Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Žingsnis žmogiškumo link

„2019 m. liepos 9 d.: už – 84, prieš 2, susilaikė 10. Tai – žmogiškumo pergalė!“, – tokį entuziastingą įrašą tą įsimintiną dieną feisbuke paskelbė Jaunųjų gydytojų asociacija. Kodėl ši diena įsimintina? Todėl, kad po daugelio metų gydytojų raginimo įteisinti atsisakymą beviltiškai gaivinti, jei gaivinimas situaciją tik dar labiau pablogintų ir suteiktų ligoniui didesnių kančių, jų raginimas buvo išgirstas – Seimas priėmė patobulintą Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymą.

Įtvirtinta sąvoka

Šiuo įstatymu, kuris įsigalios nuo 2020 m. sausio 1 d., yra įtvirtinama beviltiško gaivinimo sąvoka ir užtikrinama abipusė iniciatyvos teisė leisti nepradėti ar nutraukti paciento gaivinimą, jei pacientas arba paciento atstovas pagal įstatymą yra pareiškęs rašytinį nesutikimą, kad būtų gaivinamas, ir yra gydytojų konsiliumo sprendimas (dalyvaujant bent vienam gydytojui anesteziologui-reanimatologui), kuomet dėl objektyvių žmogaus organų sistemų negrįžtamo pažeidimo požymių paciento gaivinimas prilygtų beviltiškam gaivinimui.

Iki šiol galiojantis Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymas įpareigoja taikyti gaivinimo veiksmus neatsižvelgiant į ligos priežastis, eigą ar prognozuojamą baigtį.

Sprendimą atsisakyti gaivinimo gali inicijuoti tiek gydytojų konsiliumas, tiek pacientas ar jo artimieji. Sprendimas bus priimtas tik raštiškai pritarus abiem pusėms.

Įstatyme pateiktas ir beviltiško gaivinimo sąvokos apibūdinimas. Tai „gaivinimas paciento, kurio ligos etiopatogenetiniai gydymo būdai neegzistuoja arba yra išnaudoti ir yra objektyvių gyvybines funkcijas užtikrinančių vienos ar kelių organų sistemų negrįžtamo pažeidimo požymių, dėl kurių nėra mediciniškai pagrįstos tikimybės pagerinti arba atkurti paciento gyvybiškai svarbias organizmo funkcijas, kurios buvo iki kritinės būklės atsiradimo.“

Įstatymo pakeitimo projektas per dvejus svarstymo metus sulaukė daug diskusijų, kuriose dalyvavo ir bioetikos ekspertai, ir gydytojai, teisininkai, pacientų atstovai, dvasininkai. Galutinei versijai pritarė visos pusės.

Kai beviltiška, bet gaivinti reikia

„Įsivaizduokime, kad žmogus serga lėtine obstrukcine plaučių liga ir dėl aplinkos sąlygotų priežasčių palengva irsta plaučių audinys, – beviltiško gaivinimo pavyzdį pateikia Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) valdybos narys gydytojas anesteziologas-reanimatologas Aurimas Pečkauskas. – Yra daugybė metodų, kaip padėti plaučiams, skiriant deguonį ar kitus vaistus, kurie gali padėti mažinti dusulį ir kitus simptomus, kuriuos sukelia ši liga, tačiau atkurti audinio, deja, nėra įmanoma. Gyvenant su tokia liga 10–20 metų plaučiai būna pažeidžiami taip, kad net mūsų taikomos priemonės nebepadeda organizmui išvengti minėtų simptomų. Ir tą akimirką, kai žmogus atvyksta į gydymo įstaigą ir jam dėl natūralios mirties sustoja širdis, kur nuvestų veiksmai, kuriais siekiama atkurti širdies veiklą? Net ir užvedus širdį iš naujo – plaučiai neturi galimybės pasveikti. Realybėje tokių situacijų pasitaiko neretai ir tie gaivinimo veiksmai – krūtinės ląstos paspaudimai, dirbtinė plaučių ventiliacija bei medikamentų, siekiančių atgaivinti širdį, naudojimas – yra taikomi. Spaudžiant krūtinės ląstą 5–6 cm, neretai lūžta šonkauliai, gali plyšti kiti vidaus organai – kepenys, blužnis. Net jei širdis „sėkmingai“ užkuriama, proceso metu dėl kraujotakos bei deguonies trūkumo nukenčia ir kitos organų sistemos, smegenys, kurių bet koks stabilizavimas neretai reikalauja papildomų intervencijų, kateterių, drenų, vamzdelių bemaž visose organizmo angose“, – sako gydytojas.

Aurimas Pečkauskas

Tai ne eutanazija

Beviltiško gaivinimo netaikymo atveju žmogus mirs nuo ligos natūralia mirtimi, o ne todėl, kad nebuvo taikomos gyvybę palaikančios priemonės. Taigi atsisakius gaivinti mirtis dėl to nebus sukelta, t. y. tai nebus eutanazija. Tai sutikimas mirti natūralia mirtimi.

