Lapkričio viduryje Rusijoje, apkaltintas kyšio prievartavimu, buvo areštuotas ekonominės plėtros ministras Aleksejus Uliukajevas. Daug kas įvertino tai kaip ateinančių pokyčių Kremliaus sukurtame režime požymį. Faktiškai pirmą kartą naujausioje Rusijos istorijoje buvo areštuotas toks aukštas valdininkas. Svarbu ir tai, kad jis buvo areštuotas tuo metu, kai tebeėjo pareigas. Yra kelios versijos, kodėl A. Uliukajevas staiga iškrito iš „neliečiamųjų“ gretų ir kokį poveikį ši istorija turės ateityje.
Pirmiausia reikėtų pateikti oficialią ministro sulaikymo versiją. Įdomu, kad A. Uliukajevas buvo sulaikytas naktį, kai, kaip teigiama, gavo 2 mln. JAV dolerių kyšį už tai, kad vyriausybė leistų valstybinei korporacijai „Rosneft“ privatizuoti kitą įmonę – „Bašneft“. Čia iš karto būtina paminėti, jog „Bašneft“ ir taip kontroliuojama valstybės per „Rosneftegaz“. Kitaip sakant, perparduoti ją kitai valstybinei įmonei būtų neracionalu, nes tokia „privatizacija“ neatneštų reikiamo rezultato ir papildomų pinigų valstybei (faktiškai pinigai būtų perdėti iš vienos valstybinės kišenės į kitą). Kalbama, kad Rusijos Federacijos vyriausybė priešinosi „Bašneft“ pardavimui „Rosneft“ įmonei, nes norėjo parduoti kompaniją kitiems investuotojams – iš Kinijos arba Indijos. Čia nereikia pamiršti, kad Rusija dėl kritusių naftos kainų ir Vakarų pasaulio jai taikomų sankcijų atsidūrė sudėtingoje ekonominėje padėtyje. Užsienio investicijos šiuo metu Rusijos biudžetui yra būtinos, kad būtų galima sumažinti ekonominės situacijos spaudimą. Faktiškai Dmitrijaus Medvedevo vadovaujama vyriausybė rūpinosi šiuo klausimu, tačiau kliūtys „Bašneft“ perpardavimo reikaluose palietė kitų aukštai (šalia V. Putino) esančių žmonių interesus.
Įmonei „Rosneft“ vadovauja senas dabartinio Rusijos prezidento bendražygis ir jėgos struktūrų klano (rus. силовики) atstovas Igoris Sečinas. Ilgą laiką šis V. Putinui artimas žmogus buvo vertinamas kaip uolus vykdytojas. Michailas Zygaris savo knygoje „Visa Kremliaus kariauna“ apie I. Sečiną rašo kaip apie griežtą ir valdingą žmogų, kuris „kelia siaubą“ savo pavaldiniams. Numanoma, kad būtent I. Sečino interesams trukdė A. Uliukajevas, dėl to ir buvo „nubaustas“.
Ministro areštas verčia kalbėti apie sudėtingus žaidimus aukščiausiame Kremliaus režimo rate. Esminis klausimas – kokį vaidmenį šioje istorijoje atliko prezidentas V. Putinas? Pasak oficialios versijos, Rusijos vadovas žinojo apie operatyvinius veiksmus, nukreiptus prieš A. Uliukajevą. Teigiama, kad specialiųjų tarnybų dėmesio centre dabar jau buvęs ekonominės plėtros ministras atsidūrė maždaug prieš metus, o nuo šių metų vasaros buvo pasiklausoma jo telefoninių pokalbių.
Oficialiai teigiama, kad apie A. Uliukajevo veiklos tyrimą žinojo ir jo tiesioginis viršininkas – ministras pirmininkas D. Medvedevas. Tiesa, nežinia, kada jis iš tikrųjų apie tai sužinojo. Panašu, kad A. Uliukajevo areštas visgi tapo D. Medvedevui nemaloniu siurprizu, tačiau ministras pirmininkas apdairiai nusprendė nesikišti į situaciją ir nebandė užstoti savo buvusio pavaldinio. Kita vertus, toks D. Medvedevo pasyvumas turėtų neraminti likusius ministrus. Faktiškai buvo pademonstruota, jog kiekvienas iš jų bet kuriuo momentu gali būti paaukotas.
Tačiau grįžkime prie I. Sečino vaidmens. Tikėtina, kad tai jis ir yra pagrindinis šios istorijos personažas, bet jo vaidmuo iki galo vis dar nėra aiškus. Maskvos Karnegi centro ekspertas Konstantinas Gaazevas rašo, jog I. Sečinas yra žinomas kaip žmogus, kuris „žaidžia ne pagal taisykles“. Atrodo, kad ir operacija, nukreipta prieš A. Uliukajevą, tapo tokio žaidimo pavyzdžiu. Dar svarbiau yra tai, kad niekas, liaudiškai tariant, nepastatė I. Sečino į vietą. Ko gero, vienintelis, kas galėjo tai padaryti, buvo V. Putinas (tikrai ne D. Medvedevas, kuris yra labai silpnas ir neryžtingas žaidėjas Kremliaus olimpe). Tačiau Rusijos prezidentas faktiškai niekaip nesureagavo į A. Uliukajevo areštą, „nurijo“ tai. Žinoma, nebent jis pats ir buvo jį inicijavęs.
