LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Kai kalbame apie Graikiją (o tai vyksta gana dažnai tiek švietimo įstaigose, tiek planuojant keliones), dažniausiai mintis apie šią valstybę suredukuojame iki dviejų skirtingų polių: ji matoma arba kaip šiuolaikinei Vakarų filosofijai pamatą suteikusi žemė, arba kaip nuostabia jūra apsuptos salos su beveik visuomet danguje šviečiančia saule. Tačiau Graikija yra kur kas daugiau.
Jos kilmė siekia senąsias civilizacijas, o pavienių gyvenimų ir giminių istorijos kartais atrodo lyg vadovėliuose skaitytos istorijos perkėlimas į literatūrą. Kai prieš keletą metų pradėjau mokytis graikų kalbos, mane itin sudomino Ukrainoje gyvenanti graikų bendruomenė. Ir šią vasarą Graikijoje, vietoje, kur nesitikėjau, kad taip gali nutikti, prasidėjo labai įdomi pažintis, atvėrusi nuostabų antropologinį atradimo džiaugsmą.
Pietryčių Graikijoje, Dodekaneso salyne, esanti Rodo sala yra tobulas dramatiškos ir vingiuotos Graikijos istorijos pavyzdys. Kadaise tai buvo graikiškų žemių širdis, sudariusi dorėnų heksapolį; vėliau saloje šeimininkavo joanitai, kurie, 1522 m. užkariavus Osmanų imperijai, persikėlė į Maltą ir tapo Maltos ordinu; senamiesčio gatvėse kadaise buvo girdimos italų, turkų, arabų, ladino kalbos, o prie šiandieninės Graikijos Rodas prisijungė tik 1948 m.
Čia akmenuotas pakrantes skalaujantis žydras Viduržemio ir Egėjo jūrų vanduo bei daugiau nei 300 dienų per metus šviečianti saulė sutraukia per 2 milijonus turistų kasmet, kurie šiandien gatvėse girdimų kalbų spektrą praplečia labiau nei kadaise. Sala nėra didelė, ir joje gyventojų yra per 120 tūkstančių, bet vasaros mėnesiais dėl atvykstančių turistų salos gyventojų skaičius padvigubėja. Todėl čia susikerta labai daug įvairių kelių.
Kartą vasarą karštajame Lindo mieste, esančiame pietinėje Rodo dalyje, kur gyvenimas nepertraukiamai verda dar nuo finikiečių klestėjimo laikų, sėdėjome ir kalbėjomės su mano naujuoju pažįstamu Michaliu. Pokalbiai su juo buvo nepaprastai įdomūs, lyg kadaise skaitytų teorijų praktinis patikrinimas. Kalbėjome apie viską: visur aptarinėjami orai, maistas, giminių susitikimai, laisvalaikis, kaip buvo seniau ir kaip yra dabar... O šiam pokalbiui dar daugiau žavesio suteikė tai, kad mūsų bendravimo kalba buvo graikų ir rusų kalbų mišinys.
Mano pašnekovas buvo graikas, gimęs Ukrainoje, nedidelėje graikiškoje gyvenvietėje prie Azovo jūros. Į Rodą Michalis atvyko dar 1999 m. kartu su dukra ir žmona iš Mariupolio. Kilo iš kaimo, kuriame kalbama tik graikiškai, o prieš pradėdamas eiti į mokyklą kitomis kalbomis nekalbėjo. Dukra lygiai taip pat iki mokyklos mokėjo tik graikų kalbą, o su savo vyru, irgi Mariupolio graiku, susipažino dar Ukrainoje. Dar įdomiau tai, kad Michalio prosenelė į Mariupolio apylinkes atvyko XIX amžiuje iš Salonikų.
Augančiam gyventojų skaičiui buvo būtina apsirūpinti maistu, kurio pakankamo kiekio graikų istorinėje tėvynėje – žemėse aplink Atėnus – buvo nebeįmanoma užtikrinti. Nes Graikijos žemės yra kalnai ir jūra, kuriose auga vaismedžiai ir alyvmedžiai, todėl kasdienėje mityboje buvo itin daug jūros produktų.
