Krūtinėje juntate nepaaiškinamus virpesius, spurdėjimą, permušimus? Nedelskite – kreipkitės į šeimos gydytoją, nes galbūt tai pavojingos ligos – prieširdžių virpėjimo, galinčio sukelti insultą, – simptomai. Apie galimas šios ligos priežastis, požymius, komplikacijas ir gydymą papasakojo Respublikinės Klaipėdos ligoninės gydytojas kardiologas dr. Arūnas Maksvytis.

Pradžia nevienoda

Normalus širdies plakimas, kai žmogus yra ramus, būna ritmiškas, o širdies plakimo dažnis – nuo 60 iki 100 kartų per minutę. Savo širdies plakimo dažnį gydytojas kardiologas pataria suskaičiuoti apčiuopus pulsą ant riešo arba ant kaklo, taip pat matuojant kraujospūdį automatiniu aparatu.

Prieširdžių virpėjimas – tai būklė, kai širdies plakimas tampa netolygus ir neretai pernelyg dažnas, viršijantis 100 kartų per minutę.

Prieširdžių virpėjimas gali būti skirstomas pagal tai, kaip jis prasideda ir kiek trunka. Paroksizminiu prieširdžių virpėjimu vadinama būklė, kuri atsiranda ir praeina pati savaime, be jokio gydymo, per 48 valandas. Persistuojančiu prieširdžių virpėjimu vadinama būklė, kuri tęsiasi ilgiau nei 7 dienas (arba trumpiau, jei yra aktyviai gydoma). Permanentiniu prieširdžių virpėjimu vadinama būklė, kada prieširdžių virpėjimo nebepavyksta nutraukti ir jis tęsiasi nuolat.

Priežastys

„Kai širdis plaka normaliai, jos raumuo susitraukia tolygiai išstumdamas kraują į visą kūną. Po išstūmimo širdies raumuo atsipalaiduoja, ir širdies ertmės vėl prisipildo kraujo, pasiruošdamos kitam išstūmimui. Šis procesas kartojasi su kiekvienu širdies dūžiu. Esant prieširdžių virpėjimui, prieširdžiai susitraukia neritmiškai ir labai dažnai, todėl širdies skilvelių raumuo negali pakankamai atsipalaiduoti tarp susitraukimų. Tai sutrikdo normalų širdies darbą“, – prieširdžių virpėjimo mechanizmą paaiškina dr. A.Maksvytis.

Prieširdžių virpėjimas pasireiškia, kai prieširdžiuose atsiranda nenormalūs elektriniai impulsai, kurie nuslopina natūralų širdies plakimo vedlį, tuomet jis nebegali kontroliuoti normalaus širdies plakimo.

Prieširdžių virpėjimo priežastys nėra iki galo žinomos. Pastebėta, kad ši būklė dažnesnė vyresniems nei 65 m. žmonėms, dažniau vyrams nei moterims, taip pat dažnesnė esant aukštam kraujospūdžiui ar sergant širdies vožtuvų ir kitomis širdies ligomis.

Neretai prieširdžių virpėjimą, anot gydytojo, paskatina gausus alkoholio, taip pat gėrimų su kofeinu, tarp jų – energinių, vartojimas ar rūkymas. Taip pat prieširdžių virpėjimas dažnesnis esant suaktyvėjusiai skydliaukės veiklai, sergant lėtinėmis plaučių ligomis, cukriniu diabetu, nutukimu.

Gali ir nepasireikšti

Daliai žmonių, ypač vyresnio amžiaus, prieširdžių virpėjimas nesukelia jokių blogų pojūčių ir yra nustatomas atliekant planinį sveikatos patikrinimą ar atliekant tyrimus dėl kitų ligų.

„Atsitiktinai nustačius prieširdžių virpėjimą ir nesant rimtesnių širdies pakitimų, taip pat kitų ligų, dažniausiai bandoma atkurti normalų širdies ritmą elektros impulsu – elektrošoku. Paprastai atkūrus ritmą žmonės, kurie sakė iki tol jautęsi gerai, pasijunta dar geriau ir nebejaučia nuovargio ar mieguistumo, kuriuos jautė esant prieširdžių virpėjimui“, – pasakoja gydytojas kardiologas.

Dažniausiai, teigia jis, skundžiamasi virpesiais, permušimais krūtinėje, taip pat nuovargiu, sumažėjusiu fiziniu pajėgumu, galvos svaigimu, oro trūkumu nedidelio krūvio metu, kartais krūtinės skausmu.

Neretai prasidėjus prieširdžių virpėjimui sumažėja iki tol buvęs aukštas kraujospūdis.

Paprastai diagnozė patvirtinama užrašius elektrokardiogramą. Norint nustatyti galimą prieširdžių virpėjimo priežastį, reikia atlikti širdies ultragarso tyrimą, krūtinės rentgenogramą ir biocheminius kraujo tyrimus.

Kartais rašant paciento elektrokardiogramą pakitimų nerandama, nors pagal nusiskundimus galima įtarti besikartojantį prieširdžių virpėjimą. Tokiu atveju tenka atlikti ilgalaikį (paprastai 24 ar 48 valandų) elektrokardiogramos užrašymą, vadinamąjį Holterio monitoravimą.

Insulto pavojus

Dažniausia ir pavojingiausia prieširdžių virpėjimo komplikacija, – perspėja dr. A.Maksvytis, – yra galvos smegenų insultas.

