Psichologinė trauma – nelauktas, netikėtas, žmogaus psichiką žalojantis sukrėtimas, pažeidžiantis asmenybės vientisumą, tapatumą ir pasitikėjimą. Dvidešimties metų darbo patirtį turinti psichologė ir psichoterapeutė Jurga Dapkevičienė (psichologejurga.lt) veda privačias psichologo konsultacijas ir atlieka psichoterapiją suaugusiems. Jos teigimu, trauminiai įvykiai – fizinis ar psichologinis smurtas, prievarta, sužeidimas ar avarija, pažeminimas, išsiskyrimai ar netektys gali žmogų įkalinti toje trauminėje situacijoje. Ji pataria, kaip įveikti traumas ir išgyti.

Traumą lydintys simptomai

Žmogų traumuoja ne tik vienkartiniai, bet ir besitęsiantys ar pasikartojantys įvykiai: ligos, operacijos, patyčios, sunkūs vaikystės patyrimai, ypač nutikę ikiverbaliniu laikotarpiu, kai nėra kalbinės atminties. Vaikystėje traumos sukelti jausmai gali iškilti kitais pavidalais ir suaugus. Įvairūs tyrimai rodo, kad traumos linkusios kartotis. Išgyvenę traumą, esame sužeisti ir mažiau atsparūs įvairioms grėsmėms ir pavojams, pavyzdžiui, palaidojus artimą žmogų, jo partneriui dažnai sutrinka sveikata, prasideda ligos.

Gintarė, būdama penkerių, staiga neteko tėvo. Motina, saugodama ją nuo skausmo, nenusivedė į jo laidotuves. Suaugusi Gintarė išgyveno pavydą ir jautė stiprią baimę, kad vaikinas ją paliks ir dings, kaip dingo tėvas.

Traumą lydi įvairūs jausmai: bejėgiškumas, liūdesys, neviltis, kaltė ir gėda, pasikartojantys prisiminimai, įkyrios mintys apie įvykį. Gali iškilti nerimas ir baimė, nesaugumo jausmas, susvyruoja pasitikėjimas savimi ir savo vertės pajutimas. Trauminis įvykis pažeidžia santykį su pačiu savimi ir kitais žmonėmis: galite jaustis atskirtas nuo kitų, prakeiktas ir pasmerktas, nepajėgus bendrauti, megzti ir palaikyti santykių. Traumos padariniai gali tęstis ilgus metus, net tada, kai prisiminimai apie trauminį įvykį išblėsę.

Be stiprių, pasikartojančių jausmų, gali atsirasti ir skausmų bei fizinių simptomų: nemiga, košmarai, širdies ritmo sutrikimai, apsunkintas kvėpavimas, raumenų įtampa. Šie simptomai trunka nuo kelių dienų iki kelių mėnesių ir pamažu nyksta, tačiau retkarčiais gali vėl sukilti visu stiprumu, susidūrus su stimulais, primenančiais trauminį įvykį.

Kuo labiau išgąsdintas ir bejėgis jaučiatės, tuo stipresnis traumos poveikis. Į traumas mes reaguojame įvairiai ir skirtingai, nėra „teisingų“ ar „klaidingų“ reakcijų. Kad ir kaip kentėtumėte, netraumuokite savęs, smerkdamas ar teisdamas dėl „neteisingos“, „nelogiškos“ reakcijos. Leiskite sau jausti būtent tai, ką jaučiate. Bet kokia mūsų reakcija yra normali, kai susiduriame su nenormaliu įvykiu.

