Kalėdos – tai stebuklų laikas, gražiausios ir jaukiausios metų šventės, kurias praleidžiame mylimų žmonių apsuptyje – taip standartiškai visur vaizduojamos Kalėdos. Tačiau Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų medicinos psichologė-psichoterapeutė Marija Turlinskienė ir Vilniaus universiteto klinikinės psichologijos magistrantė Jurga Naus pastebi, kad realybė yra kiek kitokia. Specialistės pasidalijo savo įžvalgomis ir patarimais, kaip sumažinti švenčių keliamą stresą.

Kalėdos visiems asocijuojasi su džiaugsmingu laukimu, viltimi, džiugesiu. Bet galbūt tame švenčių laukime yra ir liūdesio, nerimo, streso ir kitų emocijų? Kas jas dažniausiai sukelia?

Stresą didina didžiuliai lūkesčiai, kuriuos patys iškeliam Kalėdoms – turi būti nupirktos geriausios, brangiausios, įspūdingiausios dovanos, reikia gražiai papuošti namus, paruošti ypatingą vaišių stalą, aplankyti tėvus, uošvius, senelius, gimines arba sukviesti visus pas save, nieko nepamiršti, aplankyti išpuoštas miesto eglutes. Reikalavimų sąrašą būtų galima tęsti. Tokiame šurmulyje dažniausiai pasimiršta tikroji Kalėdų intencija – džiaugsmas dėl gimusio Išganytojo tikintiesiems ar stebuklingos niūriausio metų laiko – žiemos – šventės, kurios gali būti tiesiog puiki galimybė praleisti smagiai laiką, atitrūkti nuo darbų, pailsėti nuo kasdienio gyvenimo tempo. Kai dideli lūkesčiai neišsipildo, kyla didelis nusivylimas ir nuovargis, taip pat pyktis, kad pastangos liko neįvertintos. Dėl to dažnai tenka girdėti, kad šiuolaikiniai jauni žmonės vietoj tradicinio važiavimo pas tėvus ar senelius pasirenka kelionę, kad išvengtų nesutarimų, pykčių ar neišspręstų kasdienių problemų aiškinimosi prie šventinio stalo. Bet taip įsiskaudinimas ir nesutarimai tik užaštrėja.

Kaip per šv. Kalėdas jaučiasi vieniši žmonės arba tie, kurių šeimose nesantaikos daugiau nei meilės? Ką švenčių laikotarpiui galėtumėte jiems patarti?

Vienišų žmonių vienatvė švenčių laikotarpiu tik paaštrėja. Kai vienišas žmogus mato, kad visi aplinkui suvažiuoja į bendrus namus, kaip pas kaimynus, bendradarbius suvažiuoja vaikai, anūkai, broliai, seserys, jo vienatvė tampa dar skaudesnė. Ypač skaudu yra vyresnio amžiaus žmonėms, senjorams, kurių kasdienis gyvenimas ir taip yra paženklintas netekčių, praradimų, sumažėjusių kontaktų ir bendravimo su kitais. Šventiniu laikotarpiu vienišiems senjorams neretai padidėja sveikatos sutrikimų rizika, paaštrėja lėtinės ligos, jie dažniau atsiduria ligoninėse.

Nors svarbu suvokti, kad šventės turi ir pabaigą, bet kartu tai gali būti puiki proga pasirūpinti savimi, užsiimti malonia veikla, paieškoti galimybių švęsti bendruomeniškai, susiburiant su panašiai besijaučiančiais žmonėmis. Daugelyje miestų ir miestelių veikia įvairios senjorus vienijančios grupės, pvz., bažnyčiose, kultūros namuose ar bibliotekose. Labai norėtųsi padrąsinti senjorus neužsisklęsti ir pasidomėti, kas vyksta, jungtis į tokias grupeles. Taip pat Lietuvoje jau keleri metai veikia emocinės pagalbos telefonu linija senjorams „Sidabrinė linija“ – nemokami draugiški pokalbiai, emocinė ir informacinė pagalba telefonu (www.sidabrinelinija.lt). Kitas prieinamas emocinės paramos telefonu linijas galima rasti interneto puslapyje www.klausau.lt.

Kalėdos ligoninėje. Kaip jaučiasi per šventes čia gydomi pacientai? Ką kiekvienas iš mūsų galėtų padaryti, kad jie jaustųsi geriau?

Nors daugelyje ligoninių būna papuoštos eglutės, sveikstančius pacientus stengiamasi išleisti šventėms namo, neplanuojami nauji guldymai, planinės operacijos ar tyrimai suorganizuojami tarpušvenčiu, čia lieka sunkiausi ligoniai, kuriems reikalinga nuolatinė medikų priežiūra, teikiamos skubios medicinos paslaugos. Taip pat kas nors iš medikų turi budėti ir dirbti. Todėl Kalėdos nėra lengvas laikotarpis tiek sergantiems, tiek jais besirūpinantiems medikams. Suprantant šio laiko jautrumą, stengiamasi pagal galimybes leisti artimiesiems aplankyti savo sergančiuosius, atnešti šventinio maisto (jeigu leidžiama pagal paciento sveikatos būklę), taip pat gelbsti šiuolaikinės technologijos, kuriomis galima ne tik bendrauti, bet ir matyti savo brangius žmones, kur jie bebūtų, ligoninės palatoje ar namuose prie eglutės.