„Prieširdžių virpėjimo metu prieširdžiuose susidaro kraujo sūkurių, sulėtėja kraujo tėkmė, ir prieširdžiuose esančiose kišenėse gali susidaryti kraujo krešulių. Tokie krešuliai gali atitrūkti nuo prieširdžio sienelės ir patekti į mažąjį ar didįjį kraujo apytakos ratą. Jei didžiajame kraujo apytakos rate pasirodo atitrūkęs krešulys ir jis patenka į galvos smegenų kraujagysles bei jas užkemša, išsivysto galvos smegenų insultas“, – paaiškina kardiologas.

Prieširdžių virpėjimas insulto riziką padidina 4–5 kartus.

Rizika susirgti insultu priklauso ir nuo daugelio kitų veiksnių, tokių kaip amžius, padidėjęs kraujospūdis, širdies nepakankamumas, cukrinis diabetas, taip pat jei anksčiau širdyje buvo susiformavusių krešulių.

Jei prieširdžių virpėjimas yra permanentinis, t. y. nebenutraukiamas, jis galų gale pablogina širdies raumens būklę ir išsivysto širdies nepakankamumas.

Kaip gydoma

Prieš gydant prieširdžių virpėjimą, – pasakoja dr. A.Maksvytis, – siekiama nustatyti galimą prieširdžių virpėjimo priežastį. Jei priežastis nustatoma ir įmanoma ją pašalinti – nereikia nė atskiro gydymo. Pvz., jei prieširdžių virpėjimo priežastis – padidėjęs skydliaukės aktyvumas, normalizavus skydliaukės veiklą nebesikartoja ir prieširdžių virpėjimas.

Jei priežasties nustatyti neišeina, skiriami vaistai, reguliuojantys širdies ritmą bei širdies susitraukimų dažnį, taip pat vaistai, užtikrinantys kraujo krešėjimo sumažėjimą ir taip padedantys išvengti insulto. Taip pat taikomos gydomosios procedūros – elektrinė kardioversija (elektrošokas), rečiau – kateterinė abliacija, ir, jei būtina, elektrinio širdies stimuliatoriaus implantavimas.

„Vaistai, vartojami esant prieširdžių virpėjimui, vadinami antiaritmikais. Jais gali būti atkuriamas ir palaikomas širdies ritmas, taip pat reguliuojamas širdies plakimo dažnis tiek esant prieširdžių virpėjimui, tiek atkūrus normalų ritmą. Antiaritminių vaistų parinkimas priklauso nuo daugelio dalykų: kokios gretutinės ligos nustatytos, koks galimas šalutinis poveikis, kaip pacientas reaguoja į konkretų parinktą vaistą.

Antiaritminiai vaistai gali turėti įvairių šalutinių poveikių, tai reikėtų aptarti su gydytoju“, – pasakoja dr. A.Maksvytis.

Sergant prieširdžių virpėjimu paprastai skiriami ir kraujo krešėjimą mažinantys vaistai. Jie yra labai svarbūs, ypač jei pacientui prieširdžių virpėjimas yra nebenutraukiamas ir jo rizika susirgti insultu yra didelė. Gydymas krešėjimą mažinančiais vaistais, pasak gydytojo, paprastai pradedamas nuo varfarino. Šio vaisto veikimas priklauso nuo daugelio dalykų – jis sąveikauja su daugeliu kitų vaistų ir maisto produktų, todėl varfarino poveikis gali kisti. Varfarino vartojimo instrukcijoje yra sąrašas vaistų ir maisto produktų, darančių didžiausią įtaką varfarino veikimui. Vartojant varfariną, reiktų vengti alkoholio, nes kyla kraujavimo pavojus.

Siekiant užtikrinti tinkamą vaisto poveikį, rečiausiai kas keturias savaites reikia atlikti kraujo krešėjimo tyrimus.Varfarino dozė priklauso nuo kraujo krešėjimo tyrimų rezultatų ir gali būti keičiama. Jei pacientui nesiseka užtikrinti krešėjimo kontrolės, gali būti skiriami naujieji antikoaguliantai – gydant šiais vaistais, nereikia daryti kraujo krešėjimo tyrimų, jų vartojimas yra saugesnis. Deja, šių vaistų trūkumas – didelė kaina. Pacientas, pradėjęs gydymą naujaisiais antikoaguliantais ir niekada nevartojęs varfarino, šiuo metu negali tikėtis gauti naujojo kompensuojamojo vaisto.

Beje, perspėja medicinos mokslų daktaras, aspirinas ar kiti panašūs vaistai neapsaugo nuo insulto, todėl gydytis jais būtent tuo tikslu nereikėtų.

Jei prieširdžių virpėjimas nenutrūksta, paprastai atliekamas ritmo atkūrimas elektrošoku. Jei yra žinoma prieširdžių virpėjimo pradžia ir priepuolis tęsiasi trumpiau nei 48 valandas, pacientas šiai procedūrai siunčiamas į intensyvios terapijos skyrių. Jei prieširdžių virpėjimas atsirado seniau nei prieš 48 valandas – pacientą reikia tinkamai paruošti krešėjimą mažinančiais vaistais, kad būtų išvengta elektrošoko metu galinčio įvykti insulto.

„Kiekvienas pacientas, susirgęs prieširdžių virpėjimu, yra kitoks, o geriausią gydymą kiekvienu konkrečiu atveju skiria gydytojas“, – pažymi dr. A.Maksvytis.

Genovaitė Privedienė