„Kaip bebūtų keista, šios pandemijos metu kaip niekad jaučiuosi dėkinga gyvenimui. Per pastarąsias savaites sulaukiau tiek daug skambučių ir žinučių iš skirtingų pasaulio kampelių: „Ar aš saugi, sveika, kaip man sekėsi grįžti?“ Visi kadaise sutikti sugrįžo į mano gyvenimą tokiu pasauliui sunkiu laikotarpiu. Paradoksas – viskas aplink sustoja, viskas griūna, sienos užsidaro, o aš negaliu pasakyti, ar kada buvau turtingesnė nei šią akimirką“, – kalba kraštietė Agnė Sirgėdaitė. Pagal profesiją aktorė, ji prieš keletą metų viena išvažiavo gyventi į Balio salą, kur pradėjo kurti gyvenimą. Tačiau, artimųjų kelis kartus paraginta, prieš užsidarant sienoms, sugrįžo gimtinėn. Mūsų pokalbis – apie patirtis, kurios moko, keičia ir užburia.

– Išgirdusi žodį „Balis“, ką šiandien jauti ir galvoji? 

– Balis man visuomet reikš jaunystę. Nesvarbu, ar tą žodį girdžiu dabar, ar išgirsiu po keliasdešimties metų. Kažkodėl prieš kelerius metus pasirinkau šią salą kaip savo naujo gyvenimo pradžios tašką. Niekad dėl to nesigailėjau ir kažin, ar kada priėmiau teisingesnį sprendimą. Man reikėjo ten išvykti, reikėjo ten mokytis ir keistis. Kaip bebūtų, kiekviena vietovė skirtingai atsiskleidžia, kai nusprendi ten ne tik atostogauti, bet ir gyventi. Ta sala nėra stebuklinga. Ten lygiai taip pat kaip ir bet kur kitur pasaulyje yra juodo ir balto. Aišku, tie, kas atvysta tik kelioms savaitėms, mato tik šviesias tos vietovės puses. Ilgiau gyvenantieji supranta, kad ir čia – dievų saloje – yra minusų. Svarbu, kad pliusų būtų daugiau. Tuomet ir tavo pasirinkimas bus teisingas. Taip pat ir žmonės – kiekvienas turi ir gražių, ir tamsių pusių: pasirenki juos mylėti už jų gražiąsias savybes, o su blogosiomis – susigyventi. Taip pat ir gyvenamoji vieta. Taip pat ir Balis.

– Prieš grįžtant į Lietuvą, kokia situacija buvo Balyje?

– Balis – turistinė sala. Vadinasi, dauguma žmonių išgyvena iš keliautojų. Jiems nėra naudinga gąsdinti ir aiškinti žmonėms, kad atėjo laikas grįžti į savo šalis, nes siaučia pandemija. Todėl ir man buvo keista, kai artimieji pradėjo kalbinti grįžti į Lietuvą. Tuo metu „įsijungia“ jaunatviškas naivumas. Kadangi vietinės naujienos negąsdino, atrodė, išgyvensiu ir šitą etapą, čia nieko rimto. Juk kadaise išgyvenau ugnikalnio išsiveržimą. Žmonėms Europoje tada atrodė, kad Balyje vyksta pasaulio pabaiga.

Kalbant apie šiandieną, po kurio laiko Balyje pradėjo aiškėti, kad valstybė slepia visus sergančiuosius ir pačios pandemijos grėsmę. O kai kas nors yra slepiama, pasidaro baisiau nei tiesa. Kad ir žiauri, kuri yra aiškiai deklaruojama žmonėms. Kaip tai vyksta Europoje. Baisu, bet reikia priimti realybę tokią, kokia ji yra, o ne nuo jos bėgti.

