Pernai balandį, kai
Lietuva susidūrė su pirmąja COVID-19 banga, Nemenčinė buvo pirma vietovė
šalyje, kurią dėl koronaviruso situacijos teko izoliuoti. Ši situacija
leido ištirti persirgusius gyventojus – kiek jų ir kuriam laikui įgijo
antikūnų, t. y. kokią turėjo apsaugą nuo naujo užsikrėtimo.
Apie tai plačiau
portalui tv3.lt papasakojo Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro
Imunologijos ir ląstelės biologijos skyriaus vedėja prof. Aurelija
Žvirblienė.
Siekiant išsiaiškinti, kiek ilgai po persirgtos koronavirusinės
infekcijos išlieka antikūnai, buvo tirta grupė žmonių – vienos
Nemenčinės įmonės, kur buvo fiksuotas vienas pirmųjų koronaviruso
protrūkių Lietuvoje, darbuotojai.
„Tuo metu ne tik įmonė buvo uždaryta, bet net ir visa Nemenčinė, stokota patirties, kaip reikėtų tvarkytis su viruso plitimu. Buvo atliktas visų įmonės darbuotojų tyrimas PGR metodu, nustatant, kurie yra užsikrėtę, kurie – ne. Šio protrūkio metu apie trečdalis įmonės, kur dirba 300 žmonių, darbuotojų buvo infekuoti.
Taigi, mes tiksliai žinome tų žmonių
užsikrėtimo datą. Beje, ir viso miestelio gyventojams tada buvo atlikti
PGR tyrimai, siekiant išaiškinti, kiek plačiai virusas išplito“, –
pasakojo imunologė.
Tyrimai atlikti 3 kartus
Atskleisdama kai kurias tyrimo detales A. Žvirblienė nurodė, kad buvo
tirti darbingo amžiaus žmonės, kurių amžiaus vidurkis buvo virš 40 metų.
Dėl įmonės veiklos specifikos dauguma tiriamųjų buvo moterys.
Tyrimas atliktas kelis kartus – praėjus 2, 6 ir beveik 13 mėnesių po
protrūkio: buvo matuota, kiek žmonių turi antikūnų ir kiek ilgai jie
išlieka.
„Kai darėme tyrimą po 2 mėnesių, mums svarbiausia buvo žinoti, ar
prasirgę besimptome ligos forma taip pat turi antikūnų, kaip ir tie,
kurie sirgo simptomine forma, gulėjo ligoninėje. Kitaip sakant, stebėta,
ar antikūnų buvimas koreliuoja su ligos sunkumu.
Po 6 mėnesių mums jau buvo įdomu, ar antikūnai apskritai išlieka ir kiek žmonių dar jų tebeturi. Po 12 mėnesių tą aiškintis buvo dar įdomiau – nes duomenų apie tokį ilgesnį stebėjimo laikotarpį nėra daug net ir mokslinėje literatūroje. Kas dar svarbiau – pradėjus masinę vakcinaciją darosi sudėtinga surinkti grupes, kad žmonės būtų prasirgę gerokai anksčiau ir dar nepasiskiepiję“, – kalbėjo profesorė.
Nemenčinė uždaryta mažiausiai savaitei: tikrinami įvažiuojantys ir
išvažiuojantys automobiliai
Ji nurodė, kad atliekant tyrimus atėjusių žmonių skaičius kiek skyrėsi –
pirmą kartą jų buvo 50, po 6 mėn. – 100, po 12 mėn. – irgi apie 100.
„Bet tų žmonių, kuriuos mes galėjome stebėti nuo pat pradžių, buvo apie
50“, – sakė mokslininkė.
Pašnekovė priminė, kad tyrimas buvo savanoriškas, žmonės pasirašė sutikimo formą, tyrimui buvo gautas bioetikos leidimas.
