Sužinojus, kad vaiko laukia chirurginė operacija, tėvus apima nerimas: kaip pasakyti vaikui, ką jam teks patirti, kaip tai operacijai jį paruošti? Specialistai ramina: tinkamas vaiko paruošimas bei jo psichologinis nusiteikimas mažina baimę ir užtikrina sklandesnę gydymo bei pooperacinio laikotarpio eigą.

Medikas neturi būti vaizduojamas kaip baubas

Dažnai vaikai apsilankymą medicinos įstaigoje bei įvairias medicinos procedūras suvokia kaip bausmę, todėl jų bijo. Todėl labai svarbu jų negąsdinti. Gydytojas otorinologas Vytautas Junčys pranešime žiniasklaidai teigia, kad net konsultacijų metu tenka išgirsti tėvus vaikams sakant, jog jeigu šie neklausys, „daktaras tuoj ištrauks adatą“. Tokiu būdu vaiko sąmonėje susiformuoja įvaizdis, kad gydytojas ar seselė yra baubas, kuris ateis ir nuskriaus, jei jis elgsis blogai. Specialisto teigimu, toks psichologinis programavimas dažnai nulemia, kad vaikai konsultacijos metu jaučiasi įsitempę ir į gydytoją žiūri kaip į nuskriausti ketinantį piktadarį. Siekiant užtikrinti procedūrų sklandumą, reikėtų stengtis formuoti gydytojo kaip draugo, kuris visada padės, įvaizdį.

Specialisto teigimu, taip pat labai svarbu nemeluoti vaikui. Vykstant į gydymo įstaigą nederėtų sakyti, jog keliaujate į išvyką ar ten, kur linksma ir smagu. „Teko susidurti, kai vaikui buvo sakoma, jog jis keliaus į kosminį laivą. Bet vaikai yra sumanūs, todėl jis greitai suprato, kad atkeliavo ne į kosminį laivą, kad aplinkui vaikšto ne kosmonautai su astronautų kostiumais. Kai vaiko pasąmonėje suformuojamas vaizdinys, kuris, jam atvykus į gydymo įstaigą, dūžta į šipulius, vaikas pasijunta išduotas savo tėvų. Tokiu atveju normalu, kad jis pyksta, verkia ir yra išsigandęs, nes nežino nei kur atvyko, nei kas jo laukia“, – patirtimi dalinasi gydytojas otorinolaringologas.

Pasak jo, mėginant nuraminti vaiką, labai svarbu sakyti tiesą, padrąsinti. Tikslinga prieš operaciją vaikui papasakoti, kad vykstama į ligoninę, kurioje bus bandoma padėti, kad jis jaustųsi geriau.

Detalių pasakoti nereikia

V.Junčio manymu, mažam vaikui smulkiai apie operaciją pasakoti nebūtina. Pakanka paaiškinti, kad atvykęs į ligoninę, vaikas sutiks gydytojus ir sesutes baltais chalatais, kurie pasakys, ar reikės vaistų, kada vyks operacija ir pan. Galima papasakoti, kad keliaujant ten, kur bus atliekama operacija, reikės pūsti balioną, kuris gali būti įvairių spalvų, bet dažniausiai – žalios spalvos, o jį pučiant gali jaustis bananų ar braškių kvapas. Šiuo atveju vaikui nemeluosit, nes prieš operaciją iš tikrųjų teks kvėpuoti per kaukę, o šalia bus matomas balionas ir leidžiamos įvairaus salsvo kvapo anestetinės dujos. Pasak gydytojo, tokiu pasakojimu sužadinamas vaiko susidomėjimas ir jam nėra meluojama.

„Operuojantis chirurgas visada prieš operaciją aplanko savo pacientus, pabendrauja su jais, todėl prieš vykstant į operaciją tėvai gali priminti savo vaikui apie gydytoją, kurį jis jau matė ir pažįsta, kad vaikas nesijaustų svetimas toje aplinkoje. Taip vaikui kuriamas saugumo jausmas. Labai svarbu, kad tėvai ir gydytojas dirbtų kaip komanda, išliktų ramūs, nerodytų vaikui baimių, nes būtent šį jausmą vaikai ypač greit suvokia: „jei mama ar tėtis bijo, tai ir man tikrai reikia bijoti“, – aiškina V.Junčys.

Prieš operaciją vaiką svarbu paruošti ne tik psichologiškai. Gydytojas primena, kad 6 valandas iki operacijos negalima valgyti, 2 valandas – gerti. Atvykus operacijai, svarbu turėti šeimos gydytojo siuntimą, kuriame būtų tiksliai surašytos vaiko gretutinės ligos ir vartojami vaistai. Taip pat ne anksčiau nei 10 dienų iki operacijos būtina atlikti kraujo tyrimus. Pasak jo, ausų, nosies ir gerklės operacijoms dažniausiai reikalingi tipiniai kraujo tyrimai, kuriuos turi paskirti šeimos gydytojai.

Atvirai ir kantriai bendrauti

Vaikų chirurgas Raimondas Latvys sako, jog ruošiantis chirurginiam gydymui labai svarbu, kad tiek tėveliai, tiek vaikas suprastų, kas bus daroma ir kodėl to reikia. Todėl, svarbu, kad vaikas žinotų, jog gali šiek tiek skaudėti, bet tas skausmas nebus nepakeliamas ar nekontroliuojamas, o po gydymo jis jausis kur kas geriau.

„Visada vaikui sakau, kad jis užmigs ir nieko neskaudės, o po operacijos irgi suleis vaistų, kad jis jaustųsi gerai. Mes visada bijome skausmo ir nežinomybės. Kuo daugiau informacijos iki operacijos suteiksite vaikui, tuo jam bus ramiau, susidūrus su realia situacija“,– aiškina R.Latvys.

