Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Panikos priepuolių grimasos: „Maniau, kad mirsiu“

Apie panikos priepuolius pastaruoju metu kalbama nemažai. Tačiau šis psichikos sutrikimas yra viena klastingiausių sveikatos problemų, kuri neretai oficialiai diagnozuojama tik po to, kai ištiriamas kone kiekvienas kūno organas.

Šis negalavimas, nors ir labai gąsdinantis, tačiau gali būti kontroliuojamas bei gydomas. Tereikia žinoti, kaip jį atpažinti. Tikimės, kad mūsų jauno skaitytojo, panorusio išlikti anonimu, istorija, kurioje jis dalijasi ne tik savo ligos eiga, bet ir patarimais, kaip pagelbėti pačiam sau, padės panašius išgyvenimus jaučiantiems žmonėms.

Ištiko netikėtai

Jau beveik dešimt metų esu įsikūręs užsienyje. Čia džiaugiuosi susikurtu neblogu gyvenimu – širdžiai mielu darbu, geromis buities sąlygomis bei būriu draugų.

Tačiau prieš porą metų rimčiau sunegalavau, tuomet apsilankiau pas savo gydytoją, kuris iš pradžių man nustatė paprastą peršalimą.

Dvi savaites po apsilankymo nepaisant prastos savijautos vis vien ėjau į darbą, nors ten ir jaučiausi vos gyvas.

Vieną savaitgalį draugai pakvietė į vakarėlį, o kitą dieną su jais išvykome į žygį aplink ežerą.

Jam pasibaigus nesprendėme užsukti į piceriją – bevalgant staiga man pasidarė labai bloga – jausmas, kad kairioji galvos dalis aptirpo, pajutau staigų ir stiprų galvos skausmą, tokį, kad net šiurpas praėjo. Tuo pačiu metu buvo staigus silpnumo, nerealumo, „atsijungimo“, mirties jausmas. Pradėjo šalti galūnės, svaigti galva, atsirado viso kūno drebulys, kaktos kaitimas, burnos džiūvimas, širdis daužėsi lyg nesava, atrodė, kad nebegaliu kalbėti, viskas atsitiko labai staigiai, net nesupratau, kas vyksta, maniau, viskas, mirštu.

Draugai mane iš karto nuvežė į klinikas. Ten atliko daugybę įvairių tyrimų, taip pat ir magnetinį galvos bei stuburo rezonansą, bet rezultatai buvo geri – insultas ar kažkas panašaus man nebuvo diagnozuotas. Tiesa, nustatė, kad mano negalavimas nebuvo paprastas peršalimas, o gana uždelsta mikoplazminė kvėpavimo takų infekcija.

Sveikata negerėjo

Po išrašymo iš ligoninės man buvo paskirtas lovos režimas. Jaučiausi labai silpnas, negalėdavau paeiti nė kelių metrų, tik atsistojus pradėdavo svaigti galva, nebesiorientuodavau. Kadangi gyvenau vienas, buvo keblu net ir pavalgyti, nes nesugebėdavau nei pasigaminti maisto, nei nueiti į parduotuvę.

Vartoti antibiotikus nuo minėtos infekcijos turėjau 2 savaites. Tačiau antibiotikų kursą man nutraukė po 7 dienų, nes įtarė, kad visi simptomai – silpnumas, glebumas, galvos svaigulys – yra šalutinis vaistų poveikis.

Vėliau atlikus papildomus kraujo tyrimus paaiškėjo, kad man trūksta vitamino B12 ir geležies. Paskyrus maisto papildus per porą savaičių kraujo tyrimai susinormalizavo.

Situacija palaipsniui gerėjo, grįžau į darbą, vairavau mašiną. Bet net ir praėjus geram pusmečiui jausmas lyg būčiau apspangęs išliko. Kartais užguldavo ausis, liejosi vaizdas,  akyse mirgėjo juodi taškai, kolegas girdėjau lyg per rūką.