Man labai patinka istorija apie tikintį vyrą, kuris potvynio metu sėdėjo ant namo stogo ir skelbė, kad jį nuo potvynio apsaugos Dievas. „Lipk į valtį, kitaip nuskęsi“, – ragino pirmieji kaimynai, priplaukę gelbėti tikinčiojo. „Liksiu čia, mane Dievas išgelbės“, – aiškino vyrukas, tupėdamas ant stogo. „Lipk į mūsų valtį!“ – rėkė žmonės iš antrosios valties. Galiausiai atplaukė paskutinioji, trečioji, valtis ir tikintysis vis tiek laikėsi savo: „Liksiu ant stogo – Dievas mane išgelbės.“ Po kelių valandų potvynis pasiglemžė visą miestą kartu su tikinčiuoju. Kai prie rojaus vartų vyrukas sutiko Dievą, buvo ne juokais įširdęs: „Juk tikėjau tavim, o tu manęs neišgelbėjai.“ „Aš gelbėjau tave tris kartus. Aš trimis valtimis pas tave plaukiau. Tu nesiteikei nė į vieną lipti.“

Tad, kai antrą kartą sulaukiau artimųjų raginimo grįžti į Lietuvą, nebegalvojau, kad tai praeis savaime ir nereikia isterikuoti. Manau, neverta laukti, kol Dievas nebeturės valčių.

– Dabar turi ir sąlygas, ir laiko. Tavo „postai“ feisbuke sulaukia daug dėmesio. Žadėjai rašyti knygą?

– Rašau ją jau kelerius metus. Prieš kelerius metus maniau, kad metus – tiek laiko užteks parašyti įdomią knygą iš mano išgyventų akimirkų. Šiandien labai džiaugiuosi, kad per tuos metus niekaip negalėjau rasti tinkamos pabaigos. Prieš pat paliekant Balį, netikėtai susikirto mano ir vieno žmogaus, kurį sutikau vos atvykusi į šią salą, keliai. Jis negalėjo patikėti, kad per mažiau ne trejus metus galėjau taip stipriai pasikeisti. Tik atvykusi buvau labai naivi mergaitė – užsispyrusi, išlepinta ir karštakošė. Šios savybės tikrai padėjo išgyventi tolimame krašte, tačiau sutikti žmonės – nori nenori – pakeitė mane labai stipriai.

Nebesu tokia naivi, pasidariau labiau tikinti. Ne religiniu požiūriu. Per visus tuos metus svetur tikėjimas padėjo išgyventi sunkiausius momentus ir išlaukti gražiausių akimirkų. Todėl ir knygoje labai ryški tikėjimo linija. Nebesiveliu į diskusijas, kai žmonės sakosi netikintys niekuo. Aš netikiu, kad jie netiki. Turbūt dar neatėjo toks momentas, kai vienintelis pasirinkimas – tikėti.

Visos knygos – apie meilę. Nesvarbu, kokio žanro. Taip jau pasaulis sudėtas, kad viskas gimsta iš meilės. Knygos, filmai, paveikslai – visas menas yra kažkokia meilės forma. Todėl meluočiau, jei sakyčiau, kad mano puslapiai nebus apie šį jausmą. Visų pirma apie meilę sau: kaip ji sunkiai auga, kaip kiti ją griauna, kaip ją pametus ieškai kelių susigrąžinti. Ir apie meilę kitam – apie laisvę priimti, apie skausmą prarasti. Ir tikėjimą, kad viskas įvyks pačiu geriausiu metu. Apie klaidas, kurias suvokdami vis vien darom. Ir leidžiam kitiems daryti. Pasaulyje mokytojų ir taip yra per daug. Draugų mažiau. Su jais vynas skaniausias kalbant apie paklydimus. Žinant, kad pasakodamas gali žiūrėti į akis, o ne nuleisti jas laukdamas priekaištų ir pamokymų.

Pabaigos knygai dar neturiu. Tikiu, kad laikas pats padiktuos. Nenoriu sukurti to, ko išties neįvyko, ir noriu tikėti, kad tų knygų gims ne viena. Svarbu pasiryžti išgyventi viską širdim. Kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką.

