Dažnai sutinkame žmonių, vengiančių išsakyti savo požiūrį, kritiką, norus, poreikius bijodami sukelti neigiamą aplinkinių reakciją, ir dėl to jie išgyvena įtampą, nerimą, diskomfortą. Lektorė, streso ir pokyčių valdymo ekspertė Rita Regalė pataria, kaip išsakyti savo požiūrį bei poreikius, išvengiant konfliktinių situacijų.

Naudokimės „Aš kalba“

„Noriu pasidalinti maža gudrybe, kuria naudojasi išmintingi žmonės siekdami daryti teigiamą įtaką ir palikti gerą įspūdį kitiems. Jie savo nuolatiniame bendravime naudojasi išskirtine kalbėjimo maniera, padedančia drąsiau reikšti nuomonę ir išvengti nesusipratimų bei konfliktinių situacijų. Yra toks psichologų vartojamas terminas „Aš kalba“. Tai pagarbios ir įtakingos kalbos formavimo struktūra, kuomet kalbėtojas sakinį pradeda iš asmeninės jausenos pozicijos dabartiniu momentu. Tam naudojamas įvardis „Aš“ su įvairiais veiksmažodžiais: aš manau, aš galvoju, svarstau, spėju, pastebėjau ir t. t ir toliau išsakoma nuomonė norimu klausimu,“ – aiškina R.Regalė.

Vyrams labiau tiktų pradėti nuo: „mano nuomone“, „mano galva“, „man atrodo“, „aš manau“, „aš suprantu, kad...“, „aš galvoju, kad..“, o jei esate moteris, tai įtaigiau skamba „aš jaučiu“, „aš jaučiuosi“, „aš norėčiau“, „aš svajoju“ „aš esu supykusi“ „aš įsiutusi“, „man negerai“, „man patinka“, „aš mėgaujuosi, kai...“ ir t. t. Taigi, pirmiausia kalbame apie save ir savo jausmus, emocijas esamos situacijos atžvilgiu ir nurodome dirgiklį, kuris kelia ar sukėlė mūsų asmeninį nepasitenkinimą ar lūkestį. Tik atkreipkite dėmesį, kad dirgiklį įvardijame ne tiesiogiai, ne kaip patį asmenį, bet kaip jo konkrečioje situacijoje atliekamą konkretų veiksmą, elgesį.

Antras svarbus dalykas, kurį verta prisiminti, naudodami šią įtakingos kalbos manierą, nieku gyvu nepradėti sakinio nuo „Tu“ ar „Jūs“. Pašnekovas išgirdęs: „Tu padarei“, „Tu pasakei“ „Jūs man meluojate“, „Jūs sukčius“, „Jūs neteisus“ ir t. t., dažniausiai automatiškai pereina į gynybinę poziciją ir visą dėmesį nukreipia į savo argumentų paiešką. O kai pasakojame apie savo jausmus, nuomonę, išgyvenimus duotos situacijos atžvilgiu, oponentas fokusuoja dėmesį į turinį, girdi mūsų nuomonę, atkreipia dėmesį į mūsų emocijas, klausosi istorijos.

Nepulkite „ant karštųjų“

R.Regalė sumodeliavo, kaip vertėtų elgtis konkrečiu atveju: tarkime, gavote pranešimą ar įrašą dienyne, jog jūsų paauglys įsivėlė į konfliktą mokykloje, sukėlė muštynes ir esate kviečiamas į mokyklą aptarti vaiko elgesį. Ši žinia, aišku, jūsų nenudžiugino – jaučiate pyktį, gėdą, kaltę ar kitas neigiamas emocijas ir laukiate  namo grįžtančio kaltininko. Pabandykite įsivaizduoti, kaip tokiu atveju elgtumėtės arba prisiminkite, kaip elgėtės? Ką pirmiausia sakote susitikę su vaiku? Koks pirmas žodis sakinyje?

„Nenoriu dalintis prastais scenarijais, bet siekiantiems pozityvesnis elgesio, pamodeliuosiu, koks dialogas galėtų būti naudingiausias panašiose situacijose:

• Kaip praėjo dienelė?
• O man tai buvo gana gera diena, kol neperskaičiau mokytojos pastabos ir kvietimo į mokyklą. Ir dabar esu baisiai įsiutusi ir net nežinau, ką daryti. Noriu rimtai su tavimi pakalbėti šiuo klausimu. Kada galėtume?
• Galim dabar.
• Dabar man sunku ir skaudu, manau, kad sunkiai susitvarkysiu su emocijom, tai siūlau pasikalbėti vėliau (po vakarienės, po to kaip pasivaikščiosiu ar pan.).

O per tą laiką verta „nuleisti garą“ panaudojant efektyviausias emocijų valdymo, paleidimo technikas ir pamodeliuoti situaciją. Ramiai permąstyti, kur kalbėsitės, kaip sieksite kalbėtis ir išklausyti vaiko versijos, kokius konkrečius sūnaus veiksmus vertinsite, kokio elgesio sieksite ateityje, kaip išsakysite lūkesčius ir t. t.

