„Paprastas klausimas psichologui – kaip kuo ilgiau išlikti jaunam, kaip išgyventi kasdienybę nedejuojant ir neniurzgant?“ – klausia Arvydas iš Kauno.

Atsako psichologas dr. Gediminas Navaitis.

Mūsų gyvenimas ir prisiminimai apie jį – tai ne kompiuterio laikmena, kurioje tvarkingai suregistruoti svarbūs ir nesvarbūs įvykiai bei potyriai. Jie panašesni į netvarkingą sandėliuką, kurio lentynose – daug užmirštų, iškraipytų detalių. Iš čia traukiami ir pasakojami gyvenimo prisiminimai tampa panašūs į politiko memuarus: jie – nepilni, juose daug nesąmoningai pamirštų ar apgalvotai parinktų faktų.

Daugelis žmonių mėgsta pasakoti apie save. Jei pasakojama apie save psichologui, kuris geba profesionaliai išklausyti ir analizuoti ne tik istoriją, bet ir ją pasakojančiojo asmenybės ypatumus, neretai įveikiami vidiniai konfliktai, nusiraminama. Kadangi psichologinę pagalbą mažai kas gauna, likusieji savo išgyvenimus tvarko kalbėdamiesi su draugais ar su pačiu savimi. Ir daro tai jiems įprastu būdu – skundžiasi, giriasi, guodžiasi. Įprastas būdas geras spręsti įprastas problemas.

Paprastai žmogaus prašoma papasakoti apie savo gyvenimą. Bet gudriau paprašius, t. y. suskirsčius pasakotojus į grupes, galima pastebėti įdomių skirtumų tarp pasakotojų grupių. JAV psichologas M.Gerghen apklausė 19–21 metų jaunuolius ir merginas bei 60–80 metų vyrus ir moteris. Paaiškėjo, kad jaunimo pasakojimai dažniausiai primena komedijos siužetus (iš pradžių jauku ir gera, paskui prasideda suklydimai, painiava, nesusipratimai, o po jų ateina sėkmė ir laimė). Taigi, žmogus, pasakodamas apie atskirą nutikimą, tarsi pasakoja apie savo gyvenimą – laimingą vaikystę, problemų ir krizių kupiną paauglystę, kurią pakeičia džiugių perspektyvų nuojauta.

Vyresnių žmonių gyvenimo istorijos labiau primena tragediją (po nelengvai pasiektos gerovės ateina vilčių žlugimo metai).Regis, to ir galėjome laukti. Aštuoniasdešimtmetė senolė suvokia save ir savo gyvenimą kitaip nei dvidešimtmetė mergina.

Ar mes galvojame apie save ir pasaulį džiugiai, nes mums yra gera, ar mums yra gera, nes mes džiaugiamės gyvenimu? Keblu atsakyti į šį klausimą, bet galima perrašyti įprastą pasakojimą apie savo gyvenimą pagal kokias nors iš anksto nustatytas taisykles. Taip ir buvo padaryta. Jaunimas gavo tikslias instrukcijas, kaip paversti savo gyvenimo istoriją senatvišku padejavimu. O šešiasdešimtmečiai ir aštuoniasdešimtmečiai ją pertvarkė pagal „jaunatviškos komedijos“ taisykles. Dera pastebėti, kad abiem grupėms sunkiai sekėsi pakeisti pasakojimus. Bet anksčiau ar vėliau užduotis visi atliko, susilaukę eksperimentatorių padėkos.

Po pusės metų jaunimo grupėje nebuvo nė vieno, kuris (ar kuri) apie savo gyvenimą pasakotų senatvišku būdu. Trys ketvirtadaliai garbaus amžiaus tiriamųjų irgi grįžo prie senatviškų pagraudenimų – kaip viskas buvo nuostabu praeityje, kaip sunku šiandien. Vis dėlto ketvirtadalis vyresniųjų apie save šnekėjo su jaunatvišku entuziazmu.

Jeigu jie būtų vien šnekėję, apie tai nevertėtų rašyti, tačiau jie ir geriau jautėsi, ir aktyviau gyveno, ir jų sveikatos rodikliai pagerėjo. Taigi, pradėję galvoti ir suvokti save taip, kaip suvokia jauni žmonės, jie atjaunėjo. Net ketvirtadalis! Reta kuri kosmetinė procedūra yra tokia veiksminga.