Vokietija savaitės pradžioje vis dar neturėjo vyriausybės. Šalį laikinai valdo jau prieš ketverius metus sudaryta krikščionių demokratų ir socialdemokratų koalicija. Jos atnaujinimą socialdemokratai iš karto atmetė, bet dabar lyg ir vėl priima. Kas iš to bus, kol kas dar neaišku.

„Berlyne prasidėjo žonglierių valanda“, – rašė Šveicarijos dienraščio  „Neue Zürcher“ vyriausiasis redaktorius Ericas Gujeris komentare, pavadintame „A. Merkel eros pabaiga“.

Anot jo, „dabar ore skrajoja trys kamuoliai: krikščionių demokratų ir socialdemokratų didžiosios koalicijos nauja versija, socialdemokratų toleruojama mažumos vyriausybė ir nauji rinkimai“.

Žurnalisto nuomone, „viskas anksčiau ar vėliau ves juodųjų (krikščionių demokratų) ir raudonųjų (socialdemokratų) koalicijos link.

Bet nesvarbu, kaip galų gale bus iš šios aklavietės išsivaduojama: A. Merkel era vis tiek baigiasi. Senoji gvardija padarė tai, ko iš jos reikėjo, dabar ji gali eiti“, – darė išvadą Ciuricho laikraščio redaktorius.

Truputį kitaip padėtį vertino Varšuvos dienraštis „Rzeczpospolita“. Jo žodžiais, „Angela Merkel tapo savo pačios asmenybės kulto auka. Europos partneriai nebegali įsivaizduoti, kad Vokietiją valdytų kas nors kitas. Todėl A. Merkel ir turi likti, net jeigu jinai būtų vien savo pačios šešėlis.

Tačiau vis daugiau vokiečių pradeda abejoti, ar tikrai nėra šiai kanclerei alternatyvų. Dėl to Vokietijoje ir auga prieš dabar vadovaujančias viršūnes nukreipti protestai, įgyjantys nacionalistinę formą partijos „Alternatyva Vokietijai“ pavidalu, o liberalią formą Laisvųjų demokratų partijos (FDP) pavidalu“, – rašė Lenkijos sostinės laikraštis.

Apie laisvųjų demokratų, žinomų ir liberalų vardu, vaidmenį užsiminė ir Liuksemburgo dienraštis „Tageblatt“. Straipsnyje „Pagrindo neturintis susirūpinimas“ rašoma, jog „sunku suprasti tuos aimanavimus dėl kad ir nepasisekusio, bet demokratijoje visiškai įprasto koalicijos formavimo proceso. Tuo tarpu tas prieš savaitę kilęs susijaudinimas, kai liberalai pareiškė išeinantys iš derybų dėl koalicinės vyriausybės sudarymo, jau nuslūgo.

Nei Vokietija, nei Europos Sąjunga dėl šio užtrukimo formuojant vyriausybę nėra pasmerktos ilgalaikiam paralyžiui“.

Pasak Budapešto dienraščio „Magyar Hirlap“, „Vokietija ir toliau Europos Sąjungai nurodo kryptį. Pavyzdžiui, kad ir dėl Europos ateities. O  čia reikšmingi ne tik tokie klausimai kaip bėglių politika.

Yra ir kitų svarbių Europos Sąjungos sprendimų, kurie turi virsti tikrove visų jos šalių narių dalyvavimo dėka. Užtat nenuostabu, kad visose Europos Sąjungos valstybių sostinėse Berlyno pastangos spręsti savo vyriausybės krizę labai įdėmiai sekamos.

Juk nuo politinės krypties, kurią ateity Vokietija pasuks, priklausys visa Europos Sąjunga – ir tai ne tik ūkiškai“.

Pačios Vokietijos laikraščiai rečiau ir mažiau drąsiai prognozavo A. Merkel eros pabaigą bei įvairiai pasisakė dėl galimo vadinamosios didžiosios koalicijos tarp krikščionių demokratų ir socialdemokratų atnaujinimo.

Štai Roitlingeno miesto Švabijoje laikraštis „Reutlinger General-Anzeiger“ rašė, jog „kai kurie socialdemokratai dar vis bijo, kad koalicijoje su krikščionimis demokratais jie, socialdemokratai, bus galutinai sutrinti. Bet šita baimė nepagrįsta.

Kai partijai pirmininkavo Sigmaras Gabrielis, tai socialdemokratai prieš ketverius metus ant Didžiosios koalicijos sutarties uždėjo savo antspaudą – ir uždėjo jį taip stipriai, jog daugelis krikščionių demokratų A. Merkel vadino tiesiog socialdemokratų kanclere.

O dėl to, kad šių metų rinkimų kampanijoje socialdemokratai apie šią savo pačių reikšmę nekalbėjo, iš dalies kaltas ir jų pagrindinis kandidatas Martinas Schulzas, kuris, švelniai tariant, vedė apgailėtiną agitaciją“.

Anot Darmštato dienraščio „Darmstädter Echo“, „socialdemokratai leisis nusipirkti A. Merkel išgelbėjimą. Tai teisėta ir šiuo metu lengvai įsivaizduojama. Juk pajamos iš mokesčių pasiekia vieną rekordą po kito, o ekonomika ūžia“.

Kiti laikraščiai reiškė apgailestavimą, kad sudarius krikščionių demokratų ir socialdemokratų koaliciją, labai trūks „žaliųjų“ balso, kurie anksčiau numatytoje, bet žlugusioje koalicijoje būtų valdę Vokietiją kartu su liberalais ir krikščionimis demokratais.

M. Drunga

Užsienio spaudos apžvalga, parengta Mykolo Drungos, skambėjo per LRT RADIJĄ.