Kartkartėmis per Lietuvą nuaidi istorijos, susijusios su nesėkme gydant ligas – pacientai kaltina gydytojus aplaidumu, reikalauja atlyginti žalą, o medikai tikina, kad padarė viską, ką galėjo. Ne paslaptis, kartais gydytojai atsiduria ir teisiamųjų suole. Ar pacientai žino savo teises? Kodėl ne visada pavyksta įrodyti, kad jiems padaryta žala, ir kokios laukia sveikatai padarytos žalos atlyginimo naujovės? Apie tai kalbėjomės su advokate Indre Butvile.

Kokie teisės aktai Lietuvoje reglamentuoja pacientų teises?

Pagrindinis teisės aktas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija. Jos 53 straipsnyje įtvirtintas pamatinis valstybės rūpinimosi žmonių sveikata ir medicinos pagalbos bei paslaugų žmogui susirgus laidavimo principas. Jis įgyvendinamas per nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo piliečiams tvarką.

Kitas svarbus teisės aktas – tai Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas.

Ar dažnai sulaukiate klientų, kurie skundžiasi jų, kaip pacientų, pamintomis teisėmis, siekia prisiteisti dėl to patirtos žalos atlyginimą? Ar tie skundai visada būna pagrįsti?

Galiu pasidžiaugti, kad skundų dėl pažeistų pacientų teisių mažėja. Žmonės kuo toliau, tuo labiau nusimano apie savo teises, sugeba jas apginti, kartu tobulėja sveikatos paslaugų teikimas, pacientų aptarnavimas ir jų teisių užtikrinimas sveikatos priežiūros įstaigose, daug ginčų pavyksta išspręsti taikiai. Be abejo, neišvengiama klaidų, lemiančių neigiamą pacientų patirtį.

Savo praktikoje stebiu, kad daugiausia problemų ir pacientų ar jų artimųjų nepasitenkinimą sukelia tai, kad jiems per mažai suteikiama informacijos apie sveikatos būklę, planuojamą gydymą, alternatyvas. Tokia nežinia stumia į neviltį, sudaro prielaidas įtarinėjimams.

Prisimenu atvejį, kuomet garbaus amžiaus pacientė, kurios gydymą apsunkino jos amžiaus ir kitų ligų sąlygotos komplikacijos, ėmė manyti, kad medikai tyčia ją nugydė. Tokią išvadą moteris padarė dėl to, kad medikai gydymo metu, kaip jai pasirodė, su ja elgėsi grubiai, nemandagiai, buvo nekantrūs, nekomunikavo.

Mano patarimas medikams – kalbėtis su žmonėmis, ir kalbėtis jiems suprantama kalba. Labai svarbu suvokti, kad žmogui jo reikalas, o ypač susijęs su jo sveikata, yra pats svarbiausias.

Į gydymo įstaigą pacientas pakliūva sergantis, stresuojantis, ir apie savo teises jis mažiausiai galvoja. Kokių savo teisių toje situacijoje vis dėlto jam nevalia pamiršti?

Visų pirma, pacientas turi žinoti, kad įstatymas jam garantuoja teisę į prieinamą bei kokybišką sveikatos priežiūrą. Antra, jis turi teisę į visą su jo sveikata susijusią informaciją, informaciją apie tai, koks bus gydymas, koks gali būti šalutinis poveikis ir ar yra alternatyvų. Jam turi būti išaiškinta, kokios paslaugos ir medikamentai, priemonės yra nemokamos, kokios yra alternatyvos, net jei jos būtų mokamos.

Medikai mėgsta ironiškai kartoti, jog visame pasaulyje žmonės miršta nuo ligų, tik Lietuvoje – dėl medikų klaidų. Ar Lietuvoje išties iškeliama daug bylų dėl medicininių klaidų?

Mano žiniomis, tokio pobūdžio bylų Lietuvoje mažėja. Vienas iš pagrindinių veiksnių – pacientams sunku įrodyti ieškinio pagrindą, kad buvo padaryta klaida ar kitaip pažeistos jų teisės. Tam, kad įrodytų gydymo klaidą, reikalingos medicinos žinios, kurių pacientai paprastai neturi. Vien advokato iškalbos tokio pobūdžio bylose nepakanka, reikia ekspertizės, kitų gydytojų nuomonės. Be to, net jei pacientams pavyksta teisme įrodyti savo tiesą, teismų priteisiamas žalos atlyginimas iš sveikatos priežiūros įstaigų yra sąlyginai nedidelis. Tuo tarpu bylinėjimosi išlaidų daug, pats procesas ilgas. Visa tai atbaido pacientus nuo bylų inicijavimo.

Kita vertus, bylų mažėja ir dėl to, kad vis daugiau tokio pobūdžio ginčų pavyksta išspręsti taikiai, abipusių kompromisų būdu, kai įstaigos ar jų draudikai sutinka geruoju atlyginti pacientui nors dalį jo reikalaujamos žalos.

