Krioanestezija, arba ūminio pooperacinio krūtinės ląstos skausmo gydymas šalčiu, – nauja procedūra Lietuvoje. Ji taikyta pacientams, kuriems buvo išsivysčiusi krūtinės ląstos deformacija – įduba krūtinė – ir buvo reikalingas chirurginis šios deformacijos gydymas.

Skausmas, kurį patiria pacientai po įdubos krūtinės operacijos, yra laikomas vienu iš stipriausių skausmų. Krioanestezijos (gr. kryos – šaltis) tikslas – laikinai užšaldyti tarpšonkaulinio nervo dalį, užblokuojant skausmo impulsų eigą.

„Naudodami krioanesteziją sumažiname lėtinio pooperacinio skausmo riziką, nors nuskausminamųjų vaistų skiriama mažiau, sutrumpiname paciento gydymo ligoninėje laikotarpį“, – sako Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų vaikų ortopedijos ir traumatologijos skyriaus vedėjas gydytojas ortopedas traumatologas dr. Giedrius Bernotavičius.

Šios procedūros – krioanestezijos, arba ūminio pooperacinio krūtinės ląstos skausmo malšinimo šalčiu, – metu užšaldomi tarpšonkauliniai nervai. Jie nėra pažeidžiami ir, šalčio poveikiui praėjus, nerviniai impulsai vėl perduodami be kliūčių.

Kaip užšaldomi nervai

Vienas nervas užšaldomas per 120 sek., užšaldymo temperatūra – nuo -50°C iki -70°C. Prieš įdubos krūtinės operaciją rekomenduojama užšaldyti tarpšonkaulinius nervus, esančius tarp 4 iki 9 šonkaulių. Užšaldyto nervo „atšilimas“, t.y. atsinaujinimas, vyksta palaipsniui – tarpšonkaulinio nervo veikla regeneruojasi po 1–1,5 mm per savaitę. Svarbu tai, kad taikant krioanestezijos metodą, pasiekiamas ilgalaikis nuskausminimas – net kai tarpšonkaulinis nervas visiškai „atšyla“, skausmo pojūtis blokuojamas dar keletą mėnesių. Krioanestezija gali būti taikoma esant kaulų lūžiams, taip pat ir širdies bei kraujagyslių chirurgijoje.

Įdubos krūtinės diagnozė

Krūtinės ląstos deformacijas gana lengva pastebėti, todėl tėveliai gana anksti pamatę šios patologijos požymius kreipiasi konsultacijoms į vaikų chirurgus ar vaikų ortopedus. Iš visų krūtinės ląstos pakitimų dažniausia yra įduba krūtinė. Ši patologija dažniau vargina berniukus.

Apie trečdaliui vaikų įdubos krūtinės požymiai pastebimi gana ankstyvame amžiuje, tačiau dažniausiai ši patologija pradeda ryškėti paauglystėje.  

Nors manoma, kad šios patologijos priežastys yra genetinės, tačiau nėra testų, kurie patikimai parodytų, kaip ir kaipk sparčiai progresuos liga, todėl net ir esant nedideliems pakitimams tikslingas reguliarus gydytojo stebėjimas, kad būtų laiku paskirtas tinkamas gydymas.

Atvykęs į konsultaciją pacientas dažniausiai skundžiasi krūtinės išvaizda, o jeigu deformacija toli pažengusi, tai netgi pavirsta rimta psichologine problema: pradėjęs kompleksuoti dėl išvaizdos, paauglys vengia socialinių situacijų – nenori sportuoti, lankyti baseiną, vasarą maudytis atviruose vandens telkiniuose ir pan.

„Tai yra ne tik estetinė problema, į kurią itin jautriai  reaguoja paaugliai, – sako G.Bernotavičius. – Kalbant su pacientu išryškėja ir rimtesnės bėdos – greitas nuovargis, oro trūkumas, krūtinės skausmas fizinio krūvio metu ar, palyginti su bendraamžiais, menkesnė ištvermė sportuojant. Atlikę tokiems pacientams tyrimus aptinkame tiek plaučių, tiek širdies bei stambiųjų krūtinės kraujagyslių spaudimo požymius. Gavę tyrimų rezultatus įvertiname paciento sveikatos būklę, sudarome būklės stebėjimo arba gydymo planą: jei įdubimai nedidelio laipsnio ir klinikinių simptomų nėra, paciento sveikatos būklė stebima, gali būti skiriami neinvaziniai gydymo metodai, kineziterapija, tačiau jeigu pakitimai progresuoja sparčiai, lieka vienintelis gydymo būdas – chirurginė korekcija.“

Šiuo metu auksinis gydymo standartas – minimaliai invazinė krūtinės ląstos deformacijos korekcija. Jos metu deformacija koreguojama per nedidelius pjūvius, kuomet įsriegiami specialūs implantai, kurie stabilizuoja koreguotą deformaciją ir neleidžia jai progresuoti. Paprastai implantai paliekami 2–3 metams ir, praėjus šiam laikui, pašalinami. Prie implantų pacientai pripranta gana greitai ir po reabilitacijos sugrįžta į įprastą gyvenimo režimą, netgi gali sportuoti, tiesa, rekomenduojama vengti kontaktinio sporto.