Traumos įveikimas

Įveikti traumą padeda pasitikėjimo ir galios susigrąžinimas. Tai nelengvas, skausmingas procesas, tad pradėkite nuo mažų žingsnelių:

Būkite dėmesingi kūnui, judėkite. Trauma sustingdo sielą ir paralyžiuoja kūną. Judėjimas gaivina ir žadina. Tiks viskas: pratimai, bėgiojimas ar tiesiog pasivaikščiojimas, plaukimas, šokis, joga, taip pat masažas, pirtis, SPA, gyvūnų glostymas ar kiti sensoriniai įspūdžiai, leidžiantys jaustis šiltai ir saugiai. Pieškite, lipdykite, dirbkite sode ar meistraukite, muzikuokite, rašykite dienoraštį, užsiimkite kita menine ar darbine veikla. Atlikite „įsižeminimo“ pratimą – kad ir ką darytumėte, nesvarbu, sėdite ar gulite, jauskite žemę po kojomis, tvirtą pagrindą, išryškinkite šį pojūtį ir į jį remkitės. Ženkite žingsnį ir pastebėkite, kaip žemė jus laiko. Motinos žemės pojūtis potrauminiu laikotarpiu gali aktyvuotis ir sapne.

Iš aukštų pareigų atleistas klientas pasakojo tokį sapną: „Sapnavau, kad medinėmis konstrukcijomis lipu aukštyn. Užlipu ant nestabilios, į visas puses siūbuojančios lentos. Viena siūbuojanti lenta nusileidžia, ir aš atsargiai, bet tvirtai žengiu žingsnį ant žemės.“

Gerai išsimiegokite, laiku valgykite, venkite psichoaktyvių medžiagų. Tai padės jums atstatyti psichinę pusiausvyrą.

Bendraukite. Net jei jausite impulsą užsisklęsti, patirsite atskirtį – neužsidarykite, kalbėkite, tačiau neverskite savęs būtinai kalbėti apie trauminį įvykį. Nelikite vienas – pasistenkite palaikyti santykius, būkite su kitais žmonėmis visais jums prieinamais būdais: gyvai ir virtualiai. Taip pat rekomenduojama susisiekti su panašią patirtį turinčiais žmonėmis, lankyti savitarpio pagalbos grupę. Būseną palengvinti gali ir pagalba kitiems, todėl savanoriaukite, dirbkite akivaizdžią prasmę turinčius darbus, atsigręžkite į tuos, kuriems esate reikalingas.

Melskitės, medituokite. Šios ir kitos dvasinės praktikos suteikia nusiraminimą ir stabilumą. Per jas išreiškiamas tikėjimas turi galingą gydomąjį poveikį.

Ieškokite vaizdinio – vartykite tapybos ar nuotraukų albumus, eikite į parodas, skaitykite knygas, žiūrėkite filmus. Ieškokite vaizdinių ir siužetų, kurie palaiko, ramina, simboliškai atspindi ir padeda įveikti tai, kas jau išgyventa.

Išgyti nuo traumos reikia laiko, tačiau jei trauminiai simptomai ne silpnėja, o stiprėja, jei darbe ar namuose patiriate sunkumų atlikdami kasdienius darbus, jaučiate itin stiprią baimę, nerimą, liūdesį, patiriate apetito ir miego sutrikimus, darosi sunku palaikyti santykius – patariama ieškoti profesionalios pagalbos.

