Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Prof. Ed­var­das Da­ni­la: „Plau­čių vė­žys taps ne­be mir­tį ne­šan­ti, o lė­ti­nė li­ga”

On­ko­lo­gi­nės li­gos diag­no­zę kas­met iš­girs­ta vis dau­giau žmo­nių. Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos duo­me­ni­mis, per 2020-uo­sius me­tus pa­sau­ly­je bu­vo diag­no­zuo­ta per 19 mln. at­ve­jų. Vie­nas daž­niau­sių iš jų – plau­čių vė­žys. Kaip ši li­ga vei­kia or­ga­niz­mą? Ar ji pa­vel­di­ma? Ir ga­liau­siai, ko­dėl plau­čių vė­žys daž­nai diag­no­zuo­ja­mas vė­les­nė­se for­mo­se? Va­sa­rio 2-ąją mi­nint Pa­sau­li­nę ko­vos su vė­žiu die­ną, į šiuos ir ki­tus klau­si­mus su­ti­ko at­sa­ky­ti Vil­niaus uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­to Krū­ti­nės li­gų, imu­no­lo­gi­jos ir aler­go­lo­gi­jos kli­ni­kos pro­fe­so­rius, San­ta­ros kli­ni­kų Pul­mo­no­lo­gi­jos ir aler­go­lo­gi­jos cen­tro va­do­vas gy­dy­to­jas pul­mo­no­lo­gas Ed­var­das Da­ni­la.

– Kas yra plau­čių vė­žys? Kaip ši li­ga vei­kia or­ga­niz­mo ląs­te­les?

– Tai – pik­ty­bi­nis plau­čių na­vi­kas, ku­rio pik­ty­bi­nės, pa­ki­tu­sios ląs­te­lės gy­ve­na, pa­va­din­ki­me, sa­va­ran­kiš­ką gy­ve­ni­mą. Jos pra­de­da dau­gin­tis, iš pra­džių plis­ti vie­tiš­kai, o vė­liau, pa­te­ku­sios į krau­jo­ta­ką ir lim­fo­ta­ką, jos plin­ta po vi­są or­ga­niz­mą. Plau­čių vė­žys, kaip ir dau­gu­ma ki­tų or­ga­nų na­vi­kų, yra be­veik ne­kon­tro­liuo­ja­mas or­ga­niz­mo ir el­gia­si „sa­va­va­liš­kai“.

– Ko­kie veiks­niai da­ro įta­ką plau­čių vė­žio vys­ty­mui­si?

– Veiks­nių, iš tik­rų­jų, yra ne­ma­žai. Į or­ga­niz­mą pa­te­kus net ir ne­di­de­liam kie­kiui to­kių me­džia­gų kaip as­bes­tas, si­li­cis, kie­to­sios da­le­lės ir kt., ky­la už­de­gi­mas. Ta­čiau ne­abe­jo­ti­nai pats svar­biau­sias veiks­nys yra ta­ba­ko rū­ky­mas. Žmo­gui rū­kant, t. y. įtrau­kiant į plau­čius ta­ba­ko de­gi­mo pro­duk­tus, su­si­for­muo­ja ak­ty­vūs de­guo­nies jun­gi­niai, ku­rie pa­žei­džia tra­chė­jos, bron­chų ir plau­čių ląs­te­les. Pas­ta­ro­sios vis la­biau pa­žei­džia­mos, kei­čia­si jų struk­tū­ra, ge­ne­ti­nė in­for­ma­ci­ja. Vei­kia­mos il­ga­lai­kio kenks­min­go po­vei­kio, vyks­tant mu­ta­ci­joms, ląs­te­lės tam­pa prieš­vė­ži­nė­mis, o ga­liau­siai – vė­ži­nė­mis.

Vė­ži­nė­mis ta­pu­sios ląs­te­lės įgau­na vi­siš­kai ki­to­kias sa­vy­bes ne­gu įpras­tos or­ga­niz­mo ląs­te­lės. Pa­vyz­džiui, įpras­tai jos tu­rė­tų „gy­ven­ti“ ir nu­sta­ty­tu lai­ku „nu­mir­ti“ – kaip kad ir vis­kas gam­to­je – tu­rė­ti sa­vo pra­džią ir pa­bai­gą. Vis­gi, vė­žio ląs­te­lės yra ki­to­kios, jos ne­re­a­guo­ja į or­ga­niz­mo siun­čia­mus jas slo­pi­nan­čius sig­na­lus ir tu­ri prak­tiš­kai ne­ri­bo­tas ga­li­my­bes dau­gin­tis. Tai­gi, jos or­ga­niz­me el­gia­si kaip ag­re­so­rius. Ta­čiau nu­sto­jus rū­ky­ti, or­ga­niz­mas daž­niau­siai ge­ba dau­ge­lį ląs­te­lių mu­ta­ci­jų iš­tai­sy­ti, kai ku­riuos vė­žio rai­dos eta­pus net „pa­suk­ti“ at­gal.

