Psichoterapeutas, santuokos konsultantas Melas Schwartzas (JAV), turintis daugelio metų  praktiką, teigia, kad tyla labiau kenkia santykiams nei barniai, tačiau neretai audringi ginčai tarp sutuoktinių pereina į tylos režimą. Kartais nustoja kalbėti viena, o kartais abi pusės. Abiem atvejais tokia tyla nėra sveika pauzė ar pertrauka apmąstymams – ji byloja apie žodinio ar emocinio intymumo nebuvimą. Nepaisydami to, kad mes komunikuojame ir kitais būdais, pvz., kūno kalba, vis dėlto žodžiai yra vienintelė priemonė perteikti ir išspęsti mūsų problemas. Beprasmiška būti kartu ir tylėti. Tai ne tik kenkia sveikam ryšiui, bet ir suvaržo išraiškos poreikį.

Kai gali iš karto išsakyti tai, ką jauti ar patiri, esama kur kas mažesnės tikimybės pasielgti apimtam jausmų. Neišreikšti problemiški jausmai linkę „kunkuliuoti“ ir „perkaisti“ – jie naudoja savo pačių energiją, ir vėliau eskaluojamas konfliktas gali turėti nedaug ryšio su pradiniu emociniu įsiskaudinimu. Kai taip nutinka, mažai galimybių situaciją vertinti adekvačiai, kadangi dabartiniai jausmai nebėra tiesiogiai susiję su pirminiu įsiskaudinimo momentu.

Prisipažinimas,  kad jautiesi supykęs, ar paaiškinimas, dėl ko, paprastai sumažina pyktį arba galimybę pasielgti jo vedamam.  O neišsakyti ar nuslopinti jausmai ilgainiui virsta stipriu apmaudu, su iš jo kylančiu  atitinkamu elgesiu. Jei neišsakai savo probleminių jausmų, labai didelė tikimybė, jog jie turės įtaką tavo elgesiui daugelyje kitų, su tuo nesusijusių situacijų. Taigi, pats tapsi problema kitiems.

Tyla kaip kito kontrolės priemonė

Kontroliuojantis elgesys paprastai mums asocijuojasi su garsiakalbiais ir agresyviais individais. Iš tiesų jie gali kontroliuoti ar tyčiotis iš kitų. Tačiau tokiais atvejais mes puikiai suvokiame, su kuo turim reikalą. Čia nesama jokių netikėtumų. Kur kas rafinuotesnis kontrolės būdas remiasi tylėjimu. Kai nesidalijame savo mintimis su kitais, dažnai taip kontroliuojame kitų žmonių reakcijas ar elgesį. Jei jie nežino, ką mes galvojame, negali ir atsakyti. Kartais žmonės, kurie linkę įtikti kitiems ar vengia konfrontacijos, taip pat susiduria su šia dilema.

Kai pasirenkame tylą, pradedame kurti vidinį monologą, paprastai priskirdami savo įsivaizdavimą kitiems, kaip šie, mūsų manymu, atsakytų, jei būtų kalbamasi iš tiesų. Taip elgdamiesi  patenkame į stagnaciją, bendravimas įstringa, o santykiai praranda galimybę plėtotis. Jie vysta. Nebelieka galimybės kažką išspręsti ir augti.

Neretai tyla naudojama kaip bausmė. Ji tampa pykčio įrankiu, taip pat neleidžiančiu rasti sprendimo. Tokiais atvejais tyla tampa kitų elgesio kontrolės priemone. Ji užgniaužia mūsų mintis ir jausmus bei sumenkina tikro dialogo galimybę.

Tokia tyla tampa ne tik sveikų santykių kliūtimi, bet gali sukelti neviltį ar depresiją. Tyla smaugia santykius. Manipuliatyvus tylėjimas žlugdo sielą, kadangi galimybė save išreikšti balsiai yra gyvasties patvirtinimas.

Žmonės, kurie pasirenka tylą, neretai skundžiasi, kad jų iš tiesų niekas nesiklauso, arba bijo, jog jų išsakyti jausmai sukels nepageidaujamą konfliktą. Nors toks mąstymas yra suprantamas, tačiau jis žalingas. Mes luošiname save, kai užgniaužiame savo išraišką. Laimė, neprivalome likti įklimpę šioje tylos kovoje, kadangi galime padidinti savo gebėjimą būti išgirstiems panašiomis aplinkybėmis.

