Pir­mykš­čiai žmonės į stresą rea­guo­da­vo „ko­vok ar­ba bėk“ ar­ba „sau­gok sa­vo kailį“ reak­ci­ja (stre­sas bu­vo rei­ka­lin­gas tam, kad būtų ga­li­ma pa­bėgti nuo pa­vo­jaus). Ši reak­ci­ja pa­dėjo mūsų pro­tėviams nu­ma­ty­ti pa­vojų, iš­sau­go­ti sa­vo ir sa­vo ar­timųjų gy­vy­bes. O mo­der­nio­je vi­suo­menė­je gy­ve­nan­tys žmonės į stresą rea­guo­ja ga­na pa­sy­viai: gu­li ant so­fos ir žiū­ri TV, sėdi prie kom­piu­te­rio ar­ba nau­do­ja dest­ruk­ty­vius būdus stre­sui ma­žin­ti (daug rūko, var­to­ja al­ko­holį ar ki­tas psi­choak­ty­vias med­žia­gas).

Psichologinį stresą sąlygoja subjektyvios ir objektyvios priežastys

Subjektyvios: laukiamų ir realių įvykių neatitikimas; virtualaus ir realaus pasaulio neatitikimas; svarbių gyvenimo poreikių realizacijos sunkumai (savisaugos, priklausomybės, savirealizacijos, fiziologinių poreikių tenkinimo ir kiti); komunikacijos problemos (neadekvatūs reikalavimai, negatyvios nuostatos, kritika ir kiti).

Objektyvios priežastys: gyvenimo ir darbo sąlygų pokyčiai; pasikeitę santykiai; ekonominiai, politiniai faktoriai; ekstremalios situacijos ir aplinkybės (kriminalas, rimti susirgimai, gamtos kataklizmai, ekstremalios socialinės situacijos). Viena iš streso priežasčių pandemijos laikotarpiu yra ne tik nežinomybės jausmas, baimė užsikrėsti ar susirgti virusine infekcija, bet ir pasikeitęs gyvenimo ritmas, finansinis nestabilumas.

Stresas normos ribose yra reikalinga gynybinė organizmo reakcija, kuri priverčia mus mobilizuotis, priimti būtinus sprendimus, realizuoti savo planus ir siekius, veikti. Konstruktyvus stresas, atslūgus nerimui, padeda mums adaptuotis prie naujų gyvenimo pokyčių, iššūkių, padidina mūsų atsparumą. Tačiau jeigu streso faktoriai (sukėlėjai) užsitęsia ilgiau, būna labiau išreikšti arba žmogus neteisingai interpretuoja stresogeninius įvykius, stresas gali tapti destruktyvus, žalingas. Tuomet adaptaciniai organizmo mechanizmai išsenka ir organizmas reaguoja į stresą įvairiais gynybiniais būdais, ligomis. Vienos iš dažniausių streso pasekmių yra nerimas ir baimė. Saikingas nerimas kelia mūsų fizinį ir intelektualinį produktyvumą, o augant nerimui, šis produktyvumas mažėja, jaučiamas diskomfortas, kuris nėra malonus: sunku nusėdėti vienoje vietoje, susitelkti ties konkrečia veikla, mintys būna painios, vargina nemalonūs pojūčiai kūne. Nerimą dažnai lydi baimė, ypač tuomet, kai žmogus neranda išeities iš susidariusios situacijos, katastrofizuoja įvykius ar tam tikrą objektą.

Neigiamos informacijos fiksavimas ir apdorojimas yra normalus ir prigimtinis evoliucijoje susiformavęs mechanizmas. Remiantis neigiama patirtimi, mūsų smegenys sukurdavo saugų elgesį. Tos situacijos, kurios yra mums nepažįstamos, neaiškios, kurių negalime kontroliuoti, beveik kiekvienam iš mūsų sukelia nerimą. Per tūkstančius metų evoliucionavęs protas dar ir dabar viską vertina, gyvena budėjimo režimu. Taigi, mūsų suvokimas nėra tobulas.

Kai mūsų protas bando apsisaugoti nuo nerimo, suveikia gynybiniai (nesąmoningi) mechanizmai:

• neigimas – tai būsena, kuomet neigiamas pats faktas, kad egzistuoja tam tikri nemalonūs įvykiai „Nieko baisaus nevyksta“;
• represija – nemalonių minčių nuslopinimas valios pastangomis „Aš apie tai negalvosiu“;
• izoliacija – žmogus bando nuslopinti jausmus, susijusius su nemalonia situacija, nors pats įvykis išlieka atmintyje;
• racionalizacija – bandymas pateisinti savo nepriimtiną elgesį, emocijas, mintis kilniais tikslais;
• projekcija – savo nepriimtinų, dažniausiai neįsisąmonintų minčių, impulsų, pojūčių priskyrimas kitam asmeniui „Tu kaltas, kad aš esu nelaimingas“;
• identifikacija – susitapatinimas su asmeniu, kuris, mūsų manymu, sugeba tvarkytis su streso sukeltomis situacijomis;
• sublimacija – organizmo resursai nukreipti ne į realios stresogeninės situacijos įveikimą, o skirti kitai, sau maloniai ir priimtinai veiklai;

Visi gynybiniai mechanizmai trumpalaikėje perspektyvoje padeda pasijausti geriau, tačiau žmogus neišmoksta racionaliai ir sąmoningai tvarkytis su problemomis.