„Tad kiek jų ateina, tiek, negalime kažkaip priversti, kad visi, persirgę per pirmą bangą, ateitų tyrimui. Juo labiau dalis tų, kuriuos mes stebėjome, po 12 mėnesių jau buvo pasiskiepiję, todėl dar sumažėjo tiriamųjų“, – pridūrė A. Žvirblienė. Antikūnų liko ir po persirgimo praėjus daugiau nei metams Kaip komentuodama tyrimo rezultatus pažymėjo imunologė, jie yra gana džiuginantys.
„Pirmiausia, ką pamatėme, kad ir besimptome infekcija persirgę žmonės
turi antikūnų – iš viso 92 proc. asmenų po dviejų mėnesių jau turėjo
susidariusių antikūnų ir visi tie, kurie atėjo ir po 6 mėnesių, jų taip
pat tebeturėjo.
Ir tas antikūnų išlikimas nepriklausė nuo to, ar žmonės sirgo sunkiai,
ar be simptomų.
Taip pat ir praėjus metams po persirgimo dauguma asmenų
dar tebeturėjo antikūnų, tik tas procentas buvo kiek mažesnis – virš 80
proc. tiriamųjų“, – pažymėjo pašnekovė.
Pastebėjo „buitinės imunizacijos“ atvejų
Anot profesorės, tyrimai leido patvirtinti ir tai, kad veikia „buitinė
imunizacija“.
„Iš tirtų 46 persirgusių asmenų daugumai antikūnų lygis sumažėjo, bet,
kas pastebima ir kitose mokslinėse publikacijose, tas mažėjimas
labiausiai vyksta pirmais mėnesiais, o vėlesniu laikotarpiu nėra toks
ryškus.
Tą patvirtino ir mūsų tyrimas. Ir įdomu tai, kad tarp tų 46 asmenų
pastebėjome kelis atvejus, kada antikūnų kiekis net pakilo. Tikėtina,
kad tai rodo vadinamąją buitinę imunizaciją, kas reiškia, kad žmogus
savo aplinkoje buvo pakartotinai susidūręs su virusu, bet nesusirgo, o
naujai pastimuliavo imuninę sistemą“, – tyrimo rezultatus aiškino
mokslininkė.
Persirgimas apsaugo nuo pakartotinio užsikrėtimo
Anot jos, kas dar įdomu, kad tarp tų žmonių, kurie buvo persirgę pirmos
bangos metu, buvo užfiksuotas tik vienas reinfekcijos atvejis. Tačiau ir
jis buvo besimptomis, asmuo nieko neužkrėtė šeimoje.
„Ir tą reinfekcijos atvejį pavyko nustatyti tik atliekant profilaktinius
periodinius tyrimus įmonėje. Beje, šis žmogus pirmos bangos metu buvo
sunkiai sirgęs, gulėjo ligoninėje, užkrėtė kitus.
O antrą kartą užsikrėtė gruodžio mėnesio bangos metu, bet jokie simptomai nepasireiškė. Tai vėlgi yra patvirtinimas, kad persirgimas puikiai apsaugo nuo ligos“, – džiaugėsi A. Žvirblienė.
Tuo metu 2020 m. žiemą, antrosios bangos metu, kai buvo didelis viruso
plitimas šalyje, įmonėje vėl kilus COVID-19 protrūkiui susirgo tik tie,
kurie nesirgo pirmos bangos metu.
„Lyginant mūsų duomenis su daug platesnėmis studijomis, kurios buvo
paskelbtos iš kitų šalių, jos tik patvirtina, kad po persirgimo
reinfekcijos tikimybė yra labai nedidelė.“
„Lyginant mūsų duomenis su daug platesnėmis studijomis, kurios buvo paskelbtos iš kitų šalių, jos tik patvirtina, kad po persirgimo reinfekcijos tikimybė yra labai nedidelė. Todėl ir teisingas yra sprendimas Lietuvoje, kad neskubama skiepyti persirgusių ir tai daroma tik viena doze. Nes, kaip rodo kitų šalių patirtis, ta viena dozė labai gerai sustiprina imunitetą po persirgimo“, – pabrėžė profesorė.
