Aukštas kraujospūdis gali lemti prieširdžių virpėjimą – širdies ritmo sutrikimą, kuris bendroje populiacijoje nustatomas maždaug 3 proc. vyresnių nei 20 metų žmonių, – rodo naujausi moksliniai tyrimai. Gydytojų kardiologų teigimu, Lietuvoje ir prieširdžių virpėjimas, ir arterinė hipertenzija yra itin dažnos ir vis dar nepakankamai kontroliuojamos sveikatai pavojingos būklės.

Sukelia nepataisomą žalą sveikatai

Pasak gydytojos kardiologės Julijos Jurgaitytės, prieširdžių virpėjimą iš tiesų itin dažnai sukelia arterinė hipertenzija, todėl griežta kraujospūdžio kontrolė gali tapti efektyvia strategija mažinant prieširdžių virpėjimo atvejų skaičių ir su tuo susijusias komplikacijas.

„Svarbu kontroliuoti ne tik patį prieširdžių virpėjimą, bet ir rizikos veiksnius, kurie labiausiai jį provokuoja. Be aukšto kraujospūdžio, tai ir įvairios širdies ydos bei ligos, būklės po infarktų, cukrinis diabetas, inkstų ar skydliaukės patologijos. Prieširdžių virpėjimas turi ir paveldimumo komponentą – apie 30 proc. sergančių pacientų turi galinčias jį lemti genetines mutacijas“, – pasakoja medikė.

Prieširdžių virpėjimo atsiradimui, anot jos, įtakos gali turėti ir vartojami vaistai, toksinės medžiagos (alkoholis, nikotinas, kofeinas), mažas suvartojamų skysčių kiekis, elektrolitų disbalansas, stresinės situacijos. Todėl reikia žinoti savo individualius rizikos veiksnius ir juos kontroliuoti: jei pacientas rūko, atsikratyti šio įpročio, jei turi antsvorio – jį mažinti, jei serga arterine hipertenzija – vartoti vaistus.

Prieširdžių virpėjimas neretai tampa insulto priežastimi, gali padidinti širdies nepakankamumo išsivystymo tikimybę, kitas su širdimi susijusias komplikacijas, pavyzdžiui, kairiojo skilvelio disfunkciją, kuri nustatoma 20–30 proc. pacientų, sergančių prieširdžių virpėjimu.

Kaip pasireiškia

Prieširdžių virpėjimas – nereguliarus, dažnai spartus širdies ritmas, sukeltas neefektyvaus prieširdžių susitraukimo – yra sunki sveikatos būklė, kuriai reikalinga skubi, o kartais ir neatidėliotina pagalba. Pasak J.Jurgaitytės, normalus širdies susitraukimų dažnis, arba pulsas, svyruoja nuo 60 iki 100 kartų per minutę, o prieširdžių virpėjimo metu jis gali arba labai sulėtėti – iki mažiau nei 60 kartų per minutę, arba pagreitėti iki didesnio nei 100 kartų per minutę. Dažniau pasitaiko pastaroji forma, pavojinga tuo, kad pacientams gali progresuoti dusulys, patinimai, atsirasti staziniai plaučių pakitimai.

„Dažnai pacientai prieširdžių virpėjimą įvardija kaip jausmą, kad širdis tuoj išlips iš krūtinės, jo simptomai yra neritmiškas širdies plakimas, dusulys, nuovargis, silpnumas, galvos svaigimas, kartais ir spaudžiančio pobūdžio skausmas krūtinėje. Esant paroksizminiam, arba „nebyliam“, prieširdžių virpėjimui, pacientai jokių simptomų nejaučia“, – pasakoja gydytoja.

Prieširdžių virpėjimas taip pat gali būti vienkartinis ir trumpas, kurio žmogus gali niekaip nepajausti, o širdies ritmas tuomet atsikuria netaikant jokių priemonių. Vadinamasis persistuojantis prieširdžių virpėjimas gali užtrukti iki 7 parų, o lėtinis prieširdžių virpėjimas pacientus lydi nuolat.

Svarbiausios pirmos 48 valandos

J.Jurgaitytė pabrėžia, jog prieširdžių virpėjimo gydymui labai svarbu, kad žmogus užfiksuotų laiką, kada jis pajautė ritmo sutrikimus.

Jei atsiranda skausmas krūtinėje, dusulys, neritmiška širdies veikla, reikėtų nedelsiant ir nelaukiant, kol praeis, kreiptis medicininės pagalbos. Laukimas nėra gera taktika, nes ne vėliau kaip per 48 val. po atsiradusio ūmaus, galbūt pirmą sykį gyvenime, prieširdžių virpėjimo galima nesudėtingai atkurti širdies ritmą medikamentinėmis priemonėmis.

Jei prieširdžių virpėjimas trunka ilgiau, tuomet dažniausiai taikoma kitokia gydymo taktika – suplanuotas ritmo atkūrimas arba lėtinės formos gydymo taktika, kada ritmo sutrikimas lieka visam gyvenimui.

Mažiau tablečių – didesnis noras gydytis

Lietuvoje, pasak gydytojos kardiologės, sergamumas arterine hipertenzija, kuri yra vienas didžiausių prieširdžių virpėjimo rizikos veiksnių, yra labai didelis. Vis dėlto ji sako pastebinti, kad pacientai jau dažniau ateina pas specialistus tiesiog pasikonsultuoti, rečiau ignoruoja gydytojų nurodymus, noriau laikosi gydymo plano. Tam turi įtakos ir didesnis bendradarbiavimas su šeimos gydytojais, ir nauji medikamentai, supaprastinantys kasdienį vaistų vartojimą, kas pacientams yra itin svarbu.

