, apie kurį ką tik užsiminėte. Kokios istorijos pasakojamos jame?

– Su filmu „Forced to Flee“ dirbau kaip prodiuserė ir operatorė. Visi vaizdai, kuriuos galima matyti „Forced to Flee“, užfiksuoti kelionėje Bangladeše. Kurdami šį filmą norėjome parodyti krizės mastą – kiek daug rohinjų stovyklose Bangladeše yra žmonių, kokios jos didelės ir kiek ten daug sunkių, tragiškų istorijų. Filme pasakojome tris istorijas: apie moterį, kuri bėgo iš Mianmaro su savo vaikais, viena jos duktė dėl liūčių, purvo ir nehigieniškų sąlygų susirgo. Matėme, kaip prastai atrodė mergaitė, moteris nerimavo, kad dukra gali mirti. Kita labai jauna mergina pasakojo, kaip ją išprievartavo 15 Mianmaro kariuomenės vyrų. Ši istorija buvo viena skaudžiausių, kurias esu girdėjusi. Buvo sunku ir klausyti, ir filmuoti. Sunku buvo ir šią istoriją publikuoti. Paskutinė istorija – vyresnio vyro, kuris Mianmare buvo mokytojas. Jam labiausiai rūpi išsilavinimas, kurio šiuo metu stovyklose nėra, o vaikai sudaro 60 procentų visų rohinjų pabėgėlių. Trūksta mokyklų, vaikai stovyklose neturi ką veikti. Tokios virtualios realybės filme pasakojamos istorijos. Tai buvo emociškai ir fiziškai labai sunki kelionė. Nuo supančios aplinkos ir žmonių kiekio pavargome jau po kelių dienų, o ten esantys žmonės nežino, kiek laiko tęsis toks jų gyvenimas. Daugelis jų gyvena be vilties.

– Sritis, kurioje buvote pakviesta darbuotis, novatoriška – virtuali realybė. Kaip manote, ar virtuali realybė, vaizdas 360 laipsnių kampu, yra televizijos ateitis?

– Nenorėčiau sakyti nei ne, nei taip. Palikime „Facebook“ įkūrėjui sakyti, kad tai yra ateitis. Matant, kaip žmonės virtualia realybe domisi, kokį įspūdį jiems tai palieka, manau, kad potencialo tapti svarbia mūsų gyvenimo dalimi ji tikrai turi. Daugelį labai žavi, kad tokia dokumentika yra interaktyvi ir įtraukianti. Pavyzdžiui, kai esi kompiuterio sukurtoje realybėje ar žaidime, supranti, kad tai yra simuliacija, o kai stebi dokumentiką, atsiduri realioje erdvėje. Žmonėms tai padaro labai didelį įspūdį. Pinga virtualios realybės akiniai ir vis daugiau ir daugiau žmonių tuo domisi, žurnalistai rašo man: „Filmuoju įprastus video, bet mane labai domina virtuali realybė“. Vis daugiau tradicinių dokumentinių filmų kūrėjų domisi, ką galima kartu nuveikti. Bendras susidomėjimas yra, bet neteigiu, kad filmus artimoje ateityje žiūrėsime tik tokiu būdu – su virtualios realybės akiniais. Tai yra kitoks būdas pasakoti istorijas, bet nebūtinai geresnis visais atvejais. Vienoms istorijoms tai labai padeda, jos tampa įdomesnės ir įtaigesnės, kitas istorijas geriau pasakoti tradiciniu vaizdu ar užfiksuoti jas raštu. Televizija yra būdas greitai gauti naujienas, jos paskirtis visai kita. 360 laipsnių kampu filmuotus filmus sukurti užtrunka labai ilgai, nes kalbame ne apie vienos kameros vaizdą, o apie šešis ar daugiau vaizdus, kuriuos reikia teisingai „suklijuoti“, dirbti su erdviniu garsu bei kurti istoriją, turint omenyje, kad žiūrovas sprendžia, kur pasisukti ir į ką žiūrėti.