Dar viena klaida, kurią daro tėveliai, yra tai, jog jie neleidžia vaikui kalbėti. Pasak jo, vaikui iki 3 metų iš tiesų sunku tiksliai išreikšti, ką jam skauda, ir kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau informacijos iš jo galima gauti. Tačiau dažniausiai apžiūros metu vaikai nuo 3 iki 16 metų į 9 iš 10 klausimų atsako „nežinau“ ir pasisuka į mamą, o tada jau ji viską „išberia“. „Pasiteiravus, kiek vaikui metų, ir juokais nusistebėjus, kad jis dar nešneka, mama suklūsta. Jeigu neleidžiame savo vaikui kalbėti, tampa sunkiau užmegzti su juo ryšį ir įgyti pasitikėjimą. Ir tėvai, ir gydytojai turi būti kantrūs ir išklausyti vaiką“, – sako vaikų chirurgas.

R.Latvio teigimu, ypač svarbu užmegzti dialogą su 8–10 metų vaiku, nes to nepadarius ir neužsitarnavus jo pasitikėjimo, jis bus nusiteikęs priešiškai ir neteiks jokios informacijos.

„Svarbu, kad vaikas pasitikėtų gydytoju, o gydytojas elgtųsi atitinkamai pagal vaiko amžių. Visada stengiuosi, kad vaikai ir tėveliai suvoktų, jog po operacijos bus kitaip – bus geriau. Jei vaikas ateina išsigandęs, o išeina šypsodamasis ir sako, kad kitą kartą manęs nebijos, manau, kad gerai atlikau savo darbą“, – pasakoja specialistas.

Svarbus tinkamas tėvų nusiteikimas

Anesteziologas Marijus Sodeika pabrėžia, jog norint, kad vaikas adekvačiai reaguotų į įvairias medicinines procedūras, pirmiausia adekvačiai į jas reaguoti turi tėvai. Būtent nuo tėvų supratimo, kodėl reikia vienokio ar kitokio gydymo, ir jų nusiteikimo priklauso, kaip jie tai perteiks vaikui. Sunerimę, vaikui matant dirgliai bendraujantys su medikais ar verkiantys tėvai – blogiausias dalykas, nes visa tai persiduoda vaikui. Todėl, pasak jo, svarbiausia ir turbūt sunkesnė užduotis gydytojui ar slaugytojui – tinkamai išaiškinti medicininę situaciją tėvams. Pirmo vizito metu pristačius tėvams būsimą tyrimų ir gydymo planą, vėliau svarbu atitinkamai bendrauti ir su vaiku.

Ruošiantis operacijai, vaikui reikia paaiškinti, į kokią įstaigą jis keliaus ir kas ten bus daroma. Pasak M.Sodeikos, padeda knygelės su paveikslėliais apie žmogaus kūną ir gydymą. Vyresniems nei 5–6 metų vaikams tinka ir filmukai, bet reikėtų paieškoti skirtų būtent vaiko edukacijai.

Rekomenduojama visada su savimi pasiimti vaiko mėgstamą žaislą, knygelę – šie dalykai taip pat padeda atsipalaiduoti, laukiant operacijos. Pasak gydytojų, jei vaikas nori, vieną mėgstamiausią žaisliuką leidžiama pasiimti ir į operacinę. Šiais laikais žaislus ir knygeles keičiant telefonams bei planšetėms, rekomenduojama pasiimti ir juos – laukiant operacijos, tinka viskas, kas vaikui mažina stresą.

Siekiant nuraminti vaiką, iš karto jam atvykus duodami seduojantys medikamentai, kuriuos jis turi išgerti. Pasak gydytojo anesteziologo, būna situacijų, kai vaikas nesutinka to padaryti, tuomet prašoma tėvų pagalbos susitariant ar sugirdant, tačiau jokia prievarta nenaudojama. Vaistų efektas pasireiškia po 10–15 min. ir trunka iki valandos, todėl svarbu tiksliai apskaičiuoti laiką iki operacijos. Geriausias efektas pasiekiamas po 30–40 min., tada patiriama mažiau streso išsiskiriant su tėvais, komunikacija su vaiku operacinėje iki užmigimo tampa lengvesnė, sumažėja neigiamų prisiminimų po operacijos. „O kai anesteziologo profesionalumo dėka visai neskauda ir po operacijos dar gauni ledų – kodėl gi bijoti kitą kartą vykti į ligoninę?“, – juokauja M.Sodeika.

Pasak gydytojo anesteziologo, tam, kad vaikas neįgytų baltų chalatų baimės, visos ambulatorinės procedūros vaikams turėtų būti atliekamos kuo greičiau ir profesionaliau, nukreipiant vaiko dėmesį nuo medicininių instrumentų ir skausmingo momento.

„Nemalonios, skausmingos apžiūros metu derybų su vaiku jau nebegali būti. Mama ar tėtis tiesiog turi ramiai ir tvirtai vaiką palaikyti kelias sekundes ar minutes, kad viskas truktų kuo trumpiau ir būtų pasiektas kuo geresnis rezultatas. Po nemalonių procedūrų labai padeda įvairūs smulkūs „prizai“, įvertinimai, kad ir spalvotas vaikiškas lipdukas ant skiepo ar venos punkcijos vietos, nedidelis žaisliukas ar net spausdintas diplomas, kurį vaikas gauna už atliktą procedūrą“, – pasakoja M.Sodeika.

Parengė Birutė Litvinaitė