Tai ne tik skatino gerą orientaciją jūrose, bet ir vertė mokytis prekybos meno bei amatų, o jūra buvo stichija, kurią reikėjo suvaldyti siekiant sklandžios komunikacijos tarp gausybės išsibarsčiusių salų. Ir graikai tai darė. Sėkmingai darė. Jų pasaulis išsiplėtė nuo Iberijos pusiasalio vakaruose, kur peržengė Heraklio stulpus, iki Krymo ir Kaukazo rytuose. O vėliau graikai ėmė skverbtis ir gilyn į sausumą, tačiau tai vyko daugiausia Mažojoje Azijoje. Čia juos (ir ypač helenizmą) įtvirtino ir jų įtaką bei gyvenamas teritorijas dar labiau praplėtė IV a. pr. Kr. gyvenęs Aleksandras iš Makedonijos.
Sudėtinga pasakyti, kiek į šiaurines Juodosios jūros pakrantes buvo atsikėlę graikų, nes tai vis tiek buvo graikiškojo pasaulio periferija. Tačiau tikrai žinoma, kad 1475 m., kai totorių valdomas Krymo chanatas tapo Osmanų imperijos vasalu, graikai gyveno miestuose ir pietinėse Krymo kalnų pakrantėse, o apylinkėse dominavo totoriai. Kasdienybėje nuolat vartojant abi kalbas ilgainiui ėmė formuotis labai įdomus lingvistinis darinys, tapęs urum kalba. Nors ją vartoja graikai, urum priskiriama tiurkų kalbų grupei. Labai įdomu tai, kad ir Kaukaze susiformavo panašus darinys.
„Urum“ žodžio kilmė romantiška ir sena. Bizantiečiai niekuomet bizantiečiais savęs nevadino, o jų valstybė jiems visuomet buvo Naujoji Roma. Todėl su Naująja Roma susidūrę arabai, o vėliau ir turkai, graikus vadino tiesiog „rum“. Šis terminas vis dar yra išlikęs ir šiandieninėje turkų kalboje – Anatolijos graikai ir šiandien tebėra vadinami „rum“.
O kad viskas būtų dar painiau, XIX amžiuje po eilinio graikų sukilimo prieš osmanus dalis graikų, pabėgusių iš Ponto (Šiaurės Turkijos), atsidūrė Rusijoje, ir ji nusprendė juos apgyvendinti Azovo jūros pakrantėse. Aplinkiniai gyventojai slavai jų vartojamą graikų kalbą pradėjo vadinti rumeika. Bet ir čia kyla mįslės kalbininkams ir istorikams – tik šia kalba kalbama vos 17-oje kaimų, o ji turi net penkis (!) dialektus. Būtent vienu iš šios kalbos dialektų su manimi ir kalbėjo Michalis. Tačiau buvo labai įdomu ir tai, kad ir šioje kalboje galima aptikti nemažai žodžių, kurie perimti iš turkų kalbos.
Michalio atvykimas į Graikiją sutapo su valstybės ekonominės gerovės laikotarpiu, kai finansiškai gyvenimas buvo išties labai užtikrintas. Žinoma, egzistavo ir tautiniai atvykimo motyvai, tačiau juos puoselėti ir grįžti į istorinę tėvynę visuomet lengviau ir paprasčiau, kai joje pragyvenimo lygis aukštas. Graikijoje egzistavo (ir dabar tebeegzistuoja, tik gerokai apkarpyta) programa, kuria siekiama išlaikyti ryšius su graikų diaspora ir pritraukti repatriantus.
