Netekti augintinio yra labai sunku visiems šeimos nariams, tačiau vaikams tai – ypač skausminga patirtis. Juk šuo ar katė (ar kitas, ne toks įprastas augintinis) dažniausiai pirmasis pasisveikina su vaiku ryte, pirmasis pasitinka grįžtantį iš mokyklos. Kartu gyvenantis gyvūnėlis galbūt yra vienintelis, kuriam vaikas pasiguodžia, prie kurio prisiglaudęs nurimsta ar kurį apsikabinęs užmiega.

Nuo augintinio netekties vaikų apsaugoti negalime, tačiau galime jiems padėti su tuo susitaikyti, išgyventi tai. Be to, jeigu augintinio mirtis yra pirmasis susidūrimas su mirtimi kaip tokia jūsų vaikui, gedėjimo metu galime padėti vaikui išmokti susitaikyti ir su būsiančiomis mirtimis bei skausmingomis netektimis jo gyvenime.

Žinia ir liūdesys

Kai miršta augintinis, viena sunkiausių patirčių tėvams yra pranešti šią žinią vaikui. Pasistenkite tai padaryti be pašalinių žmonių, vietoje, kur jūsų vaikas jaučiasi saugus ir kur nėra pašalinių trukdžių. Kaip ir darytumėte kitais sunkiais ar skausmingais atvejais, pasistenkite vaikui pateikti tiek ir tokią informaciją, kokią jis geba įsisąmoninti pagal savo amžių ir patirtį.

Jei auginate labai seną gyvūną ar jūsų augintinis sunkiai serga, geriau būtų apie neišvengiamą augintinio mirtį pasikalbėti su vaiku anksčiau. Pavyzdžiui, jei augintinį reikia užmigdyti, turėtumėte vaikui paaiškinti, kad:

·         veterinarai padarė viską, ką galėjo;

·         jūsų augintinis nebūtų pasveikęs;

·         tai švelniausias būdas neleisti augintiniui kankintis;

·         augintinis mirs ramiai, nejausdamas skausmo ar baimės.

Vėlgi vaiko amžius, jo branda ir paties vaiko užduodami klausimai padės apspręsti, kaip geriausia būtų paaiškinti esamą situaciją ir jos padarinius. Jei manote, kad jūsų vaikas tai supras ir gebės priimti, gali vartoti žodžius „mirtis“, „miršta“, taip pat galite pasakyti, kad veterinaras suleis augintiniui vaistų, kurie jį užmigdys, o paskui augintinio širdelė nustos plakusi. Daugelis vaikų nori turėti galimybę atsisveikinti, o vyresni vaikai gali būti pakankamai subrendę, kad pabūtų su augintiniu, kai jam bus suleidžiami vaistai.

Jei išties jūsų augintinio laukia užmigdymas, venkite, aiškindami vaikams situaciją, vien apsiriboti žodžiais, kad gyvūnėlis „užmigo“. Ypač mažesnieji vaikai linkę suprasti tokius žodžius tiesiogiai, ir tai gali kelti jiems viltį, kad augintinis netrukus prabus arba vėliau tai gali atsiliepti vaikams miego baime, injekcijų baime ir panašiai.

Jei augintinio mirtis staigi, pasistenkite ramiai paaiškinti, kas nutiko. Kalbėkite glaustai – leiskite vaikų klausimams nurodyti jums, kiek informacijos galite jiems suteikti ir kiek jie geba suprasti.

Tiesos laikymasis

Venkite apipinti įvykį melu. Sakyti, kad „triušiukas pabėgo“ arba „Mikas iškeliavo į kelionę“ nėra gera mintis. Tai vargiai palengvins augintinio netekties skausmą ir liūdesį, o jei tiesa išaiškės, labai tikėtina, kad vaikas ant jūsų pyks ir jūs prarasite jo pasitikėjimą.

Jei vaikas jūsų paklaus, kas nutiks augintiniui po mirties, papasakokite jam taip, kaip jūs pats tai suprantate. O kadangi nė vienas nežinome visiškai tikro atsakymo, nuoširdus „aš nežinau“ yra tinkamas atsakymas – normalu pasakyti vaikui, kad mirtis yra tam tikra paslaptis.

Pagalba vaikui

Kaip ir visi, išgyvenantys netektį, vaikai, netekę augintinio, dažniausiai jaučia begalę sumišusių jausmų, ne vien liūdesį. Jie gali išgyventi vienišumo jausmą, pyktį (ypač, jei augintinis buvo užmigdytas), nusivylimą, kad augintiniui „niekas nepadėjo“ arba kaltę dėl to, kad pats kažkada su augintiniu elgėsi netinkamai.

Padėkite vaikui suprasti, kad natūralu jausti visus šiuos jausmus, kad visiškai normalu, jei jie iš pradžių nenori apie tai kalbėti, ir kad jūs visuomet pasirengę išklausyti vaiką, kai tik jis norės savo jausmais pasidalinti.

Nesijauskite įpareigoti slėpti savo pačių liūdesį dėl augintinio netekties. Parodydami kaip jaučiatės patys ir atvirai apie tai kalbėdami rodote pavyzdį savo vaikui. Parodote, kad normalu jausti liūdesį netekus to, kurį mylėjai, normalu kalbėti apie savo jausmus, normalu verkti. Vaikams svarbu matyti ir jausti, kad jie ne vieniši savo liūdesyje. Papasakokite vaikui apie augintinius, kuriuos turėjote patys būdami vaikai, papasakokite, kaip jų netekote, kaip tada jautėtės.

Gyvenimas tęsiasi

Kai liūdnos žinios sukrėtimas praeina, labai svarbu padėti vaikui gyti ir gyventi toliau.

Galite sugalvoti būdų pagerbti ir prisiminti augintinį. Galite mirusį gyvūnėlį visi kartu palaidoti, parašyti padėkos laišką augintiniui ar su vaiku sugalvoti maldelę, skirtą mirusiajam. Peržvelkite turimas augintinio nuotraukas, prisiminkite visas smagias su juo nutikusias istorijas.

Gedėjimas netekus mylimo augintinio vaikams beveik tapatus žmogaus gedėjimui. Be to, vaikams netekti augintinio, kuris visad būdavo šalia, paguosdavo ir pralinksmindavo, gali būti nepalyginamai skausmingiau nei netekti tolimo giminaičio. Jums gali tekti tai paaiškinti šeimos draugams ar vaiko auklėtojams / mokytojams, kurie galbūt nesupras vaiko gedulo.

Vienas svarbiausių dalykų – miręs augintinis nepasitraukia iš jūsų gyvenimo iškart ir visiškai. Kalbėkitės apie augintinį, prisiminkite jį dažnai ir su meile. Leiskite vaikui suprasti, kad skausmas pamažu praeina, o gražūs ir šilti prisiminimai apie augintinį visuomet išliks atmintyje. Kai ateis tam tinkamas metas, galite apsvarstyti galimybę turėti naują augintinį – tačiau ne per greitai ir ne kaip senojo pakaitalą, tai turi būti lauktas draugas ir šeimos narys, su kuriuo dalinsitės meile.

Pagal kidshealth.org parengė Diana Gancevskaitė