Šiuo sudėtingu laikotarpiu, kai pasaulis kovoja su pandemija, kuo daugiau žiniasklaidoje skelbiama apie koronovirusą ir kuo daugiau informacijos mūsų smegenys apdoroja, tuo sudėtingiau atsiriboti nuo to informacijos srauto. Mūsų protas turi gebėjimą užpildyti tuščias vietas, ypač grėsmingose situacijose: jeigu kažko nežinome, tuo daugiau detalių prigalvojame, tuomet vadovaujamės suvokimu „Ką manau – taip ir yra“. Tačiau tos situacijos įvertinimas dažnai būna neteisingas, paremtas mūsų klaidingu mąstymu. Labai svarbu tai pastebėti, nes didesnę galią mūsų emocinei sveikatai turi ne stresinės situacijos, o tai, kaip mes priimame, įsivaizduojame, įvertiname esamą situaciją.

Trumpalaikės streso pasekmės nėra tokios pavojingos mūsų organizmui, nes streso hormonai (adrenalinas, noradrenalinas, kortizolis) pakankamai greitai metabolizuojasi, jų neigiamas poveikis organizmui būna gana trumpalaikis. O ilgalaikis stresas, nors jo pasireiškimai kartais ir nebūna labai pastebimi, o kartais ir užslėpti, sukelia ilgalaikių įvairių organizmo sistemų pokyčių, dėl to tampame pažeidžiamesni ir emocine prasme, ir infekcijų atsparumo atžvilgiu.

Ilgalaikis stresas gali negatyviai paveikti visų organų funkcionavimą, sukelti biocheminių ir fiziologinių sutrikimų, pasireiškiančių padidintu nuovargio jausmu, susilpnėjusiu imunitetu, sumažėjusiu kūno svoriu. Streso veikiami žmonės dažnai jaučia įtampą raumenyse, skausmus širdies plote, pasunkėjusį kvėpavimą, nemalonius pojūčius virškinamajame trakte. Ilgalaikio streso pasekmės dažnai paveikia ir žmonių psichiką ir gali pasireikšti dirglumu, pykčio reakcijomis, agresyvumu ir kitomis afektinėmis reakcijomis.

Kaipgi efektyviai padėti sau tvarkytis su nerimu, stresą ar baimę keliančiomis situacijomis?

Pirmiausia reikia įsisąmoninti dabarties akimirką, suvokti, ką jūs jaučiate, galvojate, kaip elgiatės susiklosčiusioje situacijoje. Ar tai, kas vyksta gyvenime, galima pakeisti, ar ne, paanalizuokite šią situaciją. Jeigu aš šios situacijos negaliu pakeisti, kaip galiu padėti sau ją išgyventi, išbūti su savo mintimis, jausmais, emocijomis?

Atsiribokite nuo informacinio srauto, kuris neatneša pozityvių ir malonių jausmų, o dar labiau pastiprina nerimo ir nežinomybės jausmą.

Rūpinkitės kitas. Mūsų psichika taip sudaryta, kad, susidūrę su kitų problemomis, mes nukrypstame nuo savų, pamatome situaciją kito žmogaus akimis.

Kadangi neigiamos patirtys labiau sureikšminamos ir išsaugomos, jas būtina kompensuoti teigiamomis patirtimis (tai gali būti bet kas, kas suteikia džiaugsmą ir pasitenkinimo jausmą).

Vienas iš veiksmingų būdų, padedančių tvarkytis su nerimstančiomis smegenimis, yra sąmoningumo praktikos. Šios praktikos skirtos esamai patirčiai suvokti ir priimti, kad ir kokia ji būtų.

Sąmoningumas leidžia mums pamatyti, kas sukelia kentėjimo, diskomforto jausmą, bei padeda išbūti su tais jausmais, stebint, kaip jie užeina ir praeina.

Priešindamiesi neišvengiamoms permainoms ar bandydami nuslopinti su tuo susijusius jausmus, ankščiau ar vėliau patirsite pasekmių. Kreipiantis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus (psichiatrą, psichologą, psichoterapeutą), galėsite išsiaiškinti emocinių sunkumų priežastis, naujai pasižiūrėti į savo gyvenimišką patirtį bei atrasite būdų, kaip tvarkytis su iškilusiomis problemomis.

Šiaulių psichikos sveikatos centras, gydytoja psichiatrė Olga Rimovskaja