Iš viso to kyla dvi versijos, aiškinančios, ką galėtų byloti aprašomas ministro areštas.
Pasak pirmos versijos, visa ši istorija parodė, kad Maskvoje atsirado antras jėgos centras, kuris, tikėtina, yra stipresnis nei pirmasis (t. y. Vladimiras Putinas). Šį jėgos centrą sudaro I. Sečinas ir kai kurie buvę ir esami Federalinės saugumo tarnybos pareigūnai, sudarantys Sečino ratą. Jiems yra pavaldus ir Rusijos Federacijos tyrimų komitetas. Šis naujas jėgos centras yra rimtas iššūkis ankstesnei sistemai, kurios viršuje yra įsitvirtinęs V. Putinas. Kol kas I. Sečinas ir jo komanda nelies Rusijos prezidento, tačiau neatmetama galimybė, kad ateityje, kai pakankamai sustiprės, šis jėgos centras gali atsikratyti V. Putino ir atvirai perimti valdžią į savo rankas.
Kad tokia versija yra tikėtina, pavyzdžiui, mano opozicijos atstovas, senosios rusų demokratų kartos politikas Konstantinas Borovojus. Jis pavadino A. Uliukajevo bylą „pasikėsinimu į Putino valdžios monopolį“, kurį įvykdė būtent I. Sečinas. Panašiai mano ir leidinio EJ.ru vyriausiasis redaktorius Aleksandras Ryklinas. Savo skiltyje jis taip atsako į klausimą, ar V. Putinas tebekontroliuoja politinį lauką: „Manau, kad iš dalies – taip. Tačiau ne tiek plačiai kaip valdymo pradžioje. Valdžia byra jau ne tik iš kraštų. Bandant išlaikyti ją savo rankose – tenka taikytis, kad kaštai kartais yra dideli ir žeminantys. Pavyzdžiui, tenka leisti jėgos klano atstovams, kuriems pats suteikei neribotus įgaliojimus, kartkartėmis diktuoti tau darbotvarkę“.
Kita versija yra susijusi su įsitikinimu, kad V. Putinas kaip ir anksčiau viską kontroliuoja. Ją palaiko, pavyzdžiui, buvęs Rusijos valdžiai artimas televizijos prodiuseris ir žurnalistas, vėliau persikėlęs į Tailandą ir tapęs režimo oponentu Dmitrijus Zapolskis. Jo manymu, V. Putinas šiuo metu siekia „apvalyti ir iš naujo įkrauti“ sistemą, o A. Uliukajevas tiesiog nepastebėjo atitinkamo signalo. I. Sečinas tokioje situacijoje išlieka kaip uolus vykdytojas, tiesiogiai pavaldus dabartiniam Rusijos prezidentui.
Įdomu paminėti ir tai, kad pagal oficialią versiją arešto momentu A. Uliukajevas bandė prisiskambinti neįvardijamam politiniam globėjui (pasak skirtingų versijų, tai galėjo būti arba ministras pirmininkas D. Medvedevas, arba pirmasis ministro pirmininko pavaduotojas Igoris Šuvalovas), tačiau niekas nekėlė ragelio.
Jeigu priimtume antrą versiją, galima kalbėti apie tai, kad Rusijoje vyksta „istorijos atsikartojimas“, „naujieji 1937-ieji“, kurie, pasak žinomo posakio, dabar atsikartoja farso pavidalu. Priminsime, kad 1937-aisiais aklos represijos šienavo ne tik paprastus žmonės, bet ir aukščiausius Komunistų partijos vadus. 1937–1938 metų represijų aukomis tapo tokie žinomi sovietiniai veikėjai kaip Nikolajus Bucharinas ir net pats NKVD vadas Nikolajus Ježovas (sušaudytas 1940 metais). Vargu ar dabartinėje Rusijoje gali kilti tokio masto ir žiaurumo represijos, tačiau, kaip ir minėta, A. Uliukajevo atvejis rodo, kad „neliečiamųjų“ iš esmės nėra.
Įdomu tai, jog po A. Uliukajevo arešto buvo nemažai rašoma, kad dabartinėje Rusijos valdžioje jis buvo vos ne liberalas ir intelektualas (rašė visai neblogus ir net provokuojančius eilėraščius) ir nevengė prieštarauti pačiam V. Putinui. Iš tikrųjų gana juokingai atrodo bandymas iš sisteminio politiko nupaišyti liberalaus disidento ikoną. Nėra abejonių, kad A. Uliukajevas buvo lojalus dabartinio Kremliaus režimo tarnas, žaidžiantis pagal atitinkamas taisykles. Tiesiog panašu, kad dabar Rusijoje iš tikrųjų vyksta tam tikri procesai, atitinkantys situaciją ir jos raidą. Prisiminkime, kad jau anksčiau „vegetariškų laikų“ pabaiga palietė Rusijos visuomenę. Čia galima paminėti visus represinius įstatymus, kuriuos per pastaruosius kelerius metus faktiškai vienbalsiai priėmė Rusijos Dūma. Atrodo, kad „vegetariški laikai“ šiandien vienaip arba kitaip baigiasi ir vadinamojo Rusijos valdžios elito aplinkoje – nesvarbu, katra iš dviejų pateiktų versijų yra arčiau tiesos.
Nuotrauka iš tinklaraščio www.blic.rs: Aleksejus Uliukajevas.
Viktoras Denisenko