– Kiek vė­ži­nių li­gų at­si­ra­di­mui yra reikš­min­gas ge­ne­ti­nis pa­vel­di­mu­mas?

– Plau­čių na­vi­kai nė­ra pa­vel­di­mi, bet po­lin­kis į ser­ga­mu­mą ga­li pa­si­reikš­ti di­des­nis. Vis­gi, jei­gu ne­bus ža­lo­jan­čio veiks­nio, ge­ne­ti­nis po­lin­kis (t. y. ri­zi­ka su­sirg­ti vė­žiu), dau­gu­mai at­ve­jų, liks tik po­lin­kiu.

– Plau­čių vė­žys daž­nai ap­tin­ka­mas vė­les­nė­se for­mo­se dėl plau­čių kaip or­ga­no spe­ci­fi­kos. Ka­dan­gi plau­čiai ne­tu­ri ner­vi­nės sis­te­mos, žmo­gus dėl pa­ki­ti­mų juo­se ne­jau­čia dis­kom­for­to ar skaus­mo. Tad ga­li­ma nu­ma­ny­ti, kad ne­ma­ža da­lis plau­čių vė­žio at­ve­jų ap­tin­ka­mi at­si­tik­ti­nai?

– Ga­li bū­ti įvai­riai. Plau­čiai yra la­bai di­de­lis or­ga­nas, ku­ris su­si­de­da iš kvė­pa­vi­mo ta­kų – tra­chė­jos, bron­chų ir plau­čių au­di­nių – pa­ren­chi­mos. Kad bū­tų pa­pras­čiau su­pras­ti, įsi­vaiz­duo­ki­me plau­čius kaip di­de­lį me­dį. Tra­chė­ja yra kaip me­džio ka­mie­nas, bron­chai – jo ša­kos, o plau­čių au­di­nys – la­pai. Plau­čių vė­žys ga­li at­si­ras­ti bet ku­ria­me iš šių seg­men­tų. Jei­gu jis at­si­ran­da, pa­vyz­džiui, „stam­bes­nė­je me­džio ša­ko­je“, tuo­met žmo­gus po tam tik­ro lai­ko ima jaus­ti dir­gi­ni­mą, pra­de­da ko­sė­ti.

Vis­gi, daž­niau­siai plau­čių vė­žiu su­ser­ga rū­kan­tys as­me­nys, ku­riems ko­su­lys yra ir taip bū­din­gas. Rū­kan­tie­ji prie ko­su­lio pri­pran­ta ir ne­be­krei­pia į jį dė­me­sio. O tai reiš­kia, kad jie, prie­šin­gai nei ne­rū­kan­tys žmo­nės, ne­pa­jun­ta pir­mų­jų, or­ga­niz­mo siun­čia­mų, sig­na­lų apie pra­si­dė­ju­sią li­gą.

Jei vė­žys vys­to­si plau­čių au­di­ny­je, ku­ria­me nė­ra re­cep­to­rių, tuo­met jis ne­su­ke­lia jo­kių po­žy­mių. Ne­bent tais re­tais at­ve­jais, kai vė­žys pra­de­da vys­ty­tis prie pat plau­čių ap­val­ka­lė­lio (pleu­ros). To­kiu at­ve­ju žmo­gus ga­li jaus­ti mau­di­mą, re­čiau – skaus­mą, krū­ti­nės sri­ty­je. Ga­liau­siai, plau­čių vė­žys ga­li pa­si­reikš­ti ir me­ta­sta­zių į ki­tus or­ga­nus po­žy­miais, pa­vyz­džiui, kau­lų skaus­mu, gal­vos sme­ge­nų veik­los su­tri­ki­mu ir kt.

– Kaip kei­tė­si plau­čių vė­žio diag­nos­ti­ka per pas­ta­ruo­sius de­šimt­me­čius? Ko­kios prie­mo­nės, ty­ri­mai vė­žio diag­nos­ti­kai nau­do­ja­mi šian­dien?

– Per pas­ta­ruo­sius de­šimt­me­čius me­di­ci­na pa­si­stū­mė­jo į prie­kį. Vie­nas se­niau­siai pra­dė­tų nau­do­ti diag­nos­ti­kos me­to­dų, tai – krū­ti­nės ląs­tos rent­ge­nog­ra­fi­ja. Ji la­bai ge­ra prie­mo­nė, ta­čiau pa­de­da ap­tik­ti plau­čių vė­žį pe­ri­fe­ri­nė­se plau­čių da­ly­se tik tuo­met, kai jo dy­dis pa­sie­kia apie 1 cen­ti­met­rą ar dau­giau. To­kio dy­džio vė­žys, tai reiš­kia mi­li­jar­dus vė­žio ląs­te­lių, mi­li­jar­dus! Ir dau­ge­liu at­ve­jų jos jau yra pa­skli­du­sios po vi­są or­ga­niz­mą.

