Vakar, Pasaulinės organų donorystės dienos išvakarėse, Lietuvos miestuose ir miesteliuose jau aštuntus metus iš eilės supleveno žvakučių liepsnelės, skirtos organų donorams atminti. Šiuos žmones galima pelnytai vadinti didvyriais, nes jų neįkainojama dovana išgelbsti kitų žmonių gyvybes.

Donoro kortelių turėtojų daugėja

Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, šiuo metu Lietuvoje daugiau nei 400 asmenų gyvena viltimi sulaukti širdies, inksto, kepenų, ragenų, plaučių ir kt. organų persodinimo. Valią po mirties savo organus ir audinius paaukoti donorystei šiuo metu yra pareiškę šiek tiek daugiau nei 37 tūkst. Lietuvos gyventojų.

„Žmonių, sutinkančių tapti donorais po mirties, nuolat daugėja, – sako Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Transplantacijų koordinavimo skyriaus vedėjas Kęstutis Runkelė. – Augimas siekia maždaug po 10 procentų, arba apie 3 000 naujų donoro kortelių turėtojų, per metus.“

Kokios nuostatos ar įsitikinimai vis dar neleidžia tapti organų donorais? Anot K.Runkelės, trukdo vis dar gajūs su donoryste susiję mitai. Pvz., mitas, kad pareiškusio norą tapti donoru medikai gydymo įstaigose nesistengs išgydyti; kad donoro kortelės turėtojas rizikuoja tapti donoru prieš savo valią; kad neužtikrinamas donoro asmens duomenų konfidencialumas; kai kurie vis dar įsitikinę, kad donorystė yra mokama ir kažkas kitas iš to uždirba.

K.Runkelė primena, jog kiekvienas, norintis pareikšti savo valią po mirties tapti organų donoru, gali įsigyti donoro kortelę – gydymo įstaigose, vaistinėse, Nacionaliniame transplantacijos biure, užsiregistruoti ir užsisakyti internetinėje svetainėje https://ntb.lt.

Visais atvejais, netgi jei žmogus prieš mirtį turėjo donoro kortelę, medikai leidimo tai padaryti prašo artimųjų. Todėl apie savo sprendimą rekomenduojama pasikalbėti su artimiausiais žmonėmis – tai palengvintų jiems sunkią valandą tenkančią apsisprendimo naštą.

Keli donorystės modeliai

„Lietuvoje yra transplantuojami šie organai: širdis, plaučiai, širdies ir plaučių kompleksas, inkstai, inkstų ir kasos kompleksas, kepenys. Taip pat ragenos, kaulų čiulpai, kasos salelės, kaulinis ir kraujagyslinis audiniai“, – informuoja K.Runkelė.

Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, Lietuvoje yra taikomi trys organų donorystės modeliai – gyvoji donorystė, donorystė po smegenų mirties ir neplakančios širdies donorystė.

Naujausias – neplakančios širdies – donorystės modelis Lietuvoje buvo įteisintas 2015 metų lapkritį. Tai suteikė galimybę išgelbėti dar daugiau donoro organų laukiančių recipientų.

Pirmasis neplakančios širdies donoras Lietuvoje buvo registruotas 2016 metų liepos 21 d. Patvirtinus smegenų mirtį ir įvykus asistolijai (sustojus širdžiai ir nutrūkus kvėpavimui) bei gavus artimųjų sutikimą Kauno klinikų gydytojai reanimatologai anesteziologai priėmė skubų sprendimą šį donorą ruošti kaip neplakančios širdies donorą.

„Neplakančios širdies donorystė ypatinga tuo, kad donorui konstatuota ne tik smegenų mirtis, bet ir neplakanti širdis. Jos funkciją kuriam laikui užtikrina speciali labai brangi medicininė įranga. Tai galima užtikrinti Lietuvoje, kai donoras yra viename iš dviejų transplantacijos centrų – Santaros arba Kauno klinikose. Lyginant su įprasta donoryste, sprendimai ir veiksmai turi būti žymiai greitesni. Iš neplakančios širdies donoro transplantacijai gali būti tinkami šie organai: kepenys, inkstai ir ragenos“, – aiškina K.Runkelė.

Taigi tokios operacijos atliekamos išskirtiniais atvejais, nes jos reikalauja specialios įrangos ir ypač profesionalaus personalo. Šios transplantacijos yra itin skubios ir reikalaujančios dar didesnio operatyvumo nei įprastai.

Gaivinamas visada

Esama žmonių, kurie nuogąstauja, jog įsigijus donoro kortelę, jam mirštant gali būti nesuteikta pagalba. Specialistai ramina: tam kortelės turėjimas neturi jokios įtakos: reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje mirštantis žmogus visada gaivinamas ir daroma viskas, kad žmogaus gyvybė būtų išgelbėta.

Organų ar audinių donorystė įmanoma tik nustačius smegenų mirtį ar konstatavus mirtį nutrūkus kraujotakai bei kvėpavimui.

Ar visų organai ir audiniai tinkami transplantuoti? „Netransplantuojami tie organai, kurių būklė nėra pakankamai gera, jei dėl įvairiausių priežasčių gali būti atsiradęs ūmus ar lėtinis organo nepakankamumas. Atskirais atvejais tam tikri organai netransplantuojami dėl amžiaus, pvz., vyresnių nei 60 metų donorų plaučiai“, – atsako K.Runkelė.

