Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Nestokite prieš ligą vieni

Pasak psichologų, vis dar vyrauja stereotipas, kad sirgti onkologine liga yra gėdinga, todėl pacientams kartais sunku pripažinti savo diagnozę net artimiesiems – liga yra slepiama nuo aplinkinių. Psichologiškai ši diagnozė labai išbalansuoja, todėl pirmiausia reikia apie ją kalbėtis, o kartu ir priimti pagalbą iš artimųjų.

Kalbėti, kalbėti, kalbėti

„Bandymas slėptis ir meluoti sergantįjį onkologine liga tarsi paverčia atskirtuoju. Tada nuo vienatvės jos sveikata dar labiau ima blogėti. Pirmas dalykas, ką reikia padaryti susidūrus su šia diagnoze, – ar patiems, ar artimiesiems, – reikia apie tai kalbėtis. Kartais vengiama artimiesiems pasisakyti, nes baisu, kad jie neišsigąstų dar labiau, nei patys pacientai. Būna, kad sergantysis nuslepia diagnozę tam, kad artimieji nevargintų jo savo emocijomis“, – pranešime žiniasklaidai komentuoja psichologė Rosita Pipirienė.

Ji atkreipia dėmesį, kad negalima šios diagnozės nutylėti ir pasilikti tik sau. Jei žmogus nenori kalbėtis su artimaisiais arba jų neturi – išeitis yra psichologas.

„Gerai būtų, kad psichologai būtų privalomi, nes dabar tik nedaugelis, išgirdę sergantys vėžiu, kreipiasi į specialistus. Jeigu žmogus iki diagnozės niekada nesikreipė į psichologą, jis ir po to nesikreips, nes jam tai neįprasta, ypač jei liga diagnozuojama vyresniame amžiuje. Būtų naudinga apsilankyti nors vienoje konsultacijoje – bent jau išlieti savo jausmus“, – pažymi R.Pipirienė.

Pradžioje onkologinis ligonis patiria šoką ir atmetimo reakciją, vėlesnėje stadijoje apima liūdesys ir depresija, o po jos prasideda pykčio fazė. Kalbėdama apie tai, kaip reaguoti į artimojo diagnozę, psichologė pataria nepanikuoti ir adekvačiai priimti žinią.

„Artimieji patys būna šokiruoti žinios apie diagnozę, tačiau esminė užduotis – nepulti patarinėti, neguosti, neaikčioti, reaguoti ramiai ir klausytis apie diagnozę prisipažinusio žmogaus. Kalbėdami su ligoniu, mes dažnai nemokame jo klausytis. Kaip teisingai bendrauti? Paprastais palaikančiais klausimais: kaip dabar laikaisi, ką dabar veiki? Tada žmogus pats pradės atsiverti. Klausytojas, ypač artimasis, labai nori patarti, už tą žmogų pagyventi. Iš streso ir desperacijos mes savo sergantį artimąjį tarsi užspaudžiame, norime padaryti jį linksmą ir laimingą, kad mums patiems būtų ramiau, nes jei jis verkia – būti šalia kur kas sunkiau“, – kalba psichologė.

Leisti pacientui rinktis

Pasak R.Pipirienės, reikėtų leisti žmogui pasirinkti, kokios pagalbos jis norėtų iš artimųjų – ar kad pagamintų maisto, ar kad atvežtų medicininės paskirties gėrimų onkologinių pacientų mitybai papildyti, o gal kad padėtų buityje ir pan.

„Tokioje situacijoje pacientą tikrai reikėtų palepinti – pagloboti tarsi kūdikį. Bet žmogus turi pasakyti, ko jis nori, o mes turime tai išgirsti. Kartais pacientams reikia leisti pasijusti silpniems, kas daugeliui yra labai baisu. Jei tik būsime kantrūs ir paskatinsime – vėžiu sergantis artimasis galiausiai pasipasakos, kaip jaučiasi. Dėl to labai praverčia vizitas pas psichologą, kuris konsultacijos metu išklausia apie pagrindinius žmogaus norus ir poreikius – tada ligonis, visa tai susivokęs, grįžta namo ir daug aiškiau pasako artimiesiems. Pavyzdžiui, „baikite manęs gailėtis, nes man nuo to bloga“. „Gal galite man atnešti pusryčius ar ką nors paskaityti“, – poreikiai dažnai būna elementarūs“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.

Kartu su sergančiuoju pereiti visus ligos etapus yra nelengva. Dėl šios priežasties kartais patys artimieji ateina pas psichologą patarimų, kaip padėti sergančiam šeimos nariui.

„Aš sakau: būtinai ateikite, bet pirmiausia paklauskite, kaip sau padėti, kad vėliau galėtumėte geriau padėti sergančiajam. Tada žmogus jau pasakoja apie savo kančią, kad jam baisu prarasti mylimą žmogų, kaip jis pats jautriai reaguoja, gal verkia naktimis, bet nenori parodyti savo ašarų, o kartais reikėtų“, – dalijasi įžvalgomis R.Pipirienė.

Gydymo sėkmei, anot jos, įtakos turi ir ligonio nuostatos. Jos neturi skambėti taip: „aš bandysiu kovoti su šita liga ir būsiu laimingas“. Toks nusistatymas paverčia žmogų robotu ir neleidžia išjausti emocijų. Geriausia nuostata: „kas bebūtų, aš tikiu, kad tai bus geriausias variantas“.

„Pacientas netgi gali žinoti, jog serga paskutine vėžio stadija, bet laikydamasis tinkamos nuostatos, jis net paskutinius savo gyvenimo mėnesius praleis laimingiau. Yra atlikti tyrimai, kurie įrodė, kad taip mąstantys žmonės net geriau ištveria fizinius skausmus. Nelaidojantiems savęs anksčiau laiko ir padėti yra lengviau“, – įsitikinusi R.Pipirienė.  

Rekomenduojami video