Jei­gu gau­ta rent­ge­nog­ra­ma bū­tų la­bai pre­ci­ziš­kai pa­ly­gi­na­ma su anks­tes­nė­mis, kar­tais ga­li­ma ap­tik­ti apie pu­sės cen­ti­met­ro dy­džio na­vi­ką. Ta­čiau re­a­liai gy­ve­ni­me, kai gy­dy­to­jas ra­dio­lo­gas ar pul­mo­no­lo­gas per­žiū­ri de­šim­tis ty­ri­mų per die­ną, jis daž­niau­siai ne­tu­ri ga­li­my­bės jų taip pre­ci­ziš­kai pa­ly­gin­ti. Bū­tent dėl šios prie­žas­ties krū­ti­nės ląs­tos rent­ge­nog­ra­fi­ja nė­ra ge­ras me­to­das anks­ti ap­tik­ti plau­čių vė­žį. Da­bar ši pro­ble­ma spren­džia­ma nau­do­jant spe­cia­lias dirb­ti­nio in­te­lek­to pro­gra­mas, ku­rios ana­li­zuo­ja plau­čių vaiz­dus, ir kom­piu­te­ri­nė to­mog­ra­fi­ja.

Po to, kai į kas­die­nę prak­ti­ką bu­vo įdieg­ta krū­ti­nės ląs­tos kom­piu­te­ri­nė to­mog­ra­fi­ja, įvy­ko mil­ži­niš­kas šuo­lis anks­ty­vo plau­čių vė­žio diag­nos­ti­ko­je. Ja ga­li­ma pa­ma­ty­ti jau 2–3 mi­li­met­rų ži­di­nu­ką, jį to­liau ste­bė­ti, ver­tin­ti ri­zi­ką ir im­tis veiks­mų. Kai ku­rio­se ša­ly­se šis me­to­das ta­po pa­grin­di­ne prie­mo­ne anks­ty­vai plau­čių vė­žio diag­nos­ti­kai.

– O kaip ma­žin­ti ti­ki­my­bę su­sirg­ti plau­čių vė­žiu? Ko­kių pro­fi­lak­ti­nių prie­mo­nių ga­li­ma im­tis?

– Ge­riau­sia pro­fi­lak­ti­ka, tai – ne­rū­ky­mas ir ki­tų ri­zi­kos veiks­nių (svar­biau­si iš jų – smul­kios ne­or­ga­ni­nių me­džia­gų da­le­lės) ven­gi­mas. Tuo tar­pu me­di­ka­men­ti­nės pro­fi­lak­ti­kos nė­ra. Jo­kie sin­te­ti­niai vi­ta­mi­nai kaip pro­fi­lak­ti­nės prie­mo­nės ne­vei­kia, o kai ku­rie iš jų net ir di­di­na plau­čių vė­žio ri­zi­ką. Pre­ven­ci­nį po­vei­kį tu­ri tik na­tū­ra­liu bū­du, su vai­siais ir dar­žo­vė­mis gau­ti vi­ta­mi­nai. Ta­čiau pa­ma­tuo­ti jų veiks­min­gu­mą su­dė­tin­ga, tam rei­kė­tų at­lik­ti di­džiu­lius ty­ri­mus.

Taip pat pre­ven­ci­jo­je di­de­lį vaid­me­nį tu­ri anks­ty­vos diag­nos­ti­kos pro­gra­ma – at­lie­ka­mas krū­ti­nės ląs­tos kom­piu­te­ri­nės to­mog­ra­fi­jos ty­ri­mas, ka­da žmo­gus dar ne­tu­ri jo­kių nu­si­skun­di­mų. Kaip jau kal­bė­jo­me ir anks­čiau, dau­ge­liu at­ve­jų žmo­gus net ir sirg­da­mas anks­ty­vu plau­čių vė­žiu ga­li nie­ko pa­jaus­ti.

– Per­žvel­gus pa­ly­gi­na­muo­sius įvai­rių or­ga­nų vė­žio ser­ga­mu­mo po­ky­čius Lie­tu­vo­je 1985-ai­siais ir 2010 me­tais, ga­li­ma ma­ty­ti, kad ben­drai vė­ži­nių li­gų dau­gė­ja. Ta­čiau vy­rų ser­ga­mu­mas tra­chė­jos ir plau­čių vė­žiu prie­šin­gai – pa­leng­va mąž­ta, o mo­te­rų iš­lie­ka sta­bi­lus. To­kia sta­tis­ti­ka nu­tei­kia vil­tin­gai.