– Kokias šalis jau spėjai pamatyti ir kas labiausiai pritrenkė, nustebino, privertė permąstyt ankstesnius žinojimus? Tu savo jaunystėje tiek patyrei ir matei to, ko kitas per tris gyvenimus nepamatys. Sakyk, kaip keičia kelionės?

– Nebeskaičiuoju šalių, kurias apkeliavau. Manau, tada koncentruojiesi ties maršrutais ir kelionių planu. Aš labiau linkusi leistis į nuotykius, kuriuose būsiu sau pažadėjusi kokį tikslą, kurį pasieksiu dėl savęs. Taip dariau, kai keliavau į Nepalą. Daugelis ten traukia dėl kalnų, leidžiasi per stačius šlaitus, ilgus kalnų takelius. Tam, kad pasiektų užsibrėžtą viršūnę. Aš vykau ten todėl, kad 10 dienų tylėčiau uždaryta nuo viso pasaulio. Keliaudama mačiau ir kalnus, bet jie nebuvo mano tikslas. Aš vykau pasišnekėti su savim, ir tyla man visad geriausių pokalbių dovanoja. Nuostabiausia, po tylos stovyklos mano gyvenime atsirado daug naujų draugų, su kuriais ir šiandien išsaugojusi labai šiltus ryšius. Tarp jų yra ir budistų vienuolių, ir pasaulinio garso dainininkų, sportininkų – visi jie į mano gyvenimą atėjo ne per kalnus, bet per tylą. Esu ta keliautoja, kuri, jei pamils kurį kraštą, grįš ten ne kartą. Manęs, pagyvenusios Indonezijoje, gamtos stebuklais nebesužavėsi. Tebūnie yra baltesnių paplūdimių ar žydresnių vandenų – man vis vien. Kelionės visų pirma man yra augimas. Galiu ir po Lietuvos miškus per dienas „keliauti“, ir save iš šono stebėti – ką galvoju, apie ką svajoju; galiu tiesiog vaikščioti ir apie nieką negalvoti. Aišku, kelionės yra sutikti žmonės. Įdomiausi tavęs lauks ne ant paplūdimio gulto su „mochito“ rankoje. Patys svarbiausi tave sutiks netikėtai. Kaip? Reikia tikėti likimu.

Kelionės man įrodė, kad žmonės yra labai gražūs. Kad neužtrunka ilgai tapti draugais. Jei tik esi pakankamai atviras vienas kitam. Kelionės taip pat išmoko priimti visą draugystę ir meilę, kuri tau dovanojama, ir negalvoti, kaip visa tai baigsis. Pats stabiliausias dalykas šiame pasaulyje yra nestabilumas. Todėl mokausi mėgautis akimirka. Ir neprisirišti prie žmonių. Stebuklas dažniausiai įvyksta tuomet, kai išmoksti visus atėjusius į tavo gyvenimą paleisti.

Kaip bebūtų keista, šios pandemijos metu kaip niekad jaučiuosi dėkinga gyvenimui. Per pastarąsias savaites sulaukiau tiek daug skambučių ir žinučių iš skirtingų pasaulio kampelių: „Ar aš saugi, sveika, kaip man sekėsi grįžti?..“ Visi kadaise sutikti sugrįžo į mano gyvenimą pasauliui tokiu sunkiu laikotarpiu. Paradoksas – viskas aplink sustoja, viskas griūna, sienos užsidaro, o aš negaliu pasakyti, ar kada buvau turtingesnė nei šią akimirką.

Matyt, tai ir yra kelionių tikslas. Fiziškai tų žmonių negali turėti šalia savęs. Negali jų sutikti kada panorėjus. Negali keliauti jų kelionių, nes kiekvienas kelyje susitinka tam, kad kartu įveiktų savo užsibrėžtas atkarpas.