Gydytojai toliau ieškojo tokios savijautos priežasčių, tačiau kone visi tyrimai rodė, kad man viskas gerai.

Jaučiausi labai pavargęs nuo viso to. Galvos svaigimas kankino kiekvieną dieną, jis prasidėdavo vos tik išlipus iš lovos ir taip iki tol, kol nueidavau naktį miegoti.

Šokinėjanti širdis, jaučiamas pulsavimas kakle, galvoje ir net kvėpuojant pilvo zonoje ar galūnėse, nevalingi raumenų trūkčiojimai, šiurpas, einantis nuo galvos iki kojų, smaugimo jausmas, oro trūkumas kvėpuojant, dilgčiojantis, duriantis skausmas krūtinės, nugaros srityje.

Kartais būdavo toks stiprus galvos svaigimas ir nuovargis, kad atrodydavo imsi ir atsijungsi beeidamas. Pasitaikė, kad gulint lovoje jutau svaigimo jausmą lyg slysčiau nuo kokio kalno.

Dažnai būdavo paraudę akys, o žiūrėdamas į veidrodį sunkiai save atpažindavau – atrodė, kad esu labai pasikeitęs – suvargęs.

Mirties baimė

Šalia fizinių negalavimų prisidėjo ir psichoemociniai sutrikimai. Vargino įvairios gąsdinančios mintys, ypač, kad sunkiai sergu ir galiu bet kada atsisveikinti su šiuo pasauliu. Atrodė, kad galiu ką nors sužaloti valgydamas įmonės valgykloje, arba kad eisiu į balkoną ir kažką blogo sugalvosiu padaryti. Niekada nieko blogo niekam nesu padaręs, bet būnant  apsvaigusiam, tokios mintys baisiai gąsdina, nes atsiranda jausmas, lyg tu savęs nebegali kontroliuoti.

Tik atlikę daugybę tyrimų gydytojai man diagnozavo ne kažkokią mirtiną ligą, kaip buvau pats sau įsikalęs, o generalizuotą nerimo sutrikimą, depresiją ir panikos priepuolius.

Tačiau išgirdus diagnozę man lengviau tapo ne iškart. Vengiau viešų vietų, parduotuvių, nes nenorėjau, kad mane kas matytų ištiktą panikos priepuolio – drebantį ir nežinantį kur dėtis. Darbdavys siūlė man pasiimti atostogų, pailsėti namuose, bet atsisakiau, nes ten būdamas vienas jaučiausi dar blogiau.

Gydytojai paskyrė antidepresantų, tačiau reikėjo jų išbandyti net keletą, nes nuo kai kurių man buvo dar blogiau – pradėjo vaidentis, tirpdavo rankos, atsirasdavo trumpalaikis, pvz., kojų nejautimo jausmas.

Po keletą mėnesių trukusių ieškojimų pagaliau buvo pritaikyti man tinkantys medikamentai. Šiuo metu vartoju vaistus, kurie man leidžia mylėti gyvenimą ir gyventi nieko nebijant.

Apsilankius pas psichologą jo patartas išmokau daryti įvairius kvėpavimo pratimus bei kitas technikas, pratimus, kurie padėtų nusiraminti.

Psichologas padėjo suprasti, kas yra panikos atakos, depresija, nerimas, kaip visa tai veikia, nuo ko priklauso priepuolių ar simptomų suaktyvėjimas.

Išmokė, kaip elgtis pajutus, kad artėja panikos ataka, taip pat kitų situacijų suvaldymo technikų.

Pavyzdžiui, svarbu visada prisiminti, kad šie simptomai buvo anksčiau ir aš nuo jų nenumiriau ir tikrai nenumirsiu ir šįkart. Stebėti kvėpavimą, jį kontroliuoti, nepersikvėpuoti.

Susirasti ramią vietą, kur būtų galima atsisėsti, atsipalaiduoti, stengtis nukreipti mintis nuo baimių, galvoti apie smagius dalykus, galimybei esant paskambinti artimam žmogui, kuris žino apie mano problemą, pasakyti, kas atsitiko.