„Tai nėra eutanazija, kai suleidžiami vaistai su siekiu atimti kažkieno gyvybę, – jaunųjų gydytojų asociacijos išplatintame įrašė kalbėjo jaunasis gydytojas Martynas Laukaitis. – Pasyvioji eutanazija yra tada, kai aktyviai kažko nedarai, žinodamas ir siekdamas kažkieno mirties. Beviltiško gydymo netaikyme nėra jokios sudėties sąmoningai norėti žmogų nužudyti. Tai – gydymo netaikymas suvokiant, suprantant jo natūralią ligos baigtį. Tu dedi visas pastangas, kad tas žmogus mirs oriai, kad jam neskaudėtų, kad nepykintų, būtų suteikta dvasinė pagalba, <...> kad šeima būtų kartu, bet gydytojas nedaro perteklinių dalykų – jei žino, kad inkstai neatsistatys, nejungi pakaitinės terapijos, <...> jei žinai, kad širdyje yra skylė, kas iš to bus, jei tu duosi vaistų, kurie kaip botagu daužys per raumenį, jei tos skylės niekaip neužsiūsi.“

Skirtumą tarp eutanazijos ir beviltiško gydymo netaikymo detaliai apibrėžia ir prof. kunigas Andrius Narbekovas straipsnyje „Pasyvios eutanazijos ir užsispyrėliško gydymo netaikymo skirtumas“: „Yra moraliai leistina tam tikromis sąlygomis atsisakyti vadinamojo užsipyrėliško gydymo, t. y. nebetaikyti tų medicinos procedūrų, kurios nebeatitinka realios ligonio padėties dėl šių priežasčių: 1) kada gydymas yra neefektyvus arba 2) kada toks gydymas pačiam ligoniui yra nepakeliamas. Šiais atvejais tam tikros priemonės nėra taikomos, neturint intencijos sukelti mirtį, bet tikslu nutraukti neefektyvių arba ligoniui nepakeliamų priemonių naudojimą.“

Gerai ar blogai?

Tik paskelbus apie šį įstatymo pokytį, žiniasklaidoje pasipylė prieštaringi vertinimai.

„Dirbu reanimacijoje 18 m., pagaliau įsigalios toks įstatymas, seniai reikėjo. Pvz., kai atveža į reanimaciją 4 stadijos vėžininką su išplitusiomis metastazėmis, yra tiesiog neteisinga gaivinti tokį žmogų ir dar tęsti jo kančias vietoj to, kad leistume jam oriai numirti, gerai nuskausminus“, – rašo vienas iš komentatorių.

„Paslapčiom, be jokių diskusijų priimtas pasyviosios eutanazijos įstatymas, ir dargi visiškai laukinis, be jokių taisyklių. Gydytojams palikta absoliuti laisvė pagal savo pasirinkimą ir moralinio supuvimo lygį kritinėse situacijose nieko nedaryti. O tie „konsiliumai“, kai žmogui stoja širdis, tai kaip pasityčiojimas kažkoks“, – komentuoja kitas.

„Kiauliškas įstatymas, nužmogėjimas. Visi nori gyventi, visi nori pagalbos. O čia mat negaivinsim“, –nepasitenkinimą reiškia dar vienas.

„Labai gerai, kad bus toks įstatymas. Pagalvokite, ar jūs norėtumėte gulėti lovoje kaip skeletas. Užsienyje toks įstatymas yra. Niekas nemarina specialiai. Visi normaliai reaguoja, pasirašo pats žmogus ar namiškiai“, – yra ir palaikančiųjų komentarų.

Gydymas turi turėti prasmę

„Šiuo metu galiojanti įstatymo redakcija nesudaro prielaidų leisti natūralia mirtimi mirštantiems žmonėms palikti šį pasaulį be sulaužytų šonkaulių bei kitų su pradiniu gaivinimu susijusių traumų, – sako anesteziologas-reanimatologas A.Pečkauskas. – Tai yra kalbame apie žmones, kurie neretai turi kelias lėtines, dekompensuojančias, terminalines ligas, su kuriomis buvo kovojama metų metus. Ir galų gale, kai šiuolaikinė medicina jau yra bejėgė ką nors padaryti, – širdžiai sustojus, nereikėtų imituoti siekio tą širdies veiklą atkurti, puikiai suprantant, kad tai nėra įmanoma. Arba jeigu mechaniškai širdis ir užsives, pats organizmas nebeturės vilčių grįžti į būklę, kuri buvo prieš kritinės būklės išsivystymą.“

Jis atkreipia dėmesį, kad žmonių mirties mechanizmai yra skirtingi – vieniems širdis sustoja nuo traumų, infekcijų, staigių širdies ligų, ir tuomet yra dedamos visos pastangos šiuos žmones grąžinti į gyvenimą. Kitiems, deja, daugumai – šis gyvenimo etapas baigiasi po ilgos ir nesėkmingos kovos su daugybe įvairių lėtinių ligų ir širdies sustojimas būna kaip žmogaus gyvenimo pabaiga.

„Tokius atvejus – naudojant pradinį ar specializuotą gaivinimą bandant išvengti natūralios mirties – vadiname beviltišku gaivinimu. Jis yra smerkiamas ne tik viso pasaulio medikų, bet ir dvasinių institucijų. Net popiežius Pranciškus yra pabrėžęs, kad bet koks taikomas gydymas turi turėti prasmę“, – sako gydytojas.

Jo nuomone, žmonės, kurie nors kiek pasigilina į šią problematiką ar kuriems patiems yra tekę lankytis ligoninėse, kuriose jų artimieji paliko šį pasaulį, tiesiog negali būti skeptiški ar pikti dėl šio įstatymo pataisų.

Rekomenduojami video