– Jei sau pati užduotum klausimą, koks jis būtų šiandien? 

– Aš sau klausimų užduodu begales, bet niekad nesistengiu į juos atsakinėti. Atsakymai ateina savaime. Aš esu ta, kuri tiki ženklais. Aišku, mėgstu juos ir ignoruoti, kai matau, kad jie pranašauja man nepalankius dalykus. Tačiau gyvenimas jau toks „zaraza“ – sudėlios viską taip, kaip teisingiausia. Ir tik laikui bėgant paaiškės, kodėl įvyko vienos ar kitos situacijos. Manau, šiandien mes turim galimybę viską pradėti iš naujo. Tarsi visiems vienu metu davė po naują popieriaus lapą ir laisvę rašyti, ką tik širdis geidžia. Žinoma, daugelį ši laisvė gąsdina, ir jie žiūri į tą tuščią lapą kaip į didžiausią prakeiksmą. Viskas priklauso tik nuo mūsų požiūrio taško.

Aš neskubu rašyti naujos pradžios. Bet džiaugiuosi, kad vis tik turiu tokią galimybę. Tai aš pasirinkau žiūrėti į ateitį ir šypsotis. O kol šypsausi, likimas pames minčių ir parodys kelių.

Kaip tik šiandien sulaukiau skambučio iš artimo bičiulio: „Taivane buvai?“ – klausia jis manęs. „Nebuvau, bet svajojau.“ „Tai skrendam kartu, pažadėk man, kad skrendam ten kartu“, – juokėsi jis dešimtą dieną sėdėdamas karantine. Pažadėjau. Ir tikiu, kad po kelių ar keliolikos mėnesių pamatysiu savo bičiulį, mojantį man Taivano oro uoste. Ką veiksim, kur keliausim ir kokiu tikslu – nė vienam nėra skirtumų.

Taigi savo naujoje pradžioje, to balto popieriaus kamputyje, pasižymėjau – Taivanas.

– Žmones taip bijo būti vieni. O tu sakai „kaip gerai“. Ko tave, vieną keliaujančią po pasaulį, jau išmokė vienatvė?

– Yra du panašūs žodžiai, kuriuos mėgstam painioti. Vienatvė ir vienišumas.

Vienišumas – kai žmogus būna paliktas vienas. Kai jis nenori būti vienas. Todėl vienišumas asocijuojasi su skausmu, su praradimu, išsiskyrimu. Tokią būseną aš išgyvenau. Ne kartą. Iš to liūdesio, vienišumo jausmo išties sunku išbristi. Tačiau kai galiausiai pavargsti savęs gailėtis, atrandi išeičių.

Man išsigelbėjimo šiaudu prieš kažkiek metų tapo meditacija, knygos ir gamta.

Taip į mano gyvenimą atėjo kitas nuostabus žodis – vienatvė.

Vienatvė man asocijuojasi su ramybe. O ramybė grįžta, kai turiu galimybę pabūti viena. Tada pasikalbu su savim, su medžiais, patyliu žiūrėdama saulėlydžius ir kažkaip viskas gražiai atsistoja į savo vietas. Vienatvė tau dovanoja nuostabią galimybę pažiūrėti į save iš šono – pasidžiaugti savim, kartais draugiškai paburbėti, jei ką ne taip padarei. Todėl ir savo gimtadienį jau šeštus metus planuoju švęsti viena – man patinka visą dieną švęsti savo buvimą, linkėti sau naujų svajonių išsipildymo ir giliai išjausti, ko būtent AŠ PATI SAU TROKŠTU IR LINKIU.

Aš kaip „batareika“: kai išsikraunu, vienatvė gali mane labai greitai „pakrauti“. Tada gimsta naujų svajonių ir turiu pakankamai energijos joms įgyvendinti.