Ar pritariate, kad dėl gydymo metu padaryto neapdairumo ar klaidos, lėmusios kritinę paciento būklę ar mirtį, gydytojai turėtų būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn?

Nepritariu tam, nebent jie būtų veikę tyčia, t. y. sąmoningai siekę paciento mirties ar suluošinimo arba būtų buvę nepateisinamai neatsargūs ir neapdairūs. Medikai neturėtų dirbti baimindamiesi, kad dėl kiekvienos klaidos bus patraukti budžiamojon atsakomybėn. Medicina tebesivysto, net mokslas dar iki galo nežino, kaip veikia žmogaus organizmas, todėl reikalauti iš medikų garantuoto teigiamo rezultato ir darbo be klaidų neįmanoma.

Teismų praktikoje jau ne kartą išaiškinta, kad medikai privalo dėti maksimalias pastangas, padėti pacientui, būti atidūs ir atsargūs, tačiau jie negali garantuoti, kad pacientas pasveiks. Kartu tai nereiškia, kad žala, kurią pacintas patyrė dėl medikų klaidos, jeigu tai iš tiesų yra klaida, turi likti neatlyginta. Ji turi būti atlyginta.

Ar pacientai žino, kokia tvarka reikia ginti savo teises? Nuo ko jiems pradėti?

Žmonės domisi, kaip ginti savo, kaip pacientų, teises. Per seminarus stebiu, kad kinta žmonių užduodami klausimai, jie sudėtingėja, nes elementarius dalykus pacientai jau ir taip žino.

Vis dėlto priminsiu, kad, visų pirma, jei asmuo mano, jog jo teisės buvo pažeistos, jis turi pateikti raštišką pretenziją gydymo įstaigos, kurioje buvo gydytas, vadovui. Tada įstaigoje bus pradėtas įvykio tyrimas, informacija bus persiųsta įstaigos draudikui. Ištyrus aplinkybes, įstaiga arba prisiims atsakomybę, arba ne.

Jei pacientas nesutiks su įstaigos sprendimu, tuomet kitas žingsnis – kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Jei ir šioje stadijoje paciento skundas lieka nepatenkintas ir pacientas nesutinka su tokiu komisijos sprendimu, tuomet belieka kreiptis į teismą.

Ar daug bylų baigiasi pacientų nesėkme? Kokie veiksniai tai lemia?

Be abejo, yra bylų, kurios baigiasi pacientų pralaimėjimu. Viena pagindinių priežasčių – kad tokio pobūdžio bylose pacientai turi įrodyti, jog buvo nugydyti, tačiau neturint medicinio išsilavinimo tai padaryti yra labai sunku.

Kita dažna priežastis – neadekvatus situacijos vertinimas, kai manoma, jog medikai turėjo išgydyti, nors galimybės garantuoti tokio rezultato nebuvo.

Kai kalbama apie tokias klaidas, kaip reikalingo tyrimo neatlikimas, kuris būtų turėjęs įtakos parenkant gydymą, arba chirurginės adatos palikimas žmogaus organe operacijos metu, yra didelė tikimybė, kad pacientas bylą laimės.

Seime svarstomos įstatymų pataisos, kurios leis sudaryti geresnes sąlygas pacientams greičiau ir paprasčiau gauti kompensaciją, jei gydymo įstaigoje, kuri teikė paslaugas, jiems buvo padaryta žala. Kokia šio modelio esmė?

Siūloma, kad, skirtingai nei yra dabar, žala pacientams būtų atyginama iš specialios Vyriausybės įgaliotos institucijos administruojamos sąskaitos, į kurią įmokas turės mokėti sveikatos priežiūros įstaigos. Sprendimą dėl žalos atlyginimo priims Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, kuri kaip ir dabar, taip ir toliau išliks privaloma ikiteismine institucija ginčuose dėl žalos pacientų sveikatai atlyginimo. Siūlomi pakeitimai nereiškia, kad visi pacientai, kurie kreipsis, automatiškai gaus žalos atlyginimą. Ne, komisija nagrinės kiekvieną atvejį ir tik jei nustatys, kad žala pacientui buvo padaryta neteisėtais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, tik tuomet ji bus atlyginama. Jei pacientas nesutiks su komisijos sprendimu, jis dėl žalos atlyginimo, kaip ir šiuo metu, turės kreiptis į teismą.

Tiesa, pagal siūlomą projektą, kreipdamasis į komisiją, pacientas turės pagrįsti tik jam padarytą žalą ir jo dydį. Nuo paciento nuimama neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio įrodinėjimo našta. Naštą įrodyti, kad paslaugos buvo suteiktos tinkamai arba žala nesusijusi su įstaigos medikų veiksmais, perims sveikatos priežiūros įstaiga.

Šiuos siūlomus pakeitimus vertinu teigiamai, nes dabar galiojantis žalos pacientų sveikatai atlyginimo modelis nesudaro prielaidų efektyviam pacientų teisių gynimui. Šie pakeitimai galėtų sąlygoti teigiamus poslinkius realiai, o ne vien deklaratyviai užtikrinant pacientų teises.

Birutė Litvinaitė