Kiekvieną dieną apie 50 Lietuvos gyventojų išgirsta šią diagnozę, kuri šiandien jau nėra tolygi mirties nuosprendžiui. Kovojant su šia liga, be medicinos ir pažangaus gydymo technologijų, labai svarbus pozityvus mąstymas ir sveikas gyvenimo būdas.

Sukrečianti diagnozė

Kai prieš 16 metų 50-metė Aurelija nutarė pradėti savo verslą ir atidaryti svajonių kavinukę, jos sprendimas pasitikrinti sveikatą buvo lemtingas. Gydytoja ginekologė po krūtų apžiūros išrašė siuntimą į Vilniaus universiteto Onkologijos institutą. Jokių sveikatos bėdų nejaučianti Aurelija tik po kurio laiko susiruošė pasitikrinti. Diagnozė – III stadijos vėžys – trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Dar labiau išgąsdino numatytas gydymo planas – operacija, chemoterapija, švitinimas.

Po kelių savaičių Aurelijai pašalino dešinę krūtį kartu su limfmazgiais. Po operacijos moteris negalėjo valdyti dešinės rankos. Tais laikais niekas apie reabilitaciją ar mankštas nekalbėjo: išleisdavo į namus ir tvarkykis, kaip moki. Aurelija pradėjo pati mankštintis, taip atkūrė rankos funkciją. Moteriai pasisekė – neprireikė nei švitinimo, nei chemijos. Aurelija jautėsi gerai, apie ligą daug negalvojo, ją primindavo tik nuolatiniai profilaktikos tyrimai pas onkologą.

Sėkmingai pragyvenusi 16 metų, vieno patikrinimo metu po biopsijos išgirdo, kad krūtyje susidarė piktybinis darinys. Po antros operacijos jau paskyrė ir spindulinį gydymą, ir chemoterapiją. Aurelija atlaikė 14 chemoterapijos kursų,10 švitinimo seansų. „Dabartinė medicina iš tiesų pažengė į priekį, šiuolaikinis taškinis švitinimas daug pažangesnis, – ligos detalėmis dalijosi ji. – Tačiau šalutinį jo poveikį pajutau. Išdegė stemplė, negalėjau nuryti net vandens, toks jausmas, lyg adatomis badytų. Chemoterapiją taip pat ištvėriau gana gerai, nebuvo sunkių pykinimo ar vėmimo priepuolių. Tik išsausėjo oda, nagai tapo trapūs, paraudonavo. Sulašinus vaistų, porą dienų jausdavau didelį silpnumą, nuovargį, bet visa tai praeidavo ir su kiekviena diena po truputį atgaudavau jėgas.“

Daugiausia rūpesčių moteriai teikė nuslinkę plaukai. Vasarą su peruku buvo karšta, bet užtat sulaukė komplimentų dėl šukuosenos.

Džiaugiasi šia diena

Aurelija prisipažino nesanti iš tų, kurios išsamiai domisi savo liga: „Pernelyg nesigilinu, nes man taip ramiau. Žinoma, klausiu gydytojo, į ką turėčiau atkreipti dėmesį, kokius požymius stebėti. Pagaliau mane gydo profesionalai, kodėl turėčiau atimti iš jų duoną ir viskuo domėtis.“

Ji tikina pasigedusi tik informacijos apie pagalbines priemones gyvenimo kokybei palaikyti ir onkologines ligas. Pasak jos, gydytojai dažniausiai nieko nepasakoja apie kokius nors preparatus, kuriuos būtų galima pavartoti po gydymo, kad mažiau pykintų ar padėtų sumažinti radikalaus gydymo poveikį organizmui. Apie visa tai ji išgirdo iš likimo draugių.

„Nieko nebebijau, neišgąsdino ir antrą kartą nuskambėjusi šiurpi diagnozė, – pripažino Aurelija. – Juk po pirmosios operacijos sėkmingai nugyvenau tiek metų. Ne kiekvienas žmogus gali tuo pasigirti. Viena mano draugė pasakė, kad susirgau todėl, kad pernelyg netausojau savęs, gyvenau aktyviai, visur dalyvavau. Nemanau, kad dėl to, pagaliau nebegalvoju, kodėl ši liga pasirinko mane. Juolab kad ir sirgdama esu aktyvi, turiu veiklos ne mažiau, nei būdama sveika. Nejau prieš 16 metų išgirdusi diagnozę – vėžys turėjau keisti savo įpročius, gulėti lovoje, niekur nevažinėti, niekuo nesidomėti? Tai kam tuomet gyventi?“

Iš tiesų Aurelija nesikapstė taip giliai, už ką jai ši bausmė ar išbandymas. Ji gyvena ir džiaugiasi artimaisiais, anūkais. Nors chemoterapija tapo rutina, planų ligai moteris neaukoja. „Manau, svarbiausia turėti užsiėmimą, veiklos, jaustis reikalinga kitiems. Tada bus mažiau nereikalingų minčių. Geriau kuo daugiau nuveikti gerų darbų. Lankau baseiną, parodas, spektaklius, mankštinuosi, dalyvauju ekskursijose, įvairių draugijų veikloje“, – sakė ji.

Žudo tik neviltis

Pasak psichologės Daivos Stirbienės, Aurelija – puikus kovotojos su liga pavyzdys, nes išgyventi šioje kovoje mums padeda ir reakcija į diagnozę. „Vieni į ligą reaguoja kaip į slogą. Gūžtelėję pečiais, gyvena