– To­kia vil­tis bu­vo, ta­čiau vė­les­ni, pa­sau­li­niu mas­tu at­lik­ti ty­ri­mai pa­ro­dė, kad plau­čių vė­žio at­ve­jų ne­su­ma­žė­jo, įskai­tant ir tas ša­lis, kur reikš­min­gai su­ma­žė­jo rū­kan­čių­jų skai­čius. Ap­lin­kos už­terš­tu­mas, kaip ant mie­lių au­gan­ti pra­mo­nė ir ki­ti veiks­niai le­mia, kad ši li­ga iš­lie­ka vie­na iš di­džiau­sią mir­tin­gu­mą le­mian­čių pik­ty­bi­nių li­gų. Pa­ly­gin­ti su mirš­ta­mu­mu nuo ki­tų or­ga­nų vė­žio li­gų, plau­čių vė­žys už­ima 1–2 vie­tą vy­rams ir 3–4 vie­tą mo­te­rims.

Pa­ra­dok­sa­lu, ta­čiau ben­dros ten­den­ci­jos ro­do, kad iš­si­vys­čiu­sio­se ša­ly­se to­kios plau­čių vė­žio at­ve­jų ten­den­ci­jos ne­si­kei­čia. Pik­ty­bi­niai na­vi­kai jo­se yra daž­niau­sia mir­ties prie­žas­tis pa­sau­li­niu mas­tu. Ta­čiau vil­tį tei­kia ge­rė­jan­tys gy­dy­mo me­to­dai.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te, ko­kie jie?

– Pas­ta­rai­siais me­tais ta­po dau­giau ži­no­ma apie plau­čių ir ki­tų or­ga­nų vė­žių pri­gim­tį. Mo­le­ku­li­nės bio­lo­gi­jos ir ge­ne­ti­niai me­to­dai ta­po reikš­min­gi kli­ni­ki­nė­je prak­ti­ko­je. Dėl jų ga­li­ma ne­ma­žai su­ži­no­ti apie tai, kaip vė­žys at­si­ran­da, au­ga, „sle­pia­si“ nuo imu­ni­nės sis­te­mos bei tai, kaip jai pa­dė­ti jį ap­tik­ti. Pas­ta­rai­siais me­tais jau ir kas­die­nė­je kli­ni­ki­nė­je prak­ti­ko­je nau­do­ja­ma imu­no­te­ra­pi­ja, bio­lo­gi­nė te­ra­pi­ja, va­di­na­mo­ji tai­ki­nių te­ra­pi­ja, ka­da vais­tas ko­re­guo­ja vė­žio su­ke­lia­mus ge­ne­ti­nius po­ky­čius ir blo­kuo­ja na­vi­ko bio­lo­gi­nį vei­ki­mo me­cha­niz­mą. Šie me­to­dai lei­do la­bai stip­riai pail­gin­ti žmo­nių gy­ve­ni­mą, pa­ge­rin­ti jo ko­ky­bę, pa­ly­gi­nus su si­tu­a­ci­ja prieš 10–20 me­tų.

Vi­sos ten­den­ci­jos ro­do, kad ar­ti­miau­siais de­šimt­me­čiais plau­čių vė­žys taps ne­be mir­tį ne­šan­ti, o lė­ti­nė li­ga, ku­rią bus ga­li­ma val­dy­ti įvai­riais gy­dy­mo me­to­dais. Pa­vyz­džiui, che­mo­te­ra­pi­ja, bio­lo­gi­ne te­ra­pi­ja, imu­no­te­ra­pi­ja, chi­rur­gi­niu ar spin­du­li­niu gy­dy­mu. Vis­gi, kol kas dar nė­ra ir var­gu ar ar­ti­miau­siu me­tu at­si­ras me­to­dų, ku­riais bū­tų ga­li­ma vi­siš­kai iš­gy­dy­ti įsi­se­nė­ju­sį vė­žį.

Tai­gi, kiek­vie­nas žmo­gus tu­rė­tų sa­vi­mi rū­pin­tis – veng­ti ri­zi­kos veiks­nių ir pe­ri­odiš­kai at­lik­ti pro­fi­lak­ti­nį svei­ka­tos pa­tik­ri­ni­mą. At­ro­do ba­na­ly­bė, kai svei­ka­ta įvar­di­ja­ma kaip di­džiau­sias tur­tas. De­ja, daž­niau­siai šio po­sa­kio pras­mę pri­si­me­na­ma tik ta­da, kai su­ser­ga­ma.

Vil­niaus uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­to in­for­ma­ci­ja

Rekomenduojami video