Ruduo – ne tik vestuvių metas. Krentant lapams, vis dažniau lynojant, dangų nuklojus debesims ir papūtus žvarbiam vėjui, ne vieną užvaldo slogi nuotaika, pasyvumas, noras atsiriboti. Kas tai? Depresija ar tiesiog... ruduo? Pakalbėjome su Depresijos įveikimo centro įkūrėja ir psichologe Aušra Mockuviene.

Atėjus rudeniui daugelį apima liūdesys, nerimas ar kitos niūrios emocijos. Nepagalvodami pasiaiškiname: „Depresuoju“. Ar tai tikrai depresija?

Žodis „depresuoju“ mūsų lūpose gali reikšti ne tik ligą, bet ir kasdienį nuovargį, nusiminimą, liūdesį, apatiją. Klinikinė depresija, kaip liga, pasireiškia sunkesnėmis būsenomis, ir tos būsenos gali trukti kelias savaites, kelis mėnesius ar kelerius metus.

Rudenį užvaldančios nuotaikos gali turėti fiziologines priežastis. Vienas iš veiksnių, turinčių įtakos mūsų savijautai, yra šviesos kiekis. Vasarą šviesos paprastai gauname pakankamai, bet rudenį ir žiemą gali jos trūkti. Tai gali pasireikšti kaip energijos trūkumas, mieguistumas, ilgesnis miegas: nors žmogus miega daugiau, miego kokybė prastesnė, jis neteikia poilsio. Kadangi organizmui trūksta energijos, jis bando jos gauti iš maisto, todėl labiau norisi valgyti saldumynų, riebaus maisto.

Jei būklės yra sunkesnės, prisideda ir kiti depresijos požymiai.

Šis depresijos porūšis, sukeltas šviesos trūkumo, vadinamas sezoniniu afektiniu sutrikimu. Vieni žmonės turi tam polinkį, kiti ne. Kai kurie to nesieja su šviesos trūkumu, tiesiog pastebi, kad jie blogiau jaučiasi rudenį ir žiemą. Apie 20 proc. gyvenančių toliau nuo pusiaujo žmonių patiria ganėtinai ryškius šviesos trūkumo požymius.

Ar yra būdų išvengti slogių emocijų, kurių priežastis yra šviesos trūkumas?

Jei trūksta šviesos, šviesiuoju dienos periodu reikia kuo daugiau būti lauke. Vėlyvą rudenį, žiemą, ypač jei smarkiai apsiniaukę, buvimo lauke gali neužtekti. Tokiu atveju reikalinga šviesos terapija. Tam gali pasitarnauti specialios medicininės paskirties priemonės – šviesos terapijos akiniai, lempos, kurios atlieka papildomos ryškios šviesos funkciją. Bet kokios lemputės tam netiks – jomis net galima sau pakenkti. Šios priemonės palengvins būsenas. Vieniems šviesos terapija puikiai ir visiškai atstoja saulės šviesą, kitiems padeda tik dalinai.

Kokie simptomai būdingi depresijai? Ar žmogus gali jos neatpažinti?

Žinoma, žmogus gali neatpažinti, kad jam depresija. Kad atpažintum, reikia turėti žinių. Depresijai būdingi įvairūs simptomai: prislėgtumas, liūdesys, negebėjimas patirti malonumo, nenoras bendrauti, būti tarp žmonių, sumažėjęs lytėjimo, valgymo malonumas. Pasaulis sergančiajam depresija tarsi praranda spalvas, žmogus nebepatiria malonumo iš to, kas anksčiau jį teikdavo. Jo nebetraukia hobiai ar anksčiau mėgta veikla. Jis gali jausti kaltę, neviltį, patirti savigraužą, menkavertiškumą, jį gali lankyti mintys apie savižudybę, sutrikti apetitas ir miegas. Depresija paveikia labai įvairias gyvenimo sritis – jausmus, mintis, elgesį.

Ar gydyti depresiją, jei žmogus jos nepripažįsta?

Žmogus yra laisvas apsispręsti, ką jam daryti su savo gyvenimu ir savo būsenomis. Niekas negali jo priversti gydytis.

Būna, kad sergantysis depresija atsisako ne tik gerti vaistus. Ne kiekvienas noriai renkasi ir psichoterapiją. Juk tai nėra labai lengvas užsiėmimas. Terapijos tikslas – geriau save suprasti, į save įsigilinti, kad rastum atsakymą, iš kur tavo depresija, kas vyksta tavo gyvenime, kad taip jautiesi. Tai ne visada yra paprastas klausimas. Kartais atsakymus galima rasti greitai ir paprastai, bet kai kuriems žmonėms prireikia ne vienerių metų, kad pradėtų dėliotis paveikslas: gal problemiški santykiai, gal jų trūksta, gal negerai darbe ar kitoje gyvenimo srityje. Ta savianalizė nėra kiekvieno trokštamas užsiėmimas.

