Visuomenė senėja,  senjorų – daugėja. Jų dalis visuomenėje auga: sulaukusieji 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonės Lietuvoje sudaro apie penktadalį gyventojų. Nors galimybių save realizuoti pagyvenusiems žmonėms daugėja, ne kiekvienas metų naštos slegiamas vyras ar moteris gali pasigirti artimųjų dėmesiu, džiaugtis gera sveikata, gyventi normalų, aktyvų gyvenimą, o tai veikia jo nuotaiką. Daugelis jų paprasčiausiai nenori būti pamiršti ir siekia išlikti naudingi. Apie tai kalbamės su psichologe Algina Šamonskiene.

Ar gali būti laiminga senatvė? Pagyvenusių žmonių skundai dėl mažų pensijų, blogų kaimynų, prastos valdžios ir net santvarkos verčia abejoti. Ar lengva pagyvenusiems žmonėms mūsų visuomenėje?

Deja, šiuolaikinėje visuomenėje vyresnio amžiaus žmogus nėra vertinamas ir gerbiamas: jam neskiriama dėmesio, jis yra tarsi nurašytas „piktasis pensininkas“. Anksčiau vyresnieji buvo vertinami, jie perduodavo savo patirtį ir žinias, o dabar to nebereikia, nes visą reikalingą informaciją galima rasti internete. Taigi pačiam senjorui reikia susigalvoti, kaip tapti laimingam ir vertingam, nes niekas iš šalies jam to nesiūlo. Visa tai tampa dideliu iššūkiu, nes senstant keičiasi padėtis šeimoje, o namuose paliktas senyvas žmogus ne visuomet jaučiasi saugus dėl sumažėjusio aktyvumo, organizmo pokyčių, kitų psichologinių, biologinių bei socialinių pakitimų.

Svarbu skirti vienatvės ir vienišumo jausmą. Jei pirmasis yra normali būsena, vienišumo jausmas susijęs su mintimis, kad esi niekam nebereikalingas. Paprastai vienatvės slogutį, kuris, paradoksalu, dažnai sustiprėja šventiniu laikotarpiu, gydo bendravimas.

O kas gali padėti išvengti nemalonios vienišumo būsenos? Daugelis pagyvenusių žmonių jaučiasi prislėgti ar atstumti – ką tokiu atveju daryti?

Bene pagrindinė senyvo amžiaus žmonių depresijos priežastis – nutrūkę ryšiai su draugais, bendradarbiais, giminaičiais. Sendamas žmogus pamažu praranda darbą, užsiėmimus, sveikatą ir energiją, draugus, judrumą ir nepriklausomumą. Jam tenka atsisakyti kone visų įprastų gyvenimo aspektų, todėl natūralu, kad jis jaučiasi prislėgtas ar atstumtas. Depresiją padės atpažinti užsitęsęs liūdesys, irzlumas, nuovargis, suprastėjusi atmintis, sulėtėjęs mąstymas, užsidarymas namuose. Norint padėti senjorui, labai svarbu bendrauti, tad vaikų skambutis ar apsilankymas jį visada pradžiugins.

Daugelis senyvo amžiaus žmonių norėtų būti judresni ir aktyvesni, bet sunkiai prisiverčia sportuoti. Tačiau fizinis aktyvumas didina ištvermę, jėgą, pusiausvyrą ir judrumą – tai padeda gyventi savarankiškai. Fizinis aktyvumas yra nepaprastai svarbus senstantiems žmonėms todėl, kad jie didžiąją dienos dalį praleidžia sėdėdami. Fizinė veikla ne tik padeda išvengti depresijos ar ugdo ištvermę, stiprybę, bet ir lėtina kognityvinius (psichologinius, pažinimo) pokyčius. Vienas nuostabiausių fizinių pratimų – pasivaikščiojimas, o jei dar ir kartu su savo artimaisiais, bus dviguba terapija.Taip pat bendraujant su vyresnio amžiaus artimuoju nevenkite fizinio kontakto – palaikykite už rankos, paglostykite petį, ranką. Visos šios smulkmenos praskaidrins jo gyvenimą

Kas dar padėtų mūsų senoliams, kad senatvė neatrodytų tokia negailestinga?

Norint senti sveikai, be galo svarbu jaustis naudingam, reikalingam, realizuoti save užsiimant širdžiai miela veikla, aktyviai dalyvaujant socialiniame gyvenime, neapleidžiant pomėgių – šokių, dainavimo, jei iki tol žmogus tuo užsiimdavo. Ir vyresniame amžiuje svarbus tobulėjimas. Dabar yra galimybė lankyti ir Trečiojo amžiaus universitetą, mokytis užsienio kalbų, kompiuterinio raštingumo, o mokytis niekada nevėlu.

Psichologinė būsena pagerėja, jeigu senjorai gali prisidėti prie anūkų priežiūros, buities darbų, auginti daržoves ir vaisius savo soduose. Širdžiai miela veikla gerina psichinę ir fizinę savijautą, leidžia suvokti, kad esi reikalingas, svarbus. Ir senatvėje turime tobulėti, o ne griauti save. Ieškoti džiaugsmo šaltinio: gamtoje, vaikuose, poezijoje, muzikoje, bendrauti su kitais. Vis dėlto jei niūrios mintys kamuoja ilgai, nevertėtų numoti ranka, tikintis, kad prasta nuotaika, vienišumo jausmas praeis – reikėtų pasitarti su specialistu, o jam paskyrus antidepresantų, nebijoti jų vartoti.