Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Vienatvė traukiasi, kai jautiesi reikalingas

„Nors aplink šurmuliuoja žmonės, dažnai jaučiuosi vienišas. Kartais atrodo, kad vienatvė taip prislėgė, jog išsikapstyti nėra šansų. Kaip sau padėti? Ką turėčiau daryti, kad šis jausmas nebekankintų ar kankintų rečiau?“ – klausia Jonas iš Rokiškio.

Atsako Mykolo Romerio universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Visi kartkartėmis pasijuntame esantys vieniši. Vieni taip jaučiasi dažniau, kiti – rečiau. Vienatvės jausmas gali užplūsti ir būnant tarp žmonių, net ir tarp draugų. Tačiau tai – laikina emocinė būsena. Šis jausmas kelia susirūpinimą, nes vienatvė siejama su kitais, depresijai artimais jausmais. Žmogui, kuris jaučiasi vienišas, dingsta noras užsiimti kasdiene veikla, jis mažiau pasitiki savimi, pyksta ir ant savęs, ir ant aplinkinių. Atlikti tyrimai rodo, kad nuolatinė vienatvė kenkia ne tik psichikai, bet ir kūnui. Jei vienišumo jausmas tęsiasi ilgai, gali kilti miego sutrikimų, pasidaryti sunkiau susikaupti, atsirasti ir kraujospūdžio bei širdies negalavimų. Nepamirškime, kad vienatvė yra įvairi. Tai nėra vien neigiamas išgyvenimas. Kartais vienatve džiaugiamės. Būdami vieni galime geriau susikaupti, dažnai ramybės ir atsiribojimo norisi būnant gamtoje, klausantis muzikos, meldžiantis, žiūrint į meno kūrinius. Taigi, vienos vienatvės vengiame, o kitos siekiame ir ją vertiname. Svarbu tai, kad vieniši tampame ne tada, kai neturime artimų žmonių, o tada, kai neturime su kuo pasidalyti savo jausmais, išgyvenimais, dalykais, kurie mums yra svarbūs.

Tokie yra bendri pastebėjimai. Tačiau skaitytojams turbūt labiau rūpi, ką daryti, jei apima vienišumo jausmas? Kaip tai išgyventi, kaip sau padėti? Pirmiausia derėtų pripažinti, kad vienišumas yra neišvengiamas. Šis jausmas būdingas kiekvienam žmogui. Pripažinę tai galime lengviau ir sėkmingiau tvarkytis su šiuo jausmu. O tvarkytis siūlyčiau pradėti nuo leidimo sau džiaugtis „nenaudinga“ veikla. Nuo vienatvės kenčiančiam žmogui patarčiau pasimokyti iš vaikų. Suaugusieji visai savo veiklai stengiasi suteikti prasmę, numatyti būsimą naudą. O vaikai žaidžia, nes jiems paprasčiausiai smagu. Tokia „nenaudinga“ veikla iš tikrųjų gali atnešti daug daugiau naudos. Žinoma, maloniais dalykais užsiimti yra smagiau su žmonėmis, kurie tai supranta. Tačiau čia ir vėl reikėtų pažiūrėti į vaikų elgesį. Jie moka labai greitai susidraugauti su kitais, ypač užsiimdami bendra smagia veikla. Taip yra ne todėl, kad jie protingesni už suaugusiuosius, o todėl, kad jiems nereikia rūpintis, ar patiks kitiems, ar gaus iš kitų naudos. Kai tampi smagios veiklos iniciatoriumi, bendraminčių visada greitai atsiranda. Galime pažvelgti ir plačiau. Dažnai siūlydami pagalbą kitiems, išsprendžiame ir savo problemas. Tikrai niekas nepasakys, kad vaikų ar senelių globos namuose nereikia žmonių, kurie ateitų ir nuveiktų kažką gero. Jei kai kuriems tai atrodo pernelyg sudėtinga ir keblu, šiandien netrūksta ir kitokių įvairių organizacijų, į kurių veiklą būtų galima įsitraukti. Tačiau jei savęs paklausime, kokia mums iš to nauda, atsakymas bus aiškus – jokios. Todėl anksčiau ir atkreipiau dėmesį, kad galimybė plėsti bendravimą nėra susijusi su apčiuopiama nauda. Tačiau psichologinė nauda šiuo atveju yra išskirtinė.

Vienatvės jausmas išnyksta, kai žmogus jaučiasi kam nors reikalingas. Paimkite savo mobilųjį telefoną ir peržvelkite kontaktus. Gal reikėtų imti ir kuriam nors iš tų žmonių paskambinti? Gal seniai nematėte kažkurio draugo ar draugės, gal galite kartu išgerti kavos puodelį? Svarbu žinoti, kad su vienatvės problemomis susiduria beveik visi. Kitas svarbus dalykas – nuoširdus bendravimas. Paklauskite savęs, kaip aš bendrauju su savo draugais ir artimaisiais? Ar ieškau draugijos tik tuomet, kai nežinau, kuo užsiimti? Ar noriu būti jiems atviras ir galbūt padaryti jų gyvenimą įdomesnį? Kai šitaip suformuluosite klausimus, iš karto pradės aiškėti, kad atsirastų labai daug žmonių, kurie norėtų su jumis bendrauti. Juk nėra lengva rasti žmogų, kuris norėtų mumis rūpintis. Tačiau beveik visi norėtų, kad kažkas jais nesavanaudiškai rūpintųsi. Todėl konkurencijos šitoje srityje būtų labai mažai.

Rekomenduojami video