Daugybe klaidingų įsitikinimų apipinta žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro duomenimis, 2021 metais Lietuvoje buvo diagnozuota 121 asmeniui. 76,9 proc. naujai užsikrėtusiųjų ŽIV buvo vyrai, 23,1 proc. – moterys. Dažnai pasitaiko atvejų, kad apie ligą sergantysis sužino tirdamasis dėl kitų būklių.

Gydantis užkrėtimo tikimybė maža

12 metų su ŽIV infekcija gyvenanti Akvilė (vardas pakeistas) apie ligą sužinojo tik pastojusi. Tuometinis Akvilės vyras po moters išgirstos diagnozės prisipažino, kad pats šia liga jau sirgo, tačiau buvo pernelyg sukrėstas, kad apie tai pasidalytų su partnere. Pati Akvilė ligos faktą priėmė labai ramiai.

„Žinojau, kad esu su mylimu žmogumi, tad tikėjau, kad kartu susitvarkysime. Po diagnozės pradėjau domėtis apie ŽIV infekciją, skaičiau, kaip žmonės gyvena su šia liga, koks ligos gydymas. Pradėjau lankytis ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijoje „Demetra“, kuri mane siuntė į įvairius mokymus apie virusą bei jo sukeltos ligos gydymą. Laukiausi kūdikio, tad per asociaciją sutikau ir daugybę žmonių, kurie galėjo papasakoti apie gimdymą sergant ŽIV liga“, – pasakoja moteris.

Daug domėdamasi Akvilė sužinojo apie antiretrovirusinę terapiją – ŽIV slopinančių vaistų vartojimą. Pradėjusi juos vartoti, paskatino gydytis ir ją užkrėtusį vyrą. Vis dėlto po kurio laiko jųdviejų keliai išsiskyrė ir didžiausius sunkumus moteris išgyveno susipažinusi su antruoju vyru.

„Prieš mums pradedant gyventi kartu buvo labai sunku prisipažinti apie ŽIV ligą, pirmąjį pokalbį šia tema lydėjo ašaros. Vyras mane priėmė. Kartu pragyvenome ketverius metus, bet bene kas antrą mėnesį jis eidavo tikrintis, nors pasakodavau apie užsikrėtimo ŽIV kelius ir užsikrėtimo sumažėjimo riziką gydantis. Galbūt manimi vyras netikėjo, galbūt kažką ne visai tiksliai papasakoja, tačiau kartu lankydavomės „Demetroje“ ir kalbėdavome apie mano būklę“, – savo ligos istoriją pasakoja pacientė.

Vos tik sužinojusi apie savo ligą, Akvilė pradėjo vartoti antiretrovirusinius vaistus. Išgirdęs apie juos, tuometinis moters vyras nuolat prižiūrėdavo, kad tik ji nepamirštų kasdien išgerti vaistų. Moteris atskleidžia, kad vaistų vartojimas ilgainiui jai tapo tokiu pat įpročiu kaip išsivalyti dantis.

„Prie vaistų rutinos jau buvau pripratusi, man nereikėjo priminimų. Žinojau, kad terapija reikalinga ne tik pačiam sergančiajam, bet ir tam, kad neužkrėstum kitų. Mat tikimybė ŽIV užkrėsti kitą žmogų vartojant antiretrovirusinius vaistus labai maža. Juos geriant nuosekliai ir reguliariai tikrinantis virusų kiekį kraujyje tyrimai rodo, kad viruso nerasta. Tai nereiškia, kad jis dingo visam laikui – kol gydausi vaistais, tol virusas mano organizme nesidaugina. Anksčiau vartojantieji antiretrovirusinius vaistus turėdavo gerti dešimtis tablečių per dieną – dabar pakanka vienos kasdien, kad liga būtų valdoma“, – dėsto pašnekovė.

