Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Socialinėje erdvėje žaidžiama žmonių jausmais
Kler – pen­kias­de­šimt. Ji ža­vi, bet vie­ni­ša li­te­ra­tū­ros pro­fe­so­rė, trokš­tan­ti ar­tu­mos. Už­ten­ka tik vie­nos aki­mir­kos ir ke­lių myg­tu­ko spus­te­lė­ji­mų, kad „Fa­ce­book“ Kler tap­tų per­pus jau­nes­ne Kla­ra. Ji ne­si­jau­čia ap­si­me­tan­ti – juk kaž­ka­da iš­ties bu­vo 24-erių. Žai­di­mas pra­si­de­da.
Re­ži­sie­riaus Sa­fy Neb­bou fil­mas „Ant­ro­ji aš“ – su­bti­liai ero­tiš­kas, tu­rin­tis ne tik dra­mos, bet ir tri­le­rio bruo­žų. Pa­sak psi­cho­lo­gės-psi­cho­te­ra­peu­tės Ge­no­vai­tės Pet­ro­nie­nės, fil­mo ak­tua­lu­mą pa­brė­žia dvi te­mos: vir­tua­lių­jų pa­žin­čių po­pu­lia­ru­mas ir vis daž­nė­jan­tis po­rei­kis kal­bė­ti apie vi­du­rio am­žiaus kri­zę. „Juk vis dau­giau žmo­nių taip su­si­pa­žins. O tai la­bai nau­ja ir ne­pa­žin­ta sri­tis psi­cho­lo­gi­jai, ži­nių po­rei­kis tik­rai augs. Vi­du­rio am­žiaus kri­zės te­ma ly­giai taip pat da­ro­si vis ašt­res­nė. Anks­čiau žmo­nės tie­siog sau ne­leis­da­vo to iš­gy­ven­ti, vis­ką už­gniauž­da­vo sa­vy­je. O da­bar jie jau­čia tu­rin­tys tei­sę dar pa­gy­ven­ti,“ – sa­ko psi­cho­lo­gė.
– Kaip so­cia­li­niai tink­lai vei­kia žmo­gų, jo emo­ci­nę svei­ka­tą? – Tai la­bai pla­tus klau­si­mas, ta­čiau, jei­gu ban­dy­tu­me su­dė­lio­ti es­mi­nius ak­cen­tus, sa­ky­čiau, kad so­cia­li­niai tink­lai su­stip­ri­na vi­sus as­me­ny­bės bruo­žus: tiek pliu­sus, tiek mi­nu­sus. Sa­ky­ki­me, jei žmo­gus šiek tiek nar­ci­ziš­kas, lin­kęs gir­tis, tai šio­je erd­vė­je jis ne­si­liaus to da­ry­ti; jei­gu pa­vy­dus, tai ste­bė­da­mas ki­tus tie­siog kun­ku­liuos pa­vy­du, per­se­kios, klau­si­nės. Ki­taip ta­riant, so­cia­li­nė­je erd­vė­je la­bai suak­ty­vė­ja vi­si pro­ce­sai, ku­rie gy­ve­ni­me ir šiaip vyks­ta. Pa­mi­nė­jau nei­gia­mus as­pek­tus, bet ne­ga­li­ma pa­mirš­ti, kad tai ga­lio­ja ir kal­bant apie tei­gia­mus. Tar­kim, smal­siam žmo­gui so­cia­li­niai tink­lai pa­de­da gau­ti dau­gy­bę in­for­ma­ci­jos apie jį do­mi­nan­čius da­ly­kus; ge­ro­kai pa­leng­vi­na bend­ra­vi­mą, ypač tarp šei­mos na­rių, ku­rie gy­ve­na to­li vie­ni nuo ki­tų. Tai pui­kus bū­das so­cia­li­zuo­tis žmo­nėms, ku­rie ne­tu­ri ga­li­my­bės daž­nai išei­ti iš na­mų, su­ras­ti bend­ra­min­čių. Pa­tys so­cia­li­niai tink­lai ne­tu­ri nei gė­rio, nei blo­gio ko­no­ta­ci­jos, jų po­vei­kis pri­klau­so nuo pa­ties var­to­to­jo.

– Pro­fi­lis so­cia­li­nia­me tink­le – rea­ly­bės si­mu­lia­ci­ja ar ga­li­my­bė su­si­kur­ti nau­ją ta­pa­ty­bę?

