Kaip su pavojinga koronaviruso infekcija, kuriai pasidavė visi miestai ir visos šalys tvarkosi Kėdainių krašto medikai, kalbamės su gydytoja reabilitologe, Lietuvos gydytojų sąjungos Kėdainių filialo vadove Raimonda AUGIENE. Medikė nuo pat karantino pradžios ruošėsi ir dirba Skubios pagalbos skyriaus ,,Karščiavimo zonoje“. Jai pirmai tektų susidurti su sergančiuoju, jei toks atvyktų į skyrių. 

Pačioje pokalbio pradžioje gydytoja Raimonda sako, kad ji didžiuojasi Kėdainių krašto bendruomenės atsakingumu, sąmoningumu laikantis socialinės distancijos, higienos ir karantino reikalavimų, o darnus darbas ir visų priešakinėse linijose dirbančių medikų komandinė dvasia lėmė, kad Kėdainiuose karantino pradžią sutikome kiek įmanoma geriau pasiruošę.

Didžiausi pavojai slypi tame, kad labai retai besusiduriame su pavojingomis infekcinėmis ligomis ir todėl žmonės neturi jokios patirties, kaip saugotis, kaip kasdien gyventi tokio pavojaus akivaizdoje. Ši infekcija pavojinga tuo, kad labai sparčiai blogina lėtinėmis ligomis sergančiųjų būklę, yra didelis jos užkrečiamumas bei greitas plitimas, teigia gydytoja Raimonda Augienė.

– Jūs pati esate kito profilio specialistė, bet dabar dirbate tiesiogiai su galimai  infekcija užsikrėtusiais žmonėmis. Kaip pavyko pakeisti profilį?  

– Esu dirbusi Reanimacijos skyriuje slaugytoja ir Priėmimo skyriaus gydytoja. Tad man asmeniškai teko ,,atgaivinti“ ten įgytus įgūdžius ir žinias.

Be to, pačią pirmąją balandžio savaitę mūsų ligoninės Reanimacijos skyriuje vyko „Krizių centro“ organizuojami praktiniai kursai nuotoliniu būdu, kurie ir buvo skirti COVID-19 infekcija sergančiojo būklės vertinimui bei gydymui, dirbtinės plaučių ventiliacijos mokymai. Teko ne tik jiems ruoštis, mokytis, bet ir laikyti testus.

Viskas nuo pradžių buvo ir dabar yra labai rimta. Po mokymų pasijutau daug tvirčiau.

Paskui gerai susipažinau su Skubios pagalbos skyriuje dirbančia slaugytojų komanda.

Jų greita reakcija ir patirtis – įkvepia ir padeda. Kita vertus, mes, reabilitologai, padedame grįžti į įprastą gyvenimą lėtinėmis ligomis sergantiesiems.

Įprastai pas mus patenka ir po miokardo infarkto, ir sergantys plaučių ligomis bei arterine hipertenzija.

Kas 5 metus atnaujinu savo specialybės licenciją, todėl lankau ne tik savo specialybės, bet ir kardiologų, pulmonologų ir neurologų konferencijas, sužinau visas gydymo naujoves. Todėl niekaip neatitrūkstu nuo terapinio profilio specialybių. Visa tai padėjo lengviau persiorientuoti į naujas pareigas.

– Kokie buvo pirmieji žingsniai suvaldant infekciją?

– Ligoninėje ir Pirminės sveikatos priežiūros centre buvo sukurti Koordinavimo komitetai. Įstaigų vadovai paskyrė, kas už ką atsakingas.

Dalyvavau visuose pirmuosiuose organizaciniuose pasitarimuose su administracija kaip profsąjungos vadovė, nes pagal Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos šakos kolektyvinę sutartį visi veiksmai, susiję su darbuotojų darbo organizavimu, turi būti derinami su profsąjunga. Todėl iš karto žinojau ir mačiau, kiek ir kokių apsaugos priemonių skiriama medikams, stebėjau, ar darbo organizavimas neprieštarauja darbo kodeksui, rūpinausi ir darbo apmokėjimo tvarka.