A.Mockuvienė: „Viena iš naujesnių depresijos kilmės teorijų kalba apie tai, kad depresija žmonės suserga, kai kūne kyla ilgalaikis uždegimas, kurio viena pasekmių gali būti depresijos būsena. Turime pasidomėti, kas mums sukelia, o kas mažina uždegimą.“

Kuo gali padėti specialistas? Pirmiausia tai išsamiai informuoti apie įvairius gydymo būdus ir žmogaus galimybę rinktis. O rinktis yra iš ko: tai gali būti vaistai, terapija, gyvenimo būdo pokyčiai, savipagalbos priemonės, padedančios reguliuoti savo nuotaikas. Bet dažniausiai, jei jau žmogus nenori gydytis, jis nenori nieko. Tik reiktų suprasti: jei tu nieko nenori ir nieko nedarai, niekas nepasikeis. Toks pasirinkimas irgi būna. Bet nieko nedarant pokyčių nebus.

Minite gyvenimo būdo pokyčius, savipagalbą. Kaipgi žmogus, sergantis depresija ar patiriantis sezoninį afektinį sutrikimą, galėtų sau padėti?

Savipagalba yra kaip pirmas laiptelis, bazinė sritis, dalis kompleksinio gydymo. Bet jo vieno gali nepakakti. Vienas iš savipagalbos būdų – antiuždegiminė mityba. Viena iš naujesnių depresijos kilmės teorijų kalba apie tai, kad depresija žmonės suserga, kai kūne kyla ilgalaikis uždegimas, kurio viena pasekmių gali būti depresijos būsena. Turime pasidomėti, kas mums sukelia, o kas mažina uždegimą.

Taip pat labai svarbi savipagalbos dalis yra judėjimas. Svarbu atrasti sau priimtinas, malonias judėjimo formas. Tarp jų gali būti paprasčiausias pasivaikščiojimas, mankšta.

Neretai žmonėms labai svarbu laikytis dienos režimo. Nemažai žmonių įklimpsta į malonumų ieškojimo liūną arba, priešingai, nuolat dirba, niekada nepailsi. Ir vienas, ir kitas kraštutinumas gali turėti nekokias pasekmes. Dienotvarkę reikia susidėlioti taip, kad ji būtų stabilesnė, labiau raminanti.

Daugelis žmonių tikisi, kad bus duotas receptas, kaip išsivaduoti iš nemalonios būsenos. Pvz., išeisi į lauką, tris kartus įkvėpsi ir depresijos kaip nebūta... Ar tai įmanoma?

Kad galima padaryti kai ką labai paprasto ir tai padės, tėra iliuzija. Taip nebus. Depresija nėra būsena, turinti vieną aiškų gydymo būdą. Tuo labiau kad ją sukelia skirtingos priežastys: traumos vaikystėje, vėlesniame gyvenime, fiziologinės priežastys, gyvenimo būdas, netinkama mityba ar judėjimas, savų emocijų nepažinimas, skausmingi santykiai, vienišumas, nepasitenkinimas darbe, savęs nerealizavimas...

Įsivaizduokime žmogų, kuris kenčia dėl sudėtingų, nelaimingų santykių, jaučiasi labai vienišas. Juk joks išėjimas pakvėpuoti iš esmės nepakeis jo gyvenimo! Žmonės turi labai rimtų sunkumų ir problemų, kurie neišsisprendžia atlikus vieną pratimą. Reikia suvokti, kad sprendimas nėra lengvas ir paprastas. Tam tikrai reikia skirti laiko, išbandyti įvairias priemones.

Žinojimas, kad sprendimas nėra greitas ir paprastas, padeda nepasiduoti ir nenuleisti rankų. Nes žmonės dažnai užstringa, išgyvena neviltį, jei nesulaukia greito rezultato. Sako: „Kartą nuėjau pas psichologą, pasikalbėjau, bet man nepadėjo“. Tam, kad būsena keistųsi iš esmės, neužtenka vieno būdo – psichoterapijos, vaistų. Vaistų, kaip ir visų kitų būdų, veiksmingumas nėra šimtaprocentinis. Reikia surasti, kas žmogui padeda, ir bandyti. Tam gali prireikti laiko.

Kokias dar klaidas daro jūsų pacientai?

Dažna jų daroma klaida – bandyti tik vieną priemonę, o ne jų kompleksą. Geriausia, kad depresija būtų gydoma įtraukiant savipagalbą, psichoterapiją, esant reikalui – vaistus. Taip pat svarbu prisiimti atsakomybę tiek už savo gyvenimą, tiek už savo būseną. Neretai žmonės kreipiasi su nuostata: „Daktare, patark ką nors, kad man palengvėtų“. Kai kalbame apie emocinę sveikatą, toks modelis neveikia. Labai svarbu save matyti kaip centrą – svarbų, ieškantį, pasiskaitantį, besistengiantį suprasti, kas su juo vyksta.

Išbandykite įvairias priemones, per greitai nepasiduokite, nenuleiskite rankų, nes sprendimą tikrai įmanoma rasti. Bet jo ieškoti reikia ir nebūtinai pirmas pasitaikęs specialistas, pas kurį nueisite, pateiks visus sprendimus.