Kai Michalis atvyko į Graikija, ši programa numatė nemenką vienkartinę finansinę paramą, leidusią kelis mėnesius ramiai ieškoti darbo. Taip pat buvo suteikta finansinė ir nefinansinė pagalba susirandant būstą. Todėl nenuostabu, kad šia programa greitai ėmė naudotis bet kas tose valstybėse, kuriose galima nusipirkti dokumentus, rodančius „graikišką“ kilmę. Kai Atėnai suprato, kad programa pernelyg piktnaudžiaujama ir ne visi, norą atvykti deklaruojantys, pasilieka Graikijoje, buvo nuspręsta pakeisti paramos modelį: ji tapo labiau orientuota ne į vienkartines išmokas, o į ilgalaikį planavimą bei lengvatų būsto įsigijimui suteikimą.
Graikijos ekonominė gerovė veikė itin masinamai, ir į šią valstybę ėmė traukti gausybė graikų. Tarp atvykstančiųjų buvo ne tik graikų iš istorinių Juodosios jūros, Antiochijos, Kaukazo graikų bendruomenių. Į Graikiją prieš krizę ėmė grįžti ir pagal įvairius septintojo dešimtmečio dvišalius susitarimus darbui į Vakarų Europos valstybes išvykę graikai.
Tačiau visas šis gero gyvenimo burbulas ėmė bliūkšti 2009 m. pabaigoje, kai keleri metai iš eilės žadėjo vis daugiau finansinių sunkumų. Mėnesinės pajamos krito du, kai kuriose srityse panaikinus priedus – ir tris kartus, o nedarbo lygis išaugo iki 25 proc. Vis dėlto ši nuolat pokalbiuose minima krizė sutapo su itin greitai augti pradėjusiu turistų srautu – šis skaičius padidėjo nuo 9 milijonų 2010 m. iki 34 milijonų šiais metais. Reaguodamas į šį augimą darbo vietų skaičius turizmo sektoriuje taip pat didėja, o pajamos minėtame sektoriuje sudaro vis didesnę Graikijos BVP dalį, kuri, remiantis įvairiais skaičiavimais, gali siekti net ketvirtadalį viso šalies ūkio. Tai patvirtina ir vaizdžioji statistika: maždaug kas penktas žmogus Graikijoje dirba turizmo srityje.
Todėl dirbantieji turizmo srityje, o salose tai – pagrindinis pajamų šaltinis, nemąsto apie išvykimą iš Graikijos. Juos su Graikija sieja ne tik darbo motyvas ir ne tik jau per kelerius ar keliolika metų, jeigu kalbėtume apie grįžusiuosius, užmegzti socialiniai ryšiai, kurie ypač stipriai juntami mažose salose, kur visi pažįsta vieni kitus.
Viduržemio jūra turi savo magiją. Ypač Graikijoje, kur žvelgdamas į žvaigždes kaskart pagalvoji, kad dar antikos laikų graikai ir finikiečiai šiuose kraštuose lygiai taip pat žvelgdami į jas leisdavosi į jūrą, pasiekdami krantus nuo Šiaurės Afrikos iki Juodosios jūros. Todėl nenuostabu, kad tai atsispindi Viduržemio atsipalaidavime ir mėgavimesi akimirka. „Juk virš mūsų šviečia saulė, o šalia mėlyna jūra“, – atsako daugelis mano kalbinamųjų ir paklausia: „Kodėl turėtume būti nelaimingi? Pats matai, kokia graži mūsų tėvynė.“
Todėl mes ir šiandien Graikiją įsivaizduojame kaip palmėmis ošiančią valstybę, kur saulės kepinamus kalnus skalauja šilta mėlyna jūra. Tačiau visuomet tautas, kaip ir istoriją, jautriausiai atskleidžia žmonių gyvenimai. Todėl ir po to, po visų šių pokalbių aš, būdamas Rode ir kažkur važiuodamas, ką nors veikdamas, dažnai pagalvodavau apie dienas, kad, kai Atėnų gatvėmis vaikščiojo Sokratas, o įvairių graikiškų miestų teatruose susirinkusieji svarstydavo amžinuosius vertybių klausimus, šiauriniuose Juodosios jūros pakraščiuose buvo graikiškojo pasaulio ribos. Toli į šiaurę nuo salų, kur kiekvieną dieną galima stebėti tiek saulėtekį, tiek saulėlydį jūroje.