Niekad nesakau žmonėms, kad jie turi, privalo išmokti būti vieni. Žinau, kad man tai puikiai veikia. Galbūt kažkam tai būtų didžiausia katorga ir tai nieko blogo. Bet bent jau pabandyti. Nors kartą gyvenime pabūti su savim dėl to, kad pats to nori, o ne dėl to, kad aplinkybės verčia, labai naudinga.

Tuomet nebekyla klausimų, kuo skiriasi vienatvė nuo vienišumo.

– Kas tau šią akimirka yra laimė?

– Saulėlydžiai. Visada buvo. Balyje draugai juokdavosi, kad aš gal kokias saulėlydžių apeigas vykdau, kad kiekvieną vakarą pabėgu pažiūrėt, kaip saulė leidžiasi į jūrą. Manau, tai gražiausias gamtos stebuklas. Skirtas kiekvienam – ar namie sėdinčiam, ar Everestu kopiančiam. Tada visi žmonės labai gražūs tampa. Ir gamta visom pasaulio spalvom nusidažo. Ramu tuomet. Atrodo, nieko netrūksta.

Dabar mano kaime per saulėlydžius stirnos iš miško išeina į pievas. Aš pasidarau arbatos, išeinu į kiemą ir žiūriu, kaip saulė jų pievas raudoniu nudažo. Dabar man tai yra laimė.

– „Lietuva, aš tave myliu“, – sakei prieš dvi savaites. O šiandien pakartosi tai?

– Sakiau, sakau ir sakysiu. Visuose pasaulio kampeliuose yra ir gero, ir blogo. Vaižgantas yra pasakęs, kad reikia ieškoti deimančiukų. Man Lietuva yra jos kaimas. Tiksliau, sodybos ir tų sodybų žmonės. Jie – tie deimančiukai, kuriuos myliu ir kuriais noriu didžiuotis. Labai keista klausyti keliautojų, kurie pasakoja, kad štai Azijos šalyse visi tokie nuoširdūs, geri ir draugiški. Lygiai tokius pačius žmones mes turim ir čia. Tik kažkodėl nenorim matyti. Lygiai taip pat vienkiemio vaikai bėga ir moja pravažiuojančiom mašinom. O bobutė, kuri gyvena per kelias trobas nuo mano sodybos, vis man pristabdžius mašiną klausia, ar kiaušinių netrūksta. Kaimo „Aibės“ pardavėja ir po pusmečio prisimena, kad šalia grietinės aš „Sėkmės 7“ perku ir visad palinki laimėti.

Visi pasaulyje yra šiek tiek panašūs. Miestiečiai visad bus truputėlį be priežasties išpuikę, o kaimo žmogelis – iki graudulio mielas. Reikia mokėt pamatyt ir tuos, kurie šalia, ne Azijoj, o čia. Gimtinė dar gražesnė pasidaro.

Apie pasaulio šamanus lygiai ta pati tiesa. Visi burtininkai, jei tik iš Amazonės miškų ar Indijos lūšnynų. Ypatingi. Tačiau kai aš traukiu čiobrelius, medetkas, pelynus ir dovanoju savo kitataučiams draugams, jiems visa tai raganų burtai atrodo – ne tik arbatą gali gerti, bet dar ir gydyt, ir gamtoje žmonės patys surenka. Žino, kada, kur ir kaip gėlytes, žolytes susirinkti, pridžiovinti ir su kuo maišyti, kad pilvo, galvos, gerklės skausmus nuimtų. Taip po truputį mano kraštas svetimšaliams draugams tapo raganių kraštu. Ir nereikia šamanų po visą pasaulį ieškot. Mano mama tapo didžiausia šamane, kokią kada teko sutikti. Bėda tik, kad po kiekvieno mano vizito jos arbatų atsargos labai smarkiai sumažėja.

Aš irgi žadu būti šamane savu laiku. Šiais metais pirmąkart šalpusnių prisirinkau. Ir draugam džiovinsiu. Čia šitos magijos – pilni laukai dabar.