– Kokias kitas sparčiausiai besikeičiančias žurnalistikos tendencijas pastebite?

– Virtuali realybė ir visos kitos technologijos – apie tai kalbame kasdien ir turime labai daug idėjų. Galima pastebėti, kad visos didžiosios žiniasklaidos priemonės domisi, kaip į darbus įtraukti naujausias technologijas. Žiniasklaida nebėra suvokiama kaip nesikeičianti ir veikianti tik pagal tam tikras taisykles. Nekinta tik etika, žinoma. Įdomu stebėti ir tai, kas vyksta su socialiniais tinklais, kas bus su „Facebook“, nes jie žiniasklaidai daro didelę įtaką. Įdomu tai, kad esame pripratę, ypač jaunoji karta, naujienas skaityti antraštėmis, tiesiog jas naršyti socialiniuose tinkluose. Labai populiarūs tapo trumpi video klipai, kuriuos peržiūrėti užtrunka ne ilgiau kaip minutę. Tačiau pastebima, kad ateina naujas etapas – žmonės nori daugiau informacijos ir konteksto. Populiarėja vidutinio ilgumo vaizdo įrašai, dokumentiniai filmai, jaunimas nori faktų, trumpų istorijų nebepakanka. Tai tikriausiai galima sieti su „netikrų naujienų“ klimatu, kuriame dabar gyvename. Vyksta virsmas ir vėl visi galvoja, ką daryti. Mes tuo metu mąstome, kaip panaudoti technologijas, kad istorijos būtų dar įtaigesnės ir pasiektų reikiamų žmonių, kurie gali kažką pakeisti, ausis ir akis. Pasitelkiant vis daugiau technologijų ir kuriant realybes kompiuterio pagalba, sudėtingų klausimų apie žiniasklaidą ir jos ateitį neišvengsime. Bet tai – tik proceso dalis.

– Esate dokumentinių filmų režisierė. Kodėl traukia būtent ši sritis?

– Didžiąją laiko dalį dirbau naujienų tarnyboje, kur procesas labai greitas ir tai man labai patinka, tačiau, kita vertus, mane visada žavėjo galimybė labiau įsiklausyti, geriau suprasti istorijas. Žavi tai, kad žmonės pasidalija su tavimi dalele savo gyvenimo, kad atsiveria. Tikrai ypatingas jausmas, kad jų istoriją gali papasakoti kitiems žmonėms, negalintiems atsidurti tavo vietoje, galbūt neturintiems laiko ar noro, pavyzdžiui, keturias dienas miegoti Malaizijos džiunglėse. O virtuali realybė suteikia man galimybę žmonėms perteikti ir jausmą, kaip iš tiesų ten yra būti. Žiūrėdamas 360 laipsnių nufilmuotą filmą žmogus atsiduria toje pačioje vietoje, kurioje stovėjau aš. Manau, tai yra labai stipru. Tikėsimės, kad toliau ši technologija suteiks tik dar daugiau galimybių žmonėms pamatyti, pajausti ir išgyventi istorijas.

– Kaip pasirenkate temas dokumentiniams filmams: kuo turi pasižymėti tema, kad ji patrauktų?

– Kalbant bendrai apie dokumentinius filmus, mane labiausiai domina istorijos apie moteris, jų patirtis bei konfliktines zonas, kaip karai ir konfliktai paveikia žmones, jų gyvenimus. Daug esu dirbusi ir su pabėgėlių tema. Man įdomi žmonių identiteto paieška, priverstinis keliavimas aplink pasaulį ir kaip jame žmonės atranda namus. Kai kalbame apie filmavimo būdą su kuriuo dirbu „Contrast VR“ studijoje, labai svarbus vizualus istorijos aspektas. Su kai kuriomis istorijomis nedirbtume, net jeigu ir norėtume, nes jos labiau tinkamos pasakoti tradiciniame dokumentiniame filme ar aprašyti straipsnyje. Ieškome vizualių istorijų. Šiame darbe mane džiugina ir tai, kad mes stengiamės parodyti žmonių iniciatyvas, kaip jie kuria, randa stiprybės ir nori kažką pakeisti net būdami sudėtingose, beviltiškose situacijose.