Įžanga į dialogą

Kai nedrįstu išreikšti to, kas, mano galva, gali būti skausminga kitam, galiu pradėti nuo keleto įžanginių sakinių, kurie išties gali labai padėti. Kitaip tariant, reikia specialiai pasiruošti tam, kad būtum išgirstas. Bėgikai prieš lenktynes atlieka apšilimą, prieš egzaminą mes ruošiamės. Taigi, užuot iškart nėrus į keblų pokalbį, reikia bandyti jį palengvinti.

Paprasčiausiai pakanka pasakyti: „Turiu problemą – gal galėtum man padėti?“ arba: „Kažko čia nesuprantu. Gal galėtum man paaiškinti?“ Kai taip elgiamės, kitas žmogus yra įtraukiamas, pakviečiamas, užuot iškart puolus gvildenti nemalonų klausimą. Ši technika abu asmenis įtraukia į bendrą „lauką“, vadinamą abipusiu išklausymu.

Kaip jau kalbėta, perėjimą į tylos režimą lemia atstūmimo ar pykčio baimė. Tačiau tokiu būdu neįmanoma nieko išspręsti. Tačiau, priešingai, pasakymas: „Man tikrai sunku, todėl reikia tavo patarimo“ sukuria konstruktyvaus dialogo galimybę. Savo ruožtu kita pusė gali reaguoti: „O kokia tai probelma?“ Tada pirmoji galėtų atitarti: „Na, kai ką noriu tau pasakyti, bet bijau, kad mane nutildysi ir pasakysi, jog esu neteisus. Taigi, aš nežinau, ką daryti.“ Dabar esama kur kas realesnės tikimybės, kad kitas žmogus bus kur kas mažiau priešiškas ir kur kas labiau atjaučiantis.

Pasiekti tai, kas glūdi už pykčio

Jei pratrūksime pykčiu, galime būti tikri, kad kitas nustos mūsų klausytis.  Pyktis – tai baimės, liūdesio ar skausmo „kaukė“. Pykčiui lengviau prasiveržti todėl, kad tai - kur kas lengviau išgyvenama emocija nei kiti labiau pažeidžiami jausmai, slypintys už jo. Tačiau kai įvardijame ar atveriame kitam savo skausmą ar nerimą, padidiname tikimybę, kad jis mus išgirs. Kai atskleidžiame savo pažeidžiamumą, dažniausiai mus išgirsta, tuo tarpu mūsų pikti pareiškimai panašiose situacijose paprastai praleidžiami pro ausis. Agresyvus elgesys yra beprasmis ir gynybiškas, o savo pažeidžiamumo priėmimas ir pripažinimas atveria kelią bendrauti.

Tai, ką sakome, gali būti labai įtikinama ir svarbu, tačiau jei mūsų žodžiai tampa beprasmiai dėl kito žmogaus priešiško gynybiškumo, visos pastangos bendrauti tampa visiškai bergždžios. Tai – tarsi mūsų nevisavertiškumo patvirtinimas. Tuomet barnis tampa neišvengiamas, o santykiai nukenčia. Tačiau apgalvota įžanga į pokalbį atveria abipusio išklausymo galimybę. Du žmonės bando suprasti ir priimti vienas kito jausmus, taip išeidami iš aklavietės.  Siekiant išvengti priešiškumo, abipusis išklausymas neturėtų būti pernelyg suasmenintas. Nepradėkite sakinio žodžiu „tu“. Tačiau jei pradėsite kalbėti pirmuoju asmeniu, yra didesnė tikimybė, kad jūsų klausysis. Siekdami išvengti pašnekovo gynybinės reakcijos kalbėkite, kaip jūs jaučiatės, užuot kaltinę kitą dėl to, ką jis padarė ar ko nepadarė. Atminkite, kad jausmai nėra nei teisingi, nei klaidingi. Taigi bandykite išvengti konstatuoti faktus, kurie veda į ginčą.

Nauji monologai

Tam, kad įvyktų tikras, prasmingas dialogas, reikalingi du nauji monologai. Tol, kol kiekviena pusė nepakeis savo seno požiūrio, tęsis atgyvenęs, neveiksmingas bendravimas. Taigi, prieš pradedant kalbėti reikėtų apgalvoti ir paklausti savęs, kaip galėčiau geriausiai išreikšti tai, ką noriu, nepaversdamas pokalbio barniu. Taip elgdamiesi jūs tarsi pakeičiate savo vidinį monologą, atverdami perspektyvą sveikesniam dialogui, kuris savo ruožtu įgalina tiek abipusį priėmimą, tiek naujas bendravimo galimybes bei atradimus.

Pagal užsienio spaudą parengė J. Ž.