Trauma ir pasaulėžiūra

Trauma gali daryti ženklią įtaką pasaulėžiūrai, gyvenimo supratimui. Suaugę dažnai nurodinėja vaikams, ką jie turi daryti, kad nepatirtų bėdų ir nelaimių. „Nelipk – nugriūsi“, „nebėgiok – paslysi“, „mokykis, nes kitaip nieko nepasieksi“ – taip suaugę bando apsaugoti vaikus nuo nesėkmių (o kartais ir paties gyvenimo), formuoja suvokimą apie priežasties-pasekmės ryšius, o tuo pačiu perša įsitikinimą, kad gyvenimas yra paprastas, numatomas, kontroliuojamas ir teisingas, priklausomas nuo teisingų pasirinkimų, o problemos kyla tik dėl taisyklių nesilaikymo. Paprastutę „teisingo“ gyvenimo pasaulėžiūrą kartais išlaikome ir būdami suaugę. Jei nutinka tai, ko siekėme išvengti, puolame ieškoti klaidos. Taip kartais elgiamės net tada, kai kitas žmogus suserga – „oi, tai turbūt per daug dirbo ar pykčio neišliedavo, ar… “, skiriasi – „na tai nelabai jis stengėsi tą šeimą išlaikyti“, gimus neįgaliam vaikui – „a, tai ji nesidarė genetinių tyrimų… Ir žinai, jos amžius jau…“ Sunku pripažinti, kad nuo nieko nesame apdrausti, daug ko nežinome, kad yra paslapčių, kad pats gyvenimas yra nekontroliuojamas ir galų gale baigiasi. Mes norime išsiaiškinti priežastį, nustatyti, kas kaltas. Mums reikalingi tie visi „kodėl“ ir „kas kaltas“ – jie teikia momentinę ramybę, gelbsti nuo bejėgiškumo ir kaltės jausmo, tačiau jie įkalina mus praeityje, trukdo priimti patį save ir kitus sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Tai veda į vienišumą ir užsidarymą.

Patyrus traumą, pasaulėžiūra kinta. Tikėjimas Dievu ir gyvenimu gali smarkiai susvyruoti. Sunku pasitikėti, kai nutinka tokie baisūs dalykai. Tačiau įveikiant traumą, tikėjimas gali išaugti ir sustiprėti. Patyrimai, kurie gresia sunaikinimu, žadina žmogų prasmės paieškoms, ragina atsigręžti į dvasinius aspektus, kurie įprastame gyvenime skleidžiasi labai lėtai. Jei pavyksta, trauma gali tapti švyturiu, kurio šviesoje atsiranda dar daugiau galios mylėti, branginti ir saugoti.

Pavojai ir galimybės

Žmonės, išgyvenę staigią netektį ar įvykį, gali nesąmoningai tikėti, kad jų gyvenime nebebus paprastų, daugumą ištinkančių džiaugsmų, pavyzdžiui, santuokos, vaikų. Trauma tarsi būtų sulaužiusi apsauginius barjerus ir Pandoros skrynios turinys su visomis įmanomomis nelaimėmis nuo šiol nuolat byrėtų ant jų galvos. Ši fantazija ypač gaji, jeigu trauma nutiko vaikystėje, paauglystėje. Traumą lydi stiprūs jausmai – bejėgiškumas, baimė, kaltė, liūdesys ir pyktis. Jų išraiškai reikalinga fizinė ir psichologinė erdvė bei emociškai priimantis, palaikantis liudininkas.

Man, kaip psichologei, su traumomis dirbti sunkiausia tada, kai žmogus, patyręs sunkų sužeidimą tarsi suakmenėja, nepajėgia išreikšti jausmų, negali pravirkti, nors viduje rauda pasikūkčiodamas. Dažniausiai taip nutinka, kai vaikystėje žmogui patiriant skausmą neleista verkti. Draudimai gali būti atėję iš vaikystės – „tuojau pat nusiramink“, „kol nebaigsi žliumbt – nekalbu su tavim“. Kartais pats žmogus tapatinasi tik su savo stipriąja puse ir draudžia bet kokią jausmų išraišką: „Aš nuo vaikystės norėjau būti indėnas – kad veidas būtų ramus ir niekas niekada nežinotų, ką aš jaučiu“ – kalbėjo vienas protingas, santūrus ir visada susitvardantis klientas, į psichoterapiją atėjęs dėl psichosomatinių simptomų.

Polinkis slopinti ir slėpti jausmus veda prie to, kad žmogus, rodos, nustoja jausti, tačiau patiria nerimą, baimes ar panikos atakas. Jis dažnai pats nežino, kaip jaučiasi ir neranda būdų jausmams išreikšti.