„Facebooke“ yra daug įvairių nerimo sutrikimų kamuojamų žmonių grupių, kur galima susirasti bendraminčių, išsipasakoti, padėti vieni kitiems.

Viskas dėl išsekimo

Dabar suprantu, kad visi šie negalavimai tebuvo ledkalnio viršūnė, kurią pasiekiau ignoruodamas iki tol kūno siųstus simptomus – greitesnį nuovargį, apetito stoką, dažnesnius, bet laimingai pasibaigusius peršalimus ir kt.

Pagrindinė priežastis, dėl ko ištinka tokios kaip mano sveikatos bėdos, yra paprasčiausias išsekimas. Didelis gyvenimo tempas, noras kuo daugiau dirbti ir uždirbti, visiems įtikti, sulaukti kuo didesnio dėmesio, mažai miego, persidirbimas ir savęs netausojimas.

Aš visada buvau dėmesio centre, maniau viską galiu, viską moku, viską sutvarkysiu, suspėsiu, padarysiu. Bet deja, visą gyvenimą taip gyventi neišeina, nes išaušta tokia diena, kuomet organizmas pats pasako STOP, o tada laukia ilgas vargo kelias sugrįžti į normalią būseną.

Kiekvienas privalo pajusti, kada reikėtų sustoti, nes esame labai skirtingi, turime ne vienodus sveikatos resursus.

Esamame darbe užimu daug atsakomybės reikalaujančias pareigas, čia yra žvėriškas tempas. Galėčiau save priskirti perfekcionistams, todėl norėdamas geriausio rezultato kartais per daug viską sureikšminu ir imu į galvą, stengiuosi būti pasitempęs, pavyzdžiu kitiems.

Visa tai, noras būti geriausiu, turbūt atkeliavo iš labai skurdžios, neramios, nesaugios ir skaudžių išgyvenimų pilnos vaikystės.

Iš pradžių sau pačiam buvo labai sunku pripažinti, kad sergu generalizuoto nerimo sutrikimu – tai reiškia, kad įvairūs gąsdinantys pojūčiai gali atsirasti bet kada, net ir užsiimant malonia veikla. Nerimo sutrikimai pasireiškia labai įvairiais simptomais.

Todėl aš ir keliavau per daugybę gydytojų, nes netikėjau jų kompetencija, kuomet jie sakydavo, kad man su fizine sveikata viskas yra  gerai ir reikia apsilankyti pas psichiatrą. Bet galų gale teko pripažinti, kad jie teisūs ir kad gyvendamas persidirbimo tempu persistengiau.

Nereikia ignoruoti

Pastebiu, kad Lietuvoje vis dar labai sunku atvirai kalbėti apie nerimo sutrikimus, panikos atakas ar depresiją. Dauguma tik pakraipo galvas ir sako, kad nereikia prisigalvoti nebūtų dalykų, vadina tai tinginių liga, arba dar blogiau atsiriboja manydami, kad smegenėlės susisuko.

Toks visuomenės mąstymas gąsdina, neramina ir kartu skatina slėpti, viską laikyti viduje, manyti, kad tokie susirgimai ar pojūčiai yra gėdingas dalykas.

Todėl iš savo karčios patirties patariu nedaryti skaudžios ir brangiai kainuojančios klaidos – niekada atmestinai nežiūrėkite į kūno siunčiamus signalus. Jei pajutote, kad dažnai kankina nerimas, baimės jausmas, jaučiatės išsekę, pavargę, užsitęsė liūdesio periodas ir pan., visada kreipkitės pagalbos, nesigėdykite – tokie kaip aš ir jūs pagal statistiką yra kas 6 žmogus pasaulyje. Tik, deja, ne visi sugeba  ir ieško pagalbos.

Kristina MIRVIENĖ

Rekomenduojami video