Gyvenimas nesibaigia

ŽIV diagnozė gali pasirodyti kaip nuosprendis. Bet su ja greitai susigyvenusi, Akvilė šią infekciją paprasčiausiai linkusi vadinti gyvenimo būdu ir patikina: išgirdus diagnozę, gyvenimas tikrai nesibaigia ir jo kokybė visiškai nepasikeičia.

Praėjus ūminei stadijai, infekcija pereina į lėtinę, vadinamąjį tylųjį laikotarpį, kuriam tęsiantis pacientui nepasireiškia jokie simptomai, bendra savijauta irgi būna gera. Sveikata nesiskundžiantys pacientai įprastai nesilanko pas gydytojus, tad ligos diagnozavimas tokiu atveju gali užtrukti.

„Iš pradžių gali būti sudėtingų momentų su artimaisiais. Išgyvenau tai, kuomet pirmajam vyrui buvo sunku man prisipažinti, tada pačiai kalbėti apie turimą ligą su antruoju vyru, o vėliau – ir su kitais savo aplinkos žmonėmis. Mano pirmoji anyta, vos tik kur nors pamačiusi kraują, vengdavo prisiliesti, kad neužsikrėstų ŽIV. Tačiau gimus sveikam vaikeliui požiūris pasikeitė ir ji galiausiai suvokė, koks yra antiretrovirusinių vaistų poveikis. Tas pirmasis pokalbis ir prisipažinimas artimam žmogui – tarsi lakmuso popierėlis, parodantis, kokie iš tiesų yra jūsų santykiai ir kiek žmogus yra pasiryžęs priimti tave tokį, koks esi“, – apie patirtis pasakoja pašnekovė.

Nemato prasmės tirtis

Nors informacijos apie ŽIV infekciją, ligos eigą, gydymo būdus ir sergančiųjų istorijas internete netrūksta, gydytoja infektologė Daiva Vėlyvytė pastebi, kad liga vis dar pernelyg stigmatizuota, išskiriant ją iš kitų tokio tipo ligų tarpo. Visuomenės požiūrį į infekciją geriausiai atskleidžia bene kasdien matoma pacientų reakcija į gydytojų siūlomus profilaktinius ŽIV tyrimus – neretas jų ginasi argumentuodamas, kad nepriklauso rizikos grupei.

„Šiuo metu vis dažniau skirtingų sričių gydytojai pasiūlo savo pacientams profilaktiškai pasitikrinti dėl ŽIV. Tam tikrais atvejais toks greitas įvertinimas gydytojui padeda atmesti vieną tikėtiną ligą. Pacientų reakcija tokiais atvejais įvairi. Dažnas sakosi nepriklausantis jokiai rizikos grupei ir negalintis turėti ligos. Tuomet paprasčiausiai primename, kad tyrimas tik dar kartą gali patvirtinti, kad pacientas šia liga neserga“, – pasakoja D.Vėlyvytė.

Simptomų gali nebūti

Pasak specialistės, itin dažnai apie infekciją sergantieji sužino tik dėl laimingo atsitiktinumo išsityrę profilaktiškai. Profilaktiniai tyrimai atliekami, pavyzdžiui, moterims, besilaukiančioms kūdikio, kraujo donorams, diagnozė gali užklupti ir sergant sunkesnėmis ligomis. D.Vėlyvytė primena, kad ŽIV infekcija dažniausiai nepasireiškia jokiais simptomais ir pastebima gali tapti tik kai pasiekia ūminę arba toli pažengusią stadiją.

„Ligos vystymasis organizme pirmiausia prasideda nuo viruso inkubacinio laikotarpio, kuris gali trukti nuo kelių savaičių iki pusės metų, nelygu žmogaus būklė. Vėliau liga pereina į ūminės infekcijos stadiją, kuri dažnai kliniškai nepasireiškia, tačiau kartais gali būti atpažįstama iš kelių požymių – dažnais atvejais liga imituoja gripą, tada pacientui pakyla temperatūra, laužo kaulus. Siautėjant gripo epidemijai pacientas simptomų gali ir nesureikšminti, o persirgęs lengva forma – net neturėti paskatos pasitikrinti. Kitais atvejais ūminėje stadijoje liga pasireiškia kaip infekcinė mononukleozė arba meningitas ir meningoencefalitas“, – dėsto gydytoja.