Daug metų dirbant ligoninėje ir konsultuojant onkologinius pacientus, kuriems šventes tenka praleisti ligoninėje, išryškėjo, kas padeda psichologiškai ištverti: nors be galo liūdna ir graudu, kad tenka būti ligoninėje, bet žmogus yra sąmoninga ir gan racionali būtybė, taigi sugeba sau racionaliai paaiškinti, kad esant tokios sveikatos būklės būtų pavojinga, nesaugu būti namuose, kad tai keltų įtampą ir nerimą artimiesiems, jeigu tektų skubiai važiuoti į ligoninę. Jie supranta, kad tai tik laikinas etapas, ir šiuo metu prioritetas yra sveikata, o ne šventės; nemažai pacientų planuoja grįžę namo bent simboliškai susėsti kartu su artimaisiais ir sukurti sau šventę.

Aišku, be galo sunkus momentas tiems, kas turi mažų vaikų ir jiems tenka paaiškinti, kodėl mama ar tėtis turi būti ligoninėje, o ne namuose kartu su jais.

Praeityje – sunkus pandemijos laikotarpis, dabar – nerimas dėl karo. Kaip tai paveikė žmonių savijautą?

Po COVID-19 pandemijos ir jos sukeltų apribojimų vieniems ypač norisi švęsti triukšmingai ir būti kartu su artimaisiais, o kitiems atvirkščiai, patiko laikas, kai nereikėjo stresuoti ir ruoštis Kalėdoms. Iš Vilniaus universiteto Psichotraumatologijos centro mokslinių tyrimų žinome, kad 2019 metais prasidėjusi COVID-19 pandemija stipriai paveikė žmonių psichologinę būseną. Daugiau nei 50 proc. žmonių skundėsi prasta psichologinę gerove bei adaptacijos sunkumais.

Apribotas bendravimas, neužtikrintumas dėl pandemijos, kasdienės rutinos praradimas kėlė ir didino nerimą daugeliui mūsų. Daugelis žmonių nori tikėtis, kad nauji metai atneš gerų pokyčių, bet kartu yra ir nerimas, ir baimė, ir didžiulis nesaugumas – juk pastarieji metai atnešdavo vis naujų sukrečiančių įvykių – nespėjome atsigauti po pandemijos, prasidėjo karas Ukrainoje. Saugumo iliuzija, kurios taip laikomės, kad galėtume funkcionuoti kasdieniame gyvenime, nuolat kvestionuojama. Normalu nerimauti, pykti, bijoti, liūdėti ar pergyventi, nes nežinome, kokie bus kiti metai, tačiau pavojinga užstrigti šiuose jausmuose. Jeigu jaučiate, kad nerimas valdo jus, o ne jūs nerimą, kad nuolatiniai nuogąstavimas trukdo kasdienėms veikloms ar sutriko jūsų miegas, mitybos įpročiai, nuolat esate sudirgęs, suirzęs, blogos nuotaikos, tai turėtų būti ženklas, kad reikėtų pasikonsultuoti su psichikos sveikatos specialistu.

Kaip sumažinti švenčių keliamą stresą?

Susimažinkite lūkesčius sau ir aplinkiniams, tegu šventės nebūna idealiai suruoštos, bet jaukios ir mielos.

Dalinkitės ruošimosi darbais: tegu vieni ruoš žuvį, kiti keps meduolius, bus atsakingi už dovanas, papuoš eglutę,  išplaus grindis (namiškiams net patiks prisidėti prie pasiruošimo ir vėliau prie stalo matyti nepervargusią, besišypsančia mamą ar močiutę).

Ieškokite kompromisų, ypač jeigu santykiai šeimose nėra geri ir bendra Kūčių vakarienė kelia įtampą. Kartais atmosferą padeda praskaidrinti tiesiog sąmoningas nusiteikimas negadinti šios ypatingos vakarienės senomis nuoskaudomis, nesutarimais, priekaištais, pykčiais. Juk dėl vieno vakaro galima pasistengti ir su meile bei šiluma pasižiūrėti į savo artimuosius.

Nepamirškite vienišų žmonių – jeigu jūsų kaimynystėje yra senjorų, vienišų žmonių, netgi nedidelis dėmesys jiems gali labai daug reikšti. Ir jums pačiam paliks šviesos ir šilumos jausmą širdyje, padės pajusti trupinėlį to gėrio ir meilės, kurią dovanoja šv. Kalėdos.

Mažiau yra daugiau – šita taisyklė labai tinka šventiniam laikotarpiui. Mažiau maisto, bet pagaminto su meile ir valgomo gardžiuojantis kiekvienu kąsniu; mažiau lėkimo, bet daugiau mėgavimosi tiesiog ramiu pasivaikščiojimu po užsnigtą mišką ar išpuoštą miestą; mažiau dovanų, bet daugiau nuoširdžių pokalbių, smagaus žaidimo su vaikais; mažiau reikalavimų sau, bet daugiau poilsio ir pasidžiaugimo išpuošta eglute ar degančia žvake.

Dažnai po Kalėdų ateina jausmas, kad šventės praėjo, o kainavo tiek laiko ir streso; buvo tokios laukiamos ir prabėgo neįtikimu greičiu. Ir apima liūdesys bei apatija: tai ko dabar laukti? Tokiais momentais verta neskubėti planuoti naujų veiklų, kelionių, smagumų, o prisiminti visas gražias švenčių akimirkas, dar kartą pasidžiaugti jomis, pajusti dėkingumą sau, artimiesiems, Dievui ar visatai, kad pavyko tai patirti, išgyventi. Dėkingumo jausmas labai pagerina nuotaiką ir savijautą.