Asmeninio archyv. nuotr.

– Kaip Dohoje atrodo jūsų diena?

– Rytais prieš darbą arba po jo einu pabėgioti pakrante. Dieną praleidžiu darbe. Dirbame nuo dešimtos ryto iki šeštos vakaro. Kartais su kolegomis keliaujame pietauti. Mieste yra labai puikių autentiško indiško, tailandietiško, malaiziško ar korėjietiško maisto restoranų. Darbo savaitė trunka nuo sekmadienio iki ketvirtadienio. Penktadieniais vyksta pagrindinės musulmonų pamaldos, todėl tai yra laisva diena. Įdomiausias dalykas, kad penktadieniais nuo maždaug 11 ryto iki vidurdienio viskas uždaroma, miestas tiesiog sustoja, vyksta pamaldos. Šeštadienio rytą atsibudus pirma mintis – pusryčiai, bet supranti, kad dar reikės šiek tiek palaukti, kol restoranai ir kavinės vėl atsidarys.

Po darbo keliauju į sporto salę arba su draugais vakarienės ar į barą. Gyvenimas paprastas, bet pasitaiko daug kelionių. Kai grįžtu į Dohą, norisi pailsėti, pagulėti paplūdimyje prie jūros, paskaityti knygą.

– Kokių neįprastų, galbūt ir kuriozinių situacijų įvyksta darbuojantis kultūriškai tolimoje aplinkoje, ieškant ir kalbinant pašnekovus, rengiant darbus?

– Ką tik savaitei manęs aplankyti buvo atvykusi draugė. Supažindinau ją su savo draugais, kolegomis – žmonėmis, su kuriais bendrauju. Supratau, kad vos ne kiekvienas žmogus yra iš kitos pasaulio šalies, daugelio tėvai iš skirtingų pasaulio šalių, kiekvienas turi labai daug įdomaus papasakoti. Vienas keistesnių momentų įvyko ką tik atvykus į Katarą, kai norėjau įsigyti plaukų kondicionieriaus. Niekaip nesupratau, kodėl visi man sako, kad šios priemonės nėra, galvojau, gal ne taip klausiu. Paaiškėjo, kad tuo metu plaukų kondicionieriaus daugelyje parduotuvių nebuvo, nes šios prekės buvo vežamos iš Jungtinių Arabų Emyratų ir dėl Persijos įlankos krizės reikėjo pakeisti prekių importo procesą. Susidūriau su politine situacija iš paprasto žmogaus perspektyvos. Labai įdomu stebėti ir sustiprėjusias patriotines nuotaikas šalyje. Emiro veidą galima matyti visur – lipdukai ant automobilių, milžiniški plakatai ant dangoraižių, telefonų įdėklai su jo veidu ir taip toliau.

Asmeninio archyv. nuotr.

O mano mėgstamiausia istorija nutiko ligoninėje, kai skiepijausi prieš kelionę į Malaiziją. Kadangi reikėjo išvykti greitai, teko skiepytis nuo daugelio ligų vienu metu. Aš gydytojo ir klausiu: ar išgyvensiu?? O jis man sako: „Inshallah“ (liet. „kaip Dievas duos“). Ši frazė labai dažnai vartojama arabų kasdienybėje. Tai tarsi toks mandagus „tikėkimės, gal, bet labai gali būti, kad ne“.

Mano nuomone, nelabai užtikrinanti ir ne pati tinkamiausia frazė gydytojo kabinete. Ši istorija jau tapo mano visiems pasakojamu anekdotu.

– Kokių artimiausių profesinių planų turite? Pradžioje Katare planavote užsibūti pusmetį.

– Dabar jau žinau, kad pasiliksiu čia ilgiau, mažiausiai dar pusmetį, todėl tikiuosi, bus dar daugiau įdomių istorijų.