Suprantama, kad ne kiekvienam lengva sutramdyti pirmines neigiamas emocijas, sulaikyti norą pulti, kaltinti, bet pradėję valdyti save išmoksime valdyti kitus ir sąmoningiau kontroliuosime su mumis susijusias situacijas.

Kita vertus, ne visuomet gauta pirminė informacija yra teisinga, todėl po pokalbio, išsiaiškinus faktus, gavus daugiau papildomos informacijos, gali susidėlioti visai kitas scenarijus. Todėl kuo dažniau mintyse iškelsite sau klausimą „tai nuomonė, ar faktas?“ tuo lengviau bus spręsti visas problemas“, – pataria ekspertė.

Girkime kitų veiksmus

Dar vienas svarbus dalykas, padedantis kurti sveikus santykius, yra teisinga proporcija tarp kritikos ir pagyrimų. Yra posakis: „Jei kartą pakritikavai, tai bent jau septynis kartus pagirk.“ Kartais mums atrodo – už ką gi čia girti, nes gerai elgtis, gerai atlikti darbą yra normalu, o klaidų ieškojimas įskiepijamas nuo mažens, nuo pat pirmųjų mokyklines žinias vertinančių pažymių. Taip jau yra, kad mūsų visuomenė dar tik brenda iš negatyvo liūno ir nedažnas turi įgūdį pastebėti, kas yra gražu, ką kiti mums daro gera savo veiksmais, mintimis, elgesiu, už ką galėtume būti dėkingi žmogui, esančiam šalia, dirbančiam kartu ir dėl mūsų.

Kartą konsultavau įmonę, kurios vadovas skundėsi kolektyvo motyvacijos trūkumu. Pakalbėjus su darbuotojais, paaiškėjo, kad didžiausią demotyvaciją jiems kėlė ne atlyginimas ar darbo sąlygos, bet vadovo puikybė, dėmesio trūkumas bei elementaraus „ačiū“ stoka.

Kaip sakoma, „žodis gydo, žodis žudo“, todėl tiek girti, tiek kritikuoti verta, bet tai daryti reikia sumaniai. Svarbiausia taisyklė: giriame ar kritikuojame ne patį žmogų, sakydami, koks tu „mielas, šaunus, geras arba blogas, nevykėlis“, bet konkretų jo elgesį, veiksmą, kuris mums malonus ir priimtinas, arba, mūsų nuomone, netinkamas, neracionalus. Kritikos atveju patartina vengti kinestetinio (fizinio lytėjimo) kontakto. Tačiau komplimentų, pagyrimų, padėkų išsakymo momentu kaip tik patariama žmogų paliesti, apkabinti, paduoti jam ranką, kitaip tariant, turėti fizinį kontaktą ir padarius trumpą kalbos pauzę abiems kartu pasidžiaugti ta davimo ir gavimo akimirka. Ir priklausomai nuo situacijos, kitas žingsnis – išsakyti savo lūkesčius dėl pageidaujamo ateities elgesio.

Teoriją taiko gyvenime

Streso ir pokyčių valdymo ekspertė neslepia, kad pati patyrė situaciją, kuomet dvejojo, išsakyti savo kritiką ar dėl „šventos ramybės“ pasilaikyti ją sau. Teoriškai žinodama bendravimo subtilybes, tinkamai progai pasitaikius, elgesio techniką „Aš kalba“, kurios moko kitus, taiko realiame gyvenime.

„Sūnui buvo penkeri, ir jo darželio grupė ruošėsi kalėdiniam spektakliukui. Kažkurį rytą auklėtojos paklausiau, kokios pagalbos reikėtų iš tėvų, tai gavau atsakymą, kad viską, kas būtina, pasidarys patys vaikai kartu su auklėtojomis, o tėvams beliks džiaugtis siurprizu. Ir patikėkite, siurprizą tikrai gavome, o daugiausia jo teko man. Prasidėjus šventei darželinukų grupės viena po kitos koncertavo, pristatinėdamos išties labai muzikalius ir spalvingus pasirodymus. Pagaliau atėjo eilė ir mano sūnelio grupės spektakliui. Jie vaidino pasaką „Vilkas ir septyni ožiukai“. Muzikos mokytoja grojo pianinu ir dainavo, abi auklėtojos vaidino ožkeles, visą pasirodymą vedė puikiai savo rolę atlikęs guvus berniukas „vilkas“. Išties gražus scenarijus, kūrybiškas pastatymas, puikūs aktoriai – kaip darželio kolektyvui gana profesionalus pasirodymas. Tik štai aš ir sūnaus tėtis sėdėjom „it musę kandę“ su viduje kunkuliuojančiu nepasitenkinimu, nes mūsų sūnelis su kitu berniuku vaidino kalvius, kurių vienintelė ir svarbiausia užduotis buvo pora kartų kalti plaktuku per „vilko liežuvį“. Abu artistai nepratarė nė žodžio, o mano galvoje sukosi apmaudus klausimas: „Na, nejaugi jie abu tik tiek tegali?“