Praėjus ūminei stadijai, infekcija pereina į lėtinę, vadinamąjį tylųjį laikotarpį, kuriam tęsiantis pacientui nepasireiškia jokie simptomai, bendra savijauta irgi būna gera. Sveikata nesiskundžiantys pacientai įprastai nesilanko pas gydytojus, tad ligos diagnozavimas tokiu atveju gali užtrukti. Vis dėlto gydytoja D.Vėlyvytė pabrėžia – kuo anksčiau liga nustatoma, tuo geresnės jos gydymo perspektyvos, tuo lengviau užtikrinti gerą paciento savijautą ir išgyvenamumą, taip pat ligos plitimo visuomenėje rizikos mažinimą.

Galima pasitikrinti namuose

Galbūt ne visiems žinoma, kad ŽIV savikontrolei skirtų testų galima įsigyti ir vaistinėse. Jie yra praktiškai lygiaverčiai laboratoriniams kraujo tyrimams. Atlikus šį testą, rezultatas gaunamas per kelias minutes. Vaistininkė Greta Vaitoškaitė pažymi, kad testo tikslumas – 99,5 proc. ŽIV nustatoma iš kapiliarinio arba veninio kraujo.

„Parduodamame testo rinkinuke yra įdėtas saugi automatinė adata-lancetas, buferiniai tirpalai ir spirituota servetėlė. Testas atliekamas namų sąlygomis, ne anksčiau kaip praėjus 3–4 savaitėms po galimo užsikrėtimo. Pirmosiomis savaitėmis testas gali būti neigiamas, nes slaptasis ligos periodas trunka net iki 4–6 mėnesių. Tuo metu viruso organizme nerandama, bet yra galimybė ligą perduoti kitiems asmenims. Dėl šios priežasties, esant įtarimams, pirmuosius 4–6 mėnesius testą reikėtų kartoti“, – paaiškino vaistininkė.

G.Vaitoškaitė akcentavo, kad įtarus, jog turėta kontaktų su sergančiaisiais, pajutus simptomus ar gavus teigiamą savikontrolės testo atsakymą, pirmiausia reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją, kuris nusiųs ten, kur reikalinga.

„Liga gali išsivystyti per dešimtmetį. ŽIV simptomai pasireiškia sumažėjus baltųjų kraujo kūnelių kiekiui, todėl jie pajuntami gerokai vėliau. Pasitaiko atvejų, kai ŽIV užsikrėtę žmonės daugelį metų jaučiasi puikiai ir nejaučia jokių simptomų, tačiau jis ir pats serga, ir gali užkrėsti kitus. Todėl savikontrolė yra svarbi ir jos baimintis nereikėtų. Ypač kai savikontrolės testų galima įsigyti ir vaistinėse“, – įspėjo vaistininkė.

Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenimis, Lietuvoje iš viso užregistruota daugiau nei 3,5 tūkst. ŽIV atvejų, iš kurių netoli 700 progresavo į AIDS. Pagal rodiklį, kiek su ŽIV gyvenančių asmenų žino apie savo ligą, ją gydo ir yra suvaldę, Lietuva yra paskutinė tarp 39 Europos ir Vidurio Azijos valstybių. Taip yra todėl, kad beveik 60 proc. apie savo ligą žinančių asmenų vis dar nepradėjo arba netęsia gydymo, o apie 18 proc. – savo diagnozės dar nežino. Nežinioje galimai gyvena daugiau nei 700 Lietuvos gyventojų.

Parengta pagal pranešimus žiniasklaidai