– Aš pa­ti, kaip „Fa­ce­book“ var­to­to­ja, ga­liu pa­sa­ky­ti, kad tai tik­rai nė­ra rea­ly­bės si­mu­lia­ci­ja. Žmo­nės so­cia­li­niuo­se tink­luo­se iš tie­sų ku­ria tru­pu­tį ki­to­kią sa­vo ta­pa­ty­bę. Tik, ži­no­ma, vi­si pa­si­ren­ka skir­tin­gus da­ly­kus, su ku­riais ta­pa­ti­na­si. Vie­ni ren­ka­si pro­fe­si­ją, ki­ti – po­mė­gius ir pa­na­šius da­ly­kus. Ir tai ne­reiš­kia, kad žmo­nės yra ba­na­lūs, tie­siog daž­niau­siai su­si­ku­ria vien­pu­siš­kas ta­pa­ty­bes ir, ži­no­ma, pa­to­bu­lin­tas. Juk la­bai re­tai pa­ma­ty­si, kad žmo­gus so­cia­li­niuo­se tink­luo­se da­lin­tų­si ne­sėk­mė­mis, tie­sa?

– Tai­gi ga­li­me fik­suo­ti ta­pa­ty­bės ski­li­mą?

– Kal­bant apie in­te­re­sus, tik­rai taip. Gal nuo­trau­kos ir at­spin­di mū­sų tik­ruo­sius vei­dus, bet vi­sa ki­ta bū­na pa­gra­žin­ta. Ki­ta ver­tus, juk net ir nuo­trau­kas sten­gia­mės kel­ti kuo gra­žes­nes. So­cia­li­nė erd­vė yra ga­li­my­bė su­kur­ti pa­to­bu­lin­tą, bet ri­bo­tą sa­vo ver­si­ją. Mes vi­si juk esa­me la­bai su­dė­tin­gi, ta­čiau at­si­dū­rę so­cia­li­nė­je erd­vė­je be­veik ne­są­mo­nin­gai pa­si­ren­ka­me de­monst­ruo­ti kaž­ko­kią vie­ną sa­vo spal­vą. Ga­li bū­ti du, trys tos spal­vos at­spal­viai, bet nie­ka­da ne­ro­dy­si­me ir neatsk­lei­si­me vi­so sa­vo prieš­ta­rin­gu­mo.

– Ko­dėl taip nu­tin­ka?

– Pa­tys su­si­pai­nio­tu­me ir su­si­pai­nio­tu­me ki­tus. Jun­go psi­cho­lo­gi­jo­je yra toks ter­mi­nas per­so­na – tai ta kau­kė, ku­rią aš už­si­de­du ei­da­mas į so­ciu­mą. Pap­ras­tai ta­riant, so­cia­li­nių tink­lų pa­sau­ly­je mes ma­to­me tas kau­kes, per­so­nas.

– Fil­mo vei­kė­ja yra bran­di mo­te­ris, ku­ri są­mo­nin­gai ap­si­me­ta jau­nes­ne ir žai­džia ki­to jaus­mais. Ar tai ga­li­ma pa­tei­sin­ti?

– Bet juk daž­niau­siai taip ir yra: ne­lai­min­gi žmo­nės žai­džia ki­tų jaus­mais. Jei­gu tau bė­da, tu ne­gal­vo­si apie tai, kaip ki­tas tuo me­tu jau­čia­si. Tie­siog neuž­ten­ka pa­jė­gu­mo gal­vo­je. Ji ly­giai taip pat pa­pras­čiau­siai ne­pa­gal­vo­ja. Sa­ky­čiau, jei­gu pa­ti neiš­gy­ven­tų kri­zės, tik­rai to ne­da­ry­tų. Bep­ro­tiš­kai trokš­da­ma ar­tu­mo, ji ne­be­pa­gal­vo­ja, kad ši si­tua­ci­ja ga­li skaus­min­gai at­si­liep­ti ki­tam. Juk ji ir­gi ken­čia šia­me žai­di­me.

– Ir jo­kios ap­lin­ky­bės ne­ga­li to pa­keis­ti? Jo­kie rea­ly­bės su­pur­ty­mai?

– Kol esi ne­lai­min­gas, ne. Žmo­nės la­bai grei­tai nu­brau­kia gy­ve­ni­mo su­pur­ty­mus. Iš­gy­ve­nę siau­bin­gas li­gas, ne­lai­mes, trau­mas – kaip grei­tai jie su­grįž­ta prie įpras­to.

– Ar atei­na mo­men­tas, kai žmo­gus pa­si­jun­ta se­nas? Kaip tai at­si­lie­pia pa­si­ti­kė­ji­mui, san­ty­kiui su sa­vi­mi, ap­lin­ka ir vai­kais?