Esu užaugusi savarankiškumo, iniciatyvos ir atsakomybės už save ir savo pasirinkimus reikalaujančioje aplinkoje, todėl nebuvau iš tų mamų, lakstančių su „mažomis dovanėlėmis“ pas mokytojus, auklėtojus, kad šie „geriau įvertintų“ jų vaikučius, todėl mano filosofija buvo tokia: „Užaugs vaikai ir patys prasiskins sau kelią“, bet šiuo atveju mano vidinis balsas liepė netylėti. Taigi, mintyse pasvėriau riziką užsitraukti darželio darbuotojų nepalankumą savo sūnui, jei būčiau klaidingai suprasta, prisiminiau „Aš kalba“ naudojimo ypatybes, apmąsčiau savo pasisakymo eiliškumą ir pasibaigus koncertui, kai vaikai išskubėjo į grupes, priėjau prie muzikos mokytojos ir išsakiau savo nuomonę. Muzikė klausė kone išsižiojusi, linksėjo ir man pabaigus pasakė: „Aš jus suprantu ir pritariu, bet tai ne nuo manęs priklauso ir labai norėčiau, kad viską, ką man sakėte, pakartotumėt savo grupės auklėtojoms. Ir tikrai, būtinai pasakykit.“ Kadangi buvo jau vėlu ir per tą laiką persirengęs iš grupės grįžo sūnus su tėčiu, tai savo pokalbį su auklėtojomis teko atidėti.

Kitą rytą sutikusi auklėtoją vaikų persirengimo kambaryje pasisveikinau ir tariau: „Labai ačiū už vakarykštį spektakliuką, tikrai buvo labai gražus pasirodymas: ir auklėtojų kostiumai, ir vaidmenys, ir scena labai puošni, ir muzika nuostabi“, – auklėtoja patenkinta šypsojosi, o aš tęsiau toliau: „Tik stebėdama savo sūnaus pasirodymą sunerimusi galvojau: „Na, dauniukus (Dauno sindromu sergančius) išmoko ketureilio, o mano vaikas, būdamas vos ketverių savo iniciatyva išmoko skaityti, negi tik tiek tegali?! Ir aš galvoju, kad mes, tėvai, ateiname į darželio koncertus ne meno pasisemti, o pasižiūrėti, kaip ugdomi mūsų vaikai. O jūs kaip manote, auklėtoja?“ Auklėtoja išraudo ir sutrikusi pasakė: „Bet aš visiems siūliau pasirinkti, ką nori vaidinti“, – ir atsisukusi į šalia stovintį mano sūnų paklausė: – Lukai, bet ir tau gi siūliau? „Aš tai norėjau būti vilkas“, – drąsiai atsakė sūnus. Aš patylėjau, o auklėtoja dar labiau sutrikusi išpyškino: „Tai ką, gal man dabar atsistatydinti?“ Aš nežinau, – gūžtelėjusi pečiais ramiai atsakiau ir atsisveikinusi išskubėjau į darbą“, – asmenine patirtimi pasidalino R.Regalė.

Tinkamas pokalbis – veiksmingas

Anot R.Regalės, panašioje situacijoje galima pasielgti įvairiai, bet jos pokalbis su auklėtoja buvo būtent toks, ir kaip paaiškėjo vėliau – jos pasisakymas padarė teigiamą įtaką visam įstaigos kolektyvui, nes per vėliau vykusią „Motinos dienos šventę“ visų darželio grupių pasirodymuose vyravo tendencija atskleisti visų vaikų gabumus ir galimybes. Koncertas buvo surežisuotas taip, kad kiekvienas turėjo maždaug tiek pat laiko ir jam priimtiną būdą save išreikšti: padainuoti, pašokti, padeklamuoti eilėraštį, suvaidinti personažą.

Ir dar vienas svarbus dalykas, į kurį R.Regalė pataria atkreipti dėmesį prieš nusprendžiant, ar reikšti savo nuomonę, išsakyti kritiką, poreikius ar ne – mūsų asmeninės nuostatos. Jei vadovausimės tikėjimu, kad oponento elgesys yra sąlygotas ankstesne jo patirtimi, disponuojamu informacijos kiekiu ir gali būti (o labai dažnai taip ir yra), kad jis dar nežino ar tiesiog nesusimąsto apie savo galimybes elgtis racionaliau, naudingiau sau ir kitiems būdu, tuomet „Aš kalba“ modelį panaudosime sėkmingiau.

Kartais situacija tampa pamoka asmeniniam augimui, o kartais galimybe daryti įtaką kitiems, o galbūt ir viskas viename. Svarbiausia atpažinti ir pasitelkus deramus įrankius tinkamai ją išnaudoti.

Parengė Virginija Genienė