Kiekvieną dieną susiduriame su vienokiomis ar kitokiomis agresijos apraiškomis visuomenėje. Įvairiose vietose sutinkame nepatenkintų, priešiškai nusiteikusių žmonių, kurie, rodos, laukia menkiausios priežasties, kad išreikštų savo nepasitenkinimą. Jie ginčijasi vieni su kitais, elgiasi akiplėšiškai, nepraleidžia progos „pastovėti už save“, daro pareiškimus. Iš kur tiek neapykantos ir kodėl nesivadovaujama principu „Mylėkime savo artimą“?

Dauguma žmonių pripažįsta, kad jų agresyvumas dažnai būna neadekvatus situacijai. Todėl vis dažniau jie kreipiasi ir į psichologus. Patiems išsiaiškinti priežastį, kodėl norime „nudėti“ negerai automobilį pastačiusį vairuotoją, dažnai būna gana sudėtinga.

Kasdien nutinka situacijų, kurios mumyse sukelia įniršį, pasipiktinimą, susierzinimą. Vairuotojus erzina tie, kurie nerodo posūkių, važiuoja pernelyg lėtai ar nemoka pastatyti automobilio. Pėstieji kankinasi viešajame transporte, pacientai konfliktuoja, laukdami eilėje prie gydytojo kabineto ir t. t. Pyktis kyla natūraliai, tačiau problema atsiranda dėl negatyvių jausmų intensyvumo ir dėl to, kaip jie išreiškiami. Jei nereikšmingas dalykas sukelia audringą reakciją su keiksmažodžiais ir noru panaudoti fizinę jėgą, jei žmogui užtenka menkiausio preteksto, kad įnirštų, jis yra pernelyg įsitempęs.

Įtampa susikaupia pamažu. Tai neišreikšti, užslopinti jausmai. Šioje „kauptuvėje“ gali kauptis bet kokie negatyvūs jausmai: kaltės ir pareigos jausmai tėvams, susierzinimas bendraujant su vaikais, kurie neklauso ir negerbia, pyktis sutuoktiniui, bejėgiškumo pojūtis darbe, baimė dėl ateities ar finansinio nestabilumo ir pan. Susikaupusį pyktį, kuris pamažu virsta įniršiu, reikia kažkur „padėti“. Jo atsikratyti galima ant atsitiktinai sutikto žmogaus: kyla konfliktas, negatyvūs jausmai „išspjaunami“, ir santykiai su tais, kurie šiuos jausmus sukėlė, lieka niekaip nepaveikti.

Eidamas pas psichologą, žmogus mokosi identifikuoti savo jausmus, suprasti, kodėl jų kyla, mokosi, kaip tą akimirką suvokti, kad tai blogai, skaudu, nemalonu, lyginti savo pojūčius su aplink vykstančiais dalykais ir aplinkinių elgesiu, suprasti, kam skirtas jo pyktis ir kaip jį galima įveikti. Taip agresijos lygis mažėja. Jei jausmai nukreipti laiku ir į tinkamą adresatą, noras keiktis, užgaulioti silpnės. Frazė „Man nemalonu, kaip tu su manimi kalbiesi“, pasakyta laiku jus supykdžiusiam sutuoktiniui, – tai savo ribų apibrėžimas. Jei neįmanoma išreikšti jausmų, kylančių bendraujant su kitu žmogumi, iš pradžių išmokite išgirsti ir suprasti save.

Jei kyla susijaudinimas, nervinimasis, pyktis, įniršis, reikia sustoti ir įsisąmoninti, kas vyksta: ką aš dabar jaučiu, kodėl, kuriuo momentu šių jausmų atsirado? Su kokia situacija ar kokiu žmogumi tai iš tiesų susiję? Toks dėmesingas požiūris į savo jausmus atsipirks šimteriopai ir atsispindės ne tik konfliktinių situacijų dažnumu, bet ir intensyvumu, gyvenime bus mažiau įtampos, o psichika taps stabilesnė.