Ji priminė, kad „prioritetai“, kada susiformuoja geriausia apsauga nuo
koronaviruso, išsidėstytų taip: persirgimas plius viena vakcinos dozė
yra pati stipriausia apsauga, tada vien tik persirgimas, o tada jau
pasiskiepijimas dviem vakcinos dozėmis.
„Aišku, visiškai neapsaugoti yra nepersirgę ir nevakcinuoti. Tačiau bet
kuriuo atveju vakcinacija yra žymiai saugesnis apsaugos būdas, nei
persirgimas. Todėl paskelbti moksliniai duomenys apie persirgusių asmenų
atsparumą infekcijai neturėtų nuskambėti kaip skatinimas specialiai
užsikrėsti užuot pasiskiepijus – tai būtų labai rizikinga“, – akcentavo
A. Žvirblienė.
Turint antikūnų neskubėti skiepytis?
Paklausta, ar tokiems (antikūnų turintiems) žmonėms galima neskubėti
skiepytis, pašnekovė pažymėjo, kad to specialiai tikrai nerekomenduoja.
„Tikrai neatkalbinėjame nuo skiepijimo.
Bet tarp tų persirgusių žmonių
yra nemažai tokių, kurie patys nelabai pripažįsta vakcinacijos, tai
galima tik pasidžiaugti, kad jie vis tiek kol kas turi apsaugą. Kiek
ilgai ją turės, be abejo, dar nėra aišku. Dalis persirgusiųjų gi
pasiskiepijo ir tai yra puiku, jie gali jaustis saugūs“, – sakė
imunologė.
Pasiteiravus, ar tam tikra „pilkąja zona“ tiriant tik antikūnus nelieka
kita imuninio atsako dalis – atminties ląstelės, kurios reaguoja į
infekcijos sukėlėjus ir tuomet organizme pagamina antikūnus, mokslininkė
teigė, kad tai būtų labai įdomu ištirti, tik tyrimai būtų sudėtingesni
ir brangesni.
„Imuninės atminties ląsteles būtų galima pamatuoti mūsų mokslinėje
laboratorijoje, bet kol kas serologinį tyrimą atliekame imdami
kapiliarinį kraują iš piršto, kas yra paprasčiausia. Naudojame tiek
greituosius testus, kai žmonės iškart gauna atsakymą, tiek kiekybinį
antikūnų testą, kuris yra sukurtas vienos įmonės Lietuvoje, yra
akredituotas, pasižymi puikiu jautrumu ir tikslumu.
Jei norėtume tirti imuninės atminties ląsteles, metodai būtų
sudėtingesni, tam reikėtų ištirti kraujo ląsteles, tai būtų brangesnis
tyrimas, reikėtų imti kraują iš venos.
Svarstome, ar turėtume tam galimybę, ar žmonės sutiktų, tą dar reikėtų įvertinti“, – komentavo A. Žvirblienė. Norėtų ištirti antikūnus ir po 1,5 m.
Imunologė pridūrė, kad dar norima patikrinti antikūnų kiekį ir praėjus
1,5 m., t. y. spalio mėnesį. Ji pažymėjo, kad tokie duomenys būtų itin
įdomūs, nes kol kas jų mokslinėje literatūroje nėra daug.
„Kuo dar įdomi stebimoji grupė – dauguma tyrimų, kurie publikuoti,
dažniausiai yra atlikti sveikatos priežiūros įstaigose, nes medikus
tirti yra lengviau. Tačiau poliklinikoje ar ligoninėje aplinkybės yra
kitokios – užsikrėtimo rizika yra daug didesnė.
O čia tirta privačioje įmonėje, tokių duomenų nėra daug paskelbta. Be
to, po pirmojo infekcijos protrūkio įmonė įdiegė daug COVID-19 valdymo
priemonių – srautų atskyrimą, kaukių, respiratorių naudojimą, akcentavo
rankų higieną. Visa tai iki šiol yra taikoma, todėl protrūkius pavyksta
lokalizuoti“, – pasakojo imunologė.
Tyrimą atlikusi mokslininkų grupė rengiasi šiuos duomenis publikuoti
tarptautiniame moksliniame žurnale, straipsnis jau rengiamas.