Vienas iš būtinųjų siekių buvo kuo greičiau organizuoti medikų testavimą. Suderinome, kad bent prieš einant dirbti į Priėmimo skyrių darbuotojams būtų atlikti greitieji testai, o jau nuo balandžio vidurio pradėtas medikų testavimas PGR testais bent kas 7−10 dienų.

– Kaip rūpinamasi medikų saugumu? 

– Iš karto, vos paskelbus karantiną, vienas iš pirmųjų mūsų kartu su ligoninės direktoriumi Stasiu Skauminu rūpesčių ir buvo medikų saugumas.

Ligoninėje yra gydytoja epidemiologė, kuri rūpinasi viskuo, kas numatyta įstatymuose ir aktuose. Aš buvau atsakinga už pagalbą organizuojant praktinius medikų specialios aprangos rengimosi kursus.

Stengiausi būti kaip galima arčiau savo kolegų, kad būtų sumažintas nerimas, įtampa, matyti ir girdėti visus kylančius klausimus ir nesklandumus.

Visą savaitę nuo ryto iki vakaro didžioji dalis skyrių buvo aplankyti ir grupelėmis, po nedaug, po 3−4 medikus, apmokyti rengtis tą specialią aprangą. Nes po kontakto su pacientu, būtent neįdėmiai, neteisingai nusirengiant specialią aprangą, iškyla didžiausias pavojus užsikrėsti šia infekcija. Medikai turi būti labai atsargūs ir užtikrinti, kad jie tai daro gerai.

– Visokių buvo kalbų bendruomenėje dėl saugumo priemonių. Tai ar medikai turi jų pakankamai?

– Pirmosiomis dienomis ir pirmąją savaitę tikrai buvo didžiulis nerimas, ar priemonių tikrai pakanka.

Kartu su abiejų įstaigų administracijoms bei savivaldybe sprendėme dėl apsaugos priemonių. Už aprūpinimą jomis yra paskirti atsakingi asmenys.

Pagal nustatytus apsaugos lygius, gydytoja epidemiologė skaičiavo, kiek priemonių, kokiems specialistams gali prireikti – ir šiandien jų tikrai pakanka abiejose įstaigose bent 2−3 savaitėms. Koordinatoriai toliau rūpinasi tiekimu, o aš nuolat teiraujuosi įstaigų vadovų apie padėtį.

Šiek tiek didesnį nerimą kėlė kaimo ambulatorijų aprūpinimas apsaugos priemonėmis, bet per savaitę išsisprendė.

Darėme viską vienu metu. Ir pirkome, ir prašėme paramos.

Aš pati asmeniškai užpildžiau paramos prašymą „Laikykitės medikai“ fondui. Gavome antbačių ir kaukių. Ypač visi džiaugiamės ir dėkojame už mūsų krašto žmonių paramą.

– Kas padeda, konsultuoja epidemijos metu? 

– Mums vadovauja ir koordinuoja veiklą Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikos. Aš asmeniškai daugiausia gerų patarimų ir padrąsinimų bei profesionalių organizacinių konsultacijų gavau iš Šiaulių Skubios pagalbos skyriuje dirbančio gydytojo Martyno Gedmino.

Šiauliai – tai mano gimtasis miestas ir jo medikai pirmieji susidūrė su COVID-19. Dėl gerų santykių su Šiaulių medikais jų gerąją patirtį kartu su kolegomis Skubios pagalbos skyriaus vedėja Rimante Hofmaniene ir paskirtuoju ligoninės koordinatoriumi gydytoju Alfredu Hofmanu pritaikėme ir įgyvendinome pas mus.

Per socialinius tinklus subūrėme Lietuvos gydytojų sąjungos kelių filialų komandą, kad greičiau galėtume vieni kitiems padėti spręsti problemas, o kai reikia, ir pasiguosti bei pastiprinti vienas kitą.

– Kas iš to pirmojo etapo įsirašė į atmintį? 

– Kaip gydytojas Alfredas Hofmanas pirmąjį karantino dienos rytą ėjo į PSPC padėti suvaldyti minios pacientų, kurie nieko nežinodami apie karantino sąlygas, bandė patekti į polikliniką.

Aš, kaip ir visi kolegos, „sėdau ant telefono“, kad mano 35 pacientai nebeatvyktų į ligoninę.