Patyrus traumą, būtina prisileisti skausmą, kentėti ir rasti išraišką savo kančiai. Jei nuo kančios bėgame, jei ją dangstome šypsena ir pozityviu mąstymu, ji iš vidaus graužia ir sprogdina tol, kol neranda kitos išraiškos.

Netapkite traumos auka

Trauma gali naikinti raidos pasiekimus ir skatinti regresą. Pavyzdžiui, pakankamai geras gydytojas po paciento mirties pradėjo abejoti vos ne kiekviena savo diagnoze ir numatytu gydymo planu. Trauma gali skaidyti psichiką ir provokuoti radikalius pokyčius (dažnai regresyvius) – tas pats gydytojas po patirtos nelaimės norėjo mesti savo darbą ir išvažiuoti į Niujorką, kur kažkada restorane plovė indus…

Čarlzas Dikensas romane „Didieji lūkesčiai“ aprašo senutę – jaunąją, kurią vestuvių dieną paliko jaunikis. Ji „užstrigo“ toje situacijoje, nes taip ir liko gyventi su pageltusiu nuo laiko jaunamartės nuometu, prie baltomis staltiesėmis apdangstytų dulkėtų stalų ir nuvytusių gėlių. Žiauru, kai virsmas neįvyksta, dar žiauriau, jei ilgus metus pasirenkame išsaugoti šią situaciją kaip savo gyvenimo centrą. Patyrus didelį skausmą ar sukrėtimą, visos reakcijos yra normalios ir tinkamos, tačiau būtina stebėti save ir pamažu ieškoti būdų įveikti krizę.

Atsakymai į prasmės klausimus tiesia kelią tam, kas patyrus traumą, atrodo, neįmanoma – dėkingumui. Sunku net įsivaizduoti, bet labai dažnai galime būti dėkingi už patirtis, kurias norėjome išbraukti iš savo gyvenimo, jas atsukti atgal ir iš naujo išgyventi.

Patyrus traumą kyla pagunda pasinerti į savigailą ir susitapatinti su aukos pozicija. Pasinerdami į savigailą išvengiame atsakomybės, sulaukiame kitų žmonių dėmesio, gailesčio, užuojautos, pagalbos, bet už tai sumokame savo laiku ir energija, bejėgiškumu, priklausomybe nuo kitų. Kartais puolus į savigailą „pasiseka“ ir atsiranda gelbėtojas, kuris viską sutvarko, įtvirtina mūsų vaikišką, priklausomą poziciją. Savigaila trukdo tvarkytis su kitais jausmais – pykčiu, nerimu, apmaudu, liūdesiu, vienatve. Kol įsijautę į aukos vaidmenį verkiame ir dejuojame, gyvenimas keliauja toliau ir mes praleidžiame jo nešamas galimybes. Savigailai išnaudojama daug energijos, bet situacija nuo to nesikeičia.

Vis dėlto, traumą įmanoma paversti savo stiprybės, jėgos ir energijos šaltiniu. Klauskite savęs, ką galiu priešinti trauminei patirčiai? Kokia jos prasmė? Kam man ši patirtis? Ką su ja darysiu? Kuo išsiskiriu, nes tai patyriau? Ką man šis patyrimas davė, ko išmokė? Ką daryti, kad trauma nesikartotų? Tai sunkūs ir laiko reikalaujantys klausimai, bet jei tik klausiame ir įsiklausome – atsakymai ateina patys. „Prasmė įgalina iškęsti daug ką, galbūt viską“ (Karlas Gustavas Jungas). Kai žinome „kam“, galime ištverti bet kokį „kaip“. Prasmės paieškos – labai vienišas darbas, reikalaujantis gilesnio žvilgsnio, kantrybės išbūti ir ištverti. Pasikartosiu, kad šiam darbui labai pravers kito žmogaus buvimas šalia. Jei tik turite galimybę, ieškokite profesionalios pagalbos. Tegul visos jūsų dienos būna vertos gyvenimo.

Parengė Virginija Genienė