Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Skubios pagalbos skyriuje dirbantis gydytojas ortopedas traumatologas Giedrius Vaitukaitis perspėja neatsargius dviratininkus ir motociklininkus – greitis ir neatsakingas požiūris gali baigtis rimtomis traumomis arba mirtimi.

Kokios dažniausios dviratininkų ir motociklininkų patiriamos traumos?

Dviratininkų traumos priklauso nuo to, kokia danga dviratininkas važiuoja. Važiuojant plentu greitis yra didesnis, tad ir traumos būna nuo didelių nubrozdinimų iki pėdos, čiurnos lūžių. Nedėvint šalmo, gali būti ir galvos traumų. Jei dviratininkas važiuoja nelygiu paviršiumi ar šlaitais, jis gali nuslysti, griūti, verstis. Tada jo patiriamos traumos panašios į tas, kurios ištinka nuo kalno besileidžiančius slidininkus – daugybiniai lūžiai, sudėtingi sąnarių lūžiai, galvos, stuburo traumos.

Motociklininkus traumos ištinka nesuvaldžius motociklo dėl didelio greičio ar susidūrus su kita transporto priemone. Motociklą vairavęs žmogus slysta, verčiasi, griūva ant šono, jį gali prispausti ir pats motociklas. Galimi atviri lūžiai, sunkios galvos ir kaklo, stuburo traumos, gali grėsti dalinės amputacijos, paralyžius. Bet kokia motociklo avarija sukelia sveikatos sutrikimų ir pasekmių, dažnai liekančių visam gyvenimui. Patekus į avariją važiuojant automobiliu, didžiąją smūgio energijos dalį sugeria automobilis, dviratininkų ir motociklininkų atveju – ta energija tenka žmogaus kūnui.

Galiu pateikti kelis pavyzdžius. Jaunas vyras motociklu keliavo per Lietuvą, susidūrė su automobiliu. Motociklininkui lūžo abi čiurnos, vienas lūžis buvo atviras, tad su negrįžtamais sąnario pakitimais. Kitas pavyzdys: motociklu važiavusi pora pateko į avariją. Vairuotojui, nors ir buvo su apsaugos priemonėmis, buvo sužalotas petys, nutraukti nervai – jis nebevaldys rankos. O bene naujausias atvejis – motociklininkas patyrė abiejų kojų atvirus kaulų lūžius su rimtais audinių ir kraujagyslių pažeidimais, dėl kurių gali grėsti amputacija.

Kodėl, jūsų nuomone, įvyksta tiek daug dviratininkų ir motociklininkų traumų?

Pirmoji ir turbūt didžiausia priežastis yra greitis. Transporto priemonės nuolat tobulėja, pavyzdžiui, dviratininkai gali važiuoti net 40–50 km per valandą greičiu. Jie turėtų pasirūpinti apsaugomis ir šalmu, tačiau tikrai ne visi tai daro.

Nemažai žmonių nusiperka motociklus, tačiau nemoka tinkamai valdyti, ypač atlikdami posūkius. Taip pat labai svarbi kokybiška motociklininko apranga, galinti apsaugoti nuo sužalojimų slystant, mažesnių stuburo traumų. Tačiau tokia apranga yra labai brangi, neretas taupo ir jos paprasčiausiai neperka. Žinoma, apranga nėra visagalė ir patekus į rimtą avariją tikrai nepadės.

Kita priežastis – kelių kokybė. Vilniuje ji prasta, daug šulinių, dangčių, todėl važiuojant dideliu greičiu gali „sumėtyti“ – motociklininkas nesuvaldys transporto priemonės ir sukels avariją. Taip pat ant kelio gali būti smėlio, dulkių sąnašų, vandens ir kitų kliūčių, kurios tikrai nesuteikia saugumo.

Galiausiai, neatsakingas požiūris, neatsargumas – negalvojimas apie pasekmes. Labai daug žmonių nepaiso kelių ženklų ir vaikšto dviračių takais, dviratininkai dažnai nesustoja prie perėjų, staigiai įvažiuoja į pėstiesiems skirtus šaligatvius. Buvo atvejų, kai dviratininkui atsitrenkus į pėsčiąjį, pastarasis žuvo. Be to, šiais laikais žmonės mano, kad medicina yra visagalė: jei kas lūžo – nieko tokio, ligoninėje pagydys. Deja, tenka pripažinti, kad traumų pasekmės gali lydėti ir visą gyvenimą.

Ką reikėtų daryti, jei šalia mūsų įvyko nelaimė ir buvo sužeistas žmogus?

Pirmiausia, žinoma, reikia skambinti pagalbos telefonu 112 ir kviesti pagalbą. Jei tai motociklo avarija, traumos greičiausia bus labai rimtos, todėl reikėtų stengtis žmogui dar labiau nepakenkti. Jei sužeistasis guli ant važiuojamosios kelio dalies, jį iš ten patraukti arba tą dalį atitverti, pažymėti. Bet būtina saugoti gyvybinius organus, netampyti žmogaus. Esant lūžiams ir deformacijoms, nereikia bandyti jų atstatinėti.

Reikia prisiminti, kad greitosios medicinos pagalbos automobilis atvažiuoja greitai, todėl svarbiausia – nepraeiti pro šalį, sustoti, kviesti pagalbą ir pažymėti įvykio vietą. Tai atlikus galima bandyti žmogų nuraminti, būti šalia jo.

Ką daryti, kad traumų būtų mažiau?

Pradėti reikėtų nuo apsaugos priemonių – specialios aprangos, šalmo, dviratininkai turėtų pasirūpinti šviesomis ir atšvaitais, kad tamsiuoju paros metu būti matomi kelyje. Nuo mažų dienų būtina diegti požiūrį, kad dėvėti apsaugos priemones būtina – vaikai net ir kieme važinėdami dviračiais ar riedučiais turėtų dėvėtų šalmą.

Žinoma, būtinas žmonių švietimas: reikia kuo dažniau kalbėti apie tai, kokios būna neatsakingo vairavimo, greičio sukeltos pasekmės. Apie jas turėtų pasakoti tas pasekmes jaučiantys žmonės.

Nereikėtų pamiršti ir empatijos – elgtis atsakingai ir saugoti ne tik save, bet kitus.

VL