Visa PSPC ir konsultacinė poliklinika per keletą valandų turėjo išmokti dirbti nuotoliniu telefoniniu būdu. O jau popiet griebėmės Koordinavimo komiteto sąlygotų Skubios pagalbos skyriaus organizavimo darbų.

Vadovaujant ligoninės direktoriui S. Skauminui ir gydytojui  A. Hofmanui, apžiūrėjome patalpas. Prasidėjo konsultacinės poliklinikos kabinetų kraustymas. Čia paruošėme „Karščiavimo zoną“ su reanimacine palata, izoliatoriais, keliose palatose įrengėme deguonį, prie priėmimo skyriaus įvažiavimo pastatėme palapinę, kurioje turi būti „rūšiuojami“ pacientai (karščiuojantys/ nekarščiuojantys).

Įrengėme lauko telefono skambučius prie Priėmimo skyriaus durų.

Perorganizavome stacionaro darbą, perkėlėme pacientus, kad turėtume tuščią korpusą galimai COVID-19 infekuotiems pacientams, perorganizavome personalo darbą, pradedant persirengimo kambariais, kad tie, kurie dirbame infekuotoje „Karščiavimo zonoje“, būtume maksimaliai atskirti nuo likusiųjų.

– Tai kokios yra Kėdainių medikų stipriosios pusės? 

– Atsakingas ir sąmoningas požiūris, jaunų veržlių ir vyresnių patyrusių specialistų pusiausvyra ir susitelkimas. Tiesioginis, greitas ir betarpiškas ryšys su rajono meru Valentinu Tamuliu ir vicemeru Pauliumi Aukštikalniu bei administracijos direktoriumi Arūnu Kacevičiumi ir savivaldybės gydytoja ramune Kabošiene.

Keičiamės informacija ir tariamės dėl visko: dėl reikalingos pagalbos, darbo organizavimo ir dėl medikų testavimo, priemonių, remontų ir visais iškylančiais klausimais.

– Kaip pasikeitė Jūsų darbo diena ir pats darbas?

– Darbo diena pasikeitė kardinaliai. Pirmąsias 2 savaites darbas užsitęsdavo ir 10−12 valandų. Tai buvo susiję su nežmoniškai išaugusia įtampa tarp medikų ir papildomu darbų organizavimu.

Dabar jau į budėjimus einu paromis arba naktimis. Turiu sąlygas kas 6 valandas pailsėti, keisdamasi su kolegomis.

Rytais kelis kartus per savaitę susitinku su abiejų įstaigų vadovais, kad apsikeistume informacija, dalyvauju PSPC administracijos nuotoliniuose susirinkimuose.

Kasdien  po porą valandų nuotoliniu būdu konsultuoju pacientus kaip reabitologė. Sudarinėju individualius reabilitacijos planus pacientams, kaip kasdienėmis namų sąlygomis galima sau padėti.

Čia labai gelbsti mano reabilitacijos kolegos: kineziterapeutai, ergoterapeutė, psichologė.

Darbe nepaprastai padeda šilti santykiai su kolektyvu, komandinis problemų sprendimas.

Neramu dėl to, kas dabar yra neišsprendžiama. Tai tų reabilitacijos paslaugų sustabdymas, kai reikia tiesioginio sąlyčio su pacientu: masažo, fizioterapijos procedūrų.

Teko konsultuoti pacientus ir po veidinio nervo paralyžiaus, ir po kojos nervo pažeidimo, kuomet stacionarizavimas lyg ir nebūtinas, o labai pagelbėtų fizioterapija. Teko šiems pacientams itin preciziškai suplanuoti programas namuose.

– Ar svarbus vidinis ryšys, kaip išspręsta vidinė komunikacija juk dirbate nuotoliu?

– Šiuo nelengvu metu vidinė komunikacija itin svarbi: su profsąjungos bendruomene jau nuo savo darbo pradžios sukūriau uždarą grupę socialiniame tinkle, o jais beveik visi naudojasi. Dalinamės informacija, nuotraukomis iš mūsų kasdienybės, palaikymo žinutėmis.

Periodiškai rašau elektroninius laiškus, kurie skirti visiems Gydytojų sąjungos Kėdainių filialo nariams. Jie labiau oficialūs, informuojantys apie priimtus sprendimus, nutarimus su mūsų įstaigų administracijomis.

Esu sukūrusi atskirą FB grupę mūsų filialo tarybos nariams.

Mūsų Lietuvos gydytojų sąjungos taryba dar viena puiki ir konstruktyvi komanda: gydytojai A. Juodinis, E. Andriuškevičienė,  I. Širkienė, V. Šnurevičiūtė, V. Lukošienė. Be jų aš − kaip be rankų ir be kojų. Dalinuosi su komanda viskuo ir niekada nepriimu sprendimų viena. Gaunu ir kritikos, ir malonaus palaikymo.

– Kas  sunkiau:  daryti organizacinius darbus ar palaikyti žmonių  medikų dvasią?

– Vienareikšmiškai − palaikyti medikų dvasią!

Tiek visokiausių jausmų ir, kaip ir visi žmonės, medikai šiuo periodu turi. Juk kiekvienas labai individualiai reagavo į infekciją.

Susidūriau tiek su garsiai trimituojamu pykčiu, tiek su absoliučia panika, tiek su palaikančia ramia reakcija.

Turiu ir labai gražių pavyzdžių. Iki ašarų sujaudino pirmosiomis karantino dienomis po ligos į darbą grįžusi mūsų skyriaus valytoja Janytė. Ji atnešė prisiūtų iš savo medžiagų veido kaukių.

Pirmąją savaitę tikrai buvo sumaišties dėl jų, kol išsiaiškinom, iš kur ir kiek gausime vienkartinių. Tas jos nuoširdumas taip sujaudino.

Be galo gera prisiminti draugų pasiteiravimus, kuo gali prisidėti nuo finansinės paramos iki priemonių.

– Kas palaiko Jūsų pačios dvasią?

– Labai padeda vyro kantrumas ir tolerancija bei visos šeimos ir artimųjų supratimas, palaikymas. Labai padeda telefoniniai pokalbiai su artimaisiais ir draugais, trumpos palaikymo žinutės, kartais tik gautas klausimas „Kaip gyveni?“.

Dukros draugiškai pasidalijo pagausėjusius buities darbus. Kartu ieškome naujų receptų ir eksperimentuojame virtuvėje, lepinamės skanėstais. Radome netgi „McDonald‘“ receptų.

Vyresnėlė sudarė intensyvią mankštos programą. Man teko leistis vadovaujamai. O mažesnioji užsiėmė siuvimo pamokomis. Turėjau ištraukti siuvimo mašiną. Pamokiau siūti. Pirmasis jos siuvinys buvo apsauginė veido kaukė. Dabar jau pasiūta ir kepurė, ir  net rankinė.

Visi stengiamės išeiti pasivaikščioti bent valandai, nes vaikų nuotolinis mokymasis prie kompiuterio tikrai nemenkai nuvargina akis.

– Žmonės, kurie vis dar labai įsibaiminę, kaip galėtumėte juos padrąsinti? 

– Kiekvienas turime teisę jaustis ir išgyventi viską savaip. Baimę didina tai, kad mes retai besusiduriame su pavojingomis infekcinėmis ligomis ir turime mažai patirties.

Nebijokite kalbėtis apie savo baimes ir nerimą. Tiek su šeimos nariais, tiek su šeimos gydytoju, tiek drąsiai kreipkitės psichologo pagalbos. Šiuo metu pagalbos telefonu tikrai galima gauti.

Ieškokite pozityvo kasdieninėse situacijose: pasidarykite grožio procedūrą namuose, pasipuoškite, paruoškite kasdienį vakarienės stalą neįprastai, išeikite vakarieniauti į balkoną su kaimynais, perskaitykite kad ir meilės romaną, bei tik vieną kartą per dieną žiūrėkite žinias.

Svarbiausia – laikytis visuomenėje skelbiamų nurodymų, neinvestuoti savo laiko ir sveikatos, bandant juos paneigti ar kritikuoti, ir atsiminti, kad medikai pasiruošę padėti savo bendruomenei bet kuriuo paros metu.

Tik labai prašome sąmoningai ir atsakingai rūpintis savimi bei artimaisiais – tuomet padėti spėsime visiems.

Jorūnė LIUTKIENĖ