„Iš šeimos gydytojų pacientai sakosi vis dažniau išgirstantys prevencinių patarimų, kaip sekti ir tinkamai matuoti kraujospūdį, koks jis turi būti. Labai didelį darbą šeimos gydytojai nuveikia skirdami inovatyvius medikamentus – politabletes – pacientams, turintiems pirminius arterinės hipertenzijos požymius. Taip užkertamas kelias ligai įsisenėti, pacientas gali išvengti ilgo ir sudėtingo gydymo“, – aiškina J.Jurgaitytė.

Jos teigimu, paprastai arterinę hipertenziją lydi keletas gretutinių ligų, tokių kaip padidėjęs cholesterolis, cukrinis diabetas ir kitos, tad pacientai turi vartoti keletą ar net keliolika skirtingų vaistų nuo visų šių ligų.

Gydytoja sako, kad žmonės labai dažnai, jų pačių žodžiais tariant, bijo vaistų krūvelių, kurias jiems skiria gydytojai, todėl džiugiai priima žinią apie skiriamas politabletes, kuriose sujungti kraujospūdį ir cholesterolio kiekį kraujyje koreguojantys preparatai, tad vietoje kelių tablečių pakanka išgerti vieną.

Tinkamai gydyti prieširdžių virpėjimą labai svarbu, nes jis gali ne tik neigiamai paveikti pacientų gyvenimo kokybę, bet ir sukelti širdies nepakankamumą ar insultą. Su prieširdžių virpėjimu susijęs insultas gali būti ypač pavojingas – pacientai dvigubai dažniau tampa nedarbingais ir miršta dažniau nei nuo kitų priežasčių sukelto insulto.

Varfarinas užkerta kelią trombams

Medikų nuomone, prieširdžių virpėjimo komplikacijų prevencijai labai svarbu kontroliuoti ir širdies susitraukimų dažnį, ir patį ritmą, ir neleisti ligai toliau progresuoti. Svarbiausia gydymo užduotis – užkirsti kelią trombams ir insultams.

Iki 2009 m., kol nepasirodė pirmieji inovatyvių vaistų studijų rezultatai, pagrindinis prieširdžių virpėjimo gydymo pasirinkimas buvo varfarinas, priklausantis vitamino K antagonistų vaistų grupei. Pasak profesoriaus Aro Puodžiukyno, tuo laikotarpiu nebuvo geresnės gydymo alternatyvos ir jis padėjo išgelbėti šimtus tūkstančių gyvybių, tačiau tuo pačiu buvo nepatogus ir lėtai veikiantis.

„Gydant varfarinu, reikia nuolatos tikrinti paciento kraujo krešumo rodiklius, nuosekliai atlikti vadinamąjį INR tyrimą, kuriuo remiantis reguliuojama vaisto dozė. Pradėjus vartoti varfariną ar pakeitus jo dozę, rezultatą galime matyti gana vėlai – tik po 3–4 dienų. Vadinasi, kartais pacientas yra nepakankamai gerai gydomas. Taip pat pacientas turi skirti daug dėmesio mitybai, nes šie vaistai sąveikauja su maistu. Produktai, kuriuose gausu vitamino K, gali slopinti varfarino poveikį “, – sako profesorius.

Inovatyvūs vaistai

Ilgą laiką auksiniu gydymo standartu laikytą varfariną Europoje palaipsniui pakeitė inovatyvūs vaistai. Tai ne vitamino K antagonistai geriamieji antikoaguliantai. Profesoriaus teigimu, jie veikia daug greičiau, pacientui nebereikia taip dažnai atlikti tyrimų, tačiau čia labai svarbus paties sergančiojo įsitraukimas ir tinkamas vaistų vartojimas.

Lietuvoje prieširdžių virpėjimui gydyti kompensuojami inovatyvūs vaistai gali būti paskiriami, kai gydymas varfarinu yra neefektyvus arba nesaugus. Pradėjus pacientą gydyti varfarinu, tik po 6 mėnesių nuolatinio stebėjimo galima nustatyti, ar gydymas yra tinkamas. Labai svarbu, kad pacientas irgi prisiimtų atsakomybę ir kas 28 dienas atvyktų atlikti INR tyrimą bei laikytųsi gydymosi režimo. Varfarinas turi būti vartojamas tik taip, kaip paskirta, kad būtų išvengta insulto arba kraujavimo.

„Naujųjų vaistų veikimo pradžia yra greita, tai labai gerai, nes mes iš karto turime poveikį. Taip pat jų sąveika su maistu ar kitais vaistais yra nedidelė, pacientui nereikia nuolat atlikti kraujo krešėjimo tyrimų. Tačiau svarbiausia, kad pacientas turi tinkamai vartoti tuos vaistus, nes praleidus ar išgėrus dvigubą dozę, galimas didelis krešumo poslinkis“, – tikina profesorius A.Puodžiukynas.

Jis taip pat primena, kad žmogus, sergantis prieširdžių virpėjimu, turi didesnę COVID-19 komplikacijų riziką, todėl visiems pacientams rekomenduoja pasiskiepyti nuo COVID-19 infekcijos. Tai padės ne tik sumažinti komplikacijų riziką, bet leis lankytis gydymo įstaigose ir nebijoti užsikrėsti.