– Šis mo­men­tas tik­rai yra, ir jį ga­li­ma fik­suo­ti su­lau­kus maž­daug 40–50 me­tų. Tai sie­ja­si ir su vi­du­rio am­žiaus kri­ze. Iš es­mės tai nu­tin­ka ta­da, kai pa­ma­žu ima keis­tis iš­vaiz­da. Ži­no­ma, šis pa­jau­ti­mas pri­klau­so ir nuo ap­lin­kos – jei­gu ap­link su­ka­si pa­na­šaus am­žiaus ar vy­res­ni žmo­nės, tuo­met to­kio po­jū­čio žmo­gus ga­li ir ne­fik­suo­ti. Jis ypač ašt­rus ly­gi­nan­tis su jau­nes­niais. Ir jei­gu ap­lin­ko­je yra jau­nes­nių dar­buo­to­jų, ko­le­gų, ki­tos ly­ties as­me­nų, ta­da šis mo­men­tas itin ak­tua­lus. O pa­vei­kia iš­ties smar­kiai. Tai la­bai pa­lau­žia sa­vi­ver­tę, ypač tų, ku­rie ne­pa­lai­ko ge­rų san­ty­kių su ki­ta ly­ti­mi ir no­ri keis­ti par­tne­rį ar­ba dar ieš­ko par­tne­rio. Jei­gu žmo­gus jau­čia, kad iš­vaiz­da kin­ta, svei­ka­ta pra­stė­ja, bet jis jau­čia­si daug pro­tin­ges­nis, iš­min­tin­ges­nis, gau­na ge­rą at­ly­gi­ni­mą, tai ta­da dar ga­li­ma sa­ky­ti, kad vis­kas iš­si­ly­gi­na. Bū­tų idea­lu, kad iki pat se­nat­vės šis ba­lan­sas ir lik­tų. Bet juk be­veik nie­kam taip ne­nu­tin­ka. Pap­ras­tai iš­vaiz­da ir svei­ka­ta iš­sen­ka daug grei­čiau, nei užau­ga iš­min­tis ir lai­mė­ji­mai.

– Pag­rin­di­nė vei­kė­ja – ža­vi mo­te­ris, pa­da­riu­si pui­kią kar­je­rą. Kas ją iš­pro­vo­kuo­ja me­luo­ti?

– Šiuo at­ve­ju tar­si ne­su­vei­kia ši „sėk­min­go pro­fe­si­nio gy­ve­ni­mo“ tai­syk­lė, bet juk vei­kė­ja pa­ten­ka į pir­mą­ją ka­te­go­ri­ją, tų, ku­rie be­vil­tiš­kai ieš­ko par­tne­rio. Ir nors at­ro­do, kad he­ro­jė tu­ri nor­ma­lų, svei­ką emo­ci­nį in­te­lek­tą, ji vis tiek iš­gy­ve­na kri­zę. O kri­zės aki­vaiz­do­je mes vi­si esa­me to­kie – jau­čia­mės pa­lik­ti, nu­ver­tin­ti, ir kol sun­ku­sis pe­rio­das ne­si­bai­gia, ga­li­me priim­ti dau­gy­bę kvai­liau­sių spren­di­mų. Su­si­ku­ria už­bur­tas ra­tas – žmo­gus ban­do kaž­kuo už­pil­dy­ti at­si­ra­du­sią tuš­tu­mą, bet ne­sup­ran­ta, kad kol ne­si­baigs ge­dė­ji­mo pro­ce­sas, nie­kas jos ir neuž­pil­dys. Ir joks mei­lu­žis čia taip pat ne­ga­li pa­dė­ti.

– Kaip vy­res­ni nei 45 me­tų am­žiaus var­to­to­jai ver­ti­na vir­tua­lią­sias pa­žin­tis?

– Jau­ni­mas į tai žiū­ri žy­miai pa­pras­čiau. Vi­si taip da­ro, ir jie ta­me ne­ma­to nie­ko blo­go. Vy­res­ni ge­ro­kai la­biau komp­lek­suo­ja, stab­do, jau­čia­si pa­ra­no­jiš­ki. Sa­ky­čiau tai le­mia pa­tir­tys – dau­gu­ma pri­si­me­na so­viet­me­tį, kai laik­raš­čiuo­se bū­da­vo pa­žin­čių skel­bi­mai, po ku­riais ne­re­tai slėp­da­vo­si vi­siš­ki keis­tuo­liai. To­dėl ir da­bar dau­ge­lis gal­vo­ja, kad to­kios pa­žin­tys yra ne­priim­ti­nos, keis­tos. Jie la­biau su­si­kaus­tę, iš­si­gan­dę, dau­giau gal­vo­ja, kaip ir kas čia bus, kas čia vyks­ta. Bend­rai ver­ti­nant, jau­ni­mas leng­viau žiū­ri ir į pa­tį san­ty­kį – ne­pa­vy­ko, nie­ko to­kio, bus ki­tų. Vy­res­niems kiek­vie­nas san­ty­kis at­ro­do reikš­min­gas, rim­tas.
Rekomenduojami video