Kas džiugina, o kas kelia nerimą?

Kokios donorystės tendencijos labiausiai džiugina specialistus? „Džiugina po truputį augantys donorystės rodikliai vienam milijonui gyventojų; augantis donorų kortelių turėtojų skaičius; lyginant su kitų Europos Sąjungos šalių, labai geri transplantuotų inkstų, širdies, kaulų čiulpų išgyvenamumo rodikliai“, – nurodo Transplantacijos biuro specialistas.

Nerimą, anot jo, kelia tai, kad dar apie 30 procentų potencialaus donoro artimųjų nesutinka su donoryste; kad auga sensitizuotų (kai yra didelė tikimybė transplantato atmetimui) inkstų recipientų skaičius; labai ribotos logistikos galimybės, kai yra galimybė donorinį organą, reikalingą Lietuvos recipientams, atsivežti iš kitų Europos Sąjungos šalių.

Dažniausi mitai apie organų donorystę

MITAS: Turėdamas donoro kortelę, organų donoru galiu tapti prieš savo valią.

Netiesa. Ar žmogus taps organų donoru, lemia ne donoro kortelė. Donoro kortelė – tik pritarimo organų donorystei simbolis. Esminė sąlyga, kad žmogus taptų organų donoru – žmogui reanimacijos skyriuje turi būti konstatuota smegenų mirtis ar širdies sustojimas. Kalba apie organų donorystę galima tik tada, kai nepavyksta atkurti kraujotakos smegenyse ir širdies veiklos, kai būna išnaudotos visos galimybės atgaivinti žmogų. Donoro kortelės turėtojai donorais tampa labai retai. Nuo 2000 metų, kai įteisinta Donoro kortelė, tik 7 mirusieji buvo pasirašę sutikimą donorystei po mirties.

MITAS: Turtingiems ir žymiems žmonėms transplantacijos laukiančiųjų sąraše teikiama pirmenybė.

Netiesa. Organai transplantuojami atsižvelgiant į medicininius kriterijus, recipiento laukimo laiką ir ligos sudėtingumą. Pirminis organo donoro ir recipiento parinkimas atliekamas informacinės sistemos – pagal kraujo grupę, ūgį, svorį, recipiento laukimo laiką, ligos sudėtingumą. Todėl žmogaus statusas visuomenėje ar jo finansinės galimybės nepadės nei greičiau sulaukti organo donoro, nei greičiau pasveikti.

MITAS: Už dovanotus organus mokamos kompensacijos.

Netiesa. Organų donorystė savanoriška, altruistiška ir neatlygintina, todėl už dovanotus organus nei donorams, nei jų artimiesiems kompensacijos nemokamos.

MITAS: Paimant organus transplantacijai, bus sudarkytas kūnas.

Netiesa. Organai transplantacijai paimami tokiu pačiu būdu, kaip ir atliekant įprastą operaciją – lieka tik pooperacinis randas. Transplantacijai imant ragenas, akies obuolys neišimamas ir nesudarkomas – imama tik plonytė, skaidri išorinio akies dangalo dalis, o į jos vietą dedamas implantas, vizualiai nesiskiriantis nuo tikrosios ragenos.

MITAS: Aš per senas būti donoru.

Netiesa. Donorais gali tapti įvairaus amžiaus žmonės. Svarbiausia – ne amžius, o sveikatos būklė. Ar žmogaus organai tinkami transplantuoti, gydytojai sprendžia tik po jo mirties. Vyriausias donoras Lietuvoje buvo 82 metų, transplantacijai tiko jo inkstai ir ragenos. Europoje donoro kepenys, širdis, inkstai yra paimami ir iš 95 metų donorų.

MITAS: Žmogus gali atsigauti po smegenų mirties.

Netiesa. Žmonės gali atsigauti po komos, bet ne po smegenų mirties. Koma ir smegenų mirtis nėra tas pats. Koma – sunki būklė, kai pacientas netenka sąmonės, jam išnyksta refleksai, sutrinka kitos gyvybinės funkcijos, tačiau jis nėra miręs. Smegenų mirtis – negrįžtama visų žmogaus galvos smegenų struktūrų veiklos baigtis, nors kai kurie žmogaus organai bei organų sistemos dar funkcionuoja. Smegenų mirtis yra galutinė individo mirtis.

MITAS: Jei turėsiu donoro kortelę, mane gali nužudyti dėl organų.

Netiesa. Informacija apie Donoro kortelės savininką gali būti suteikiama tik jam pačiam asmeniškai prašant arba pateikus įgaliojimą jo įgaliotam asmeniui arba gydytojui, kai konstatuojama smegenų mirtis ir pradedamas pildyti potencialaus donoro protokolas. Be to, donoro organai gali netikti transplantacijos laukiantiems recipientams. Transplantacija tokiu atveju negalima, nes ji neišgelbės sergančiojo gyvybės, donoro organą sergančiojo organizmas atmes kaip svetimkūnį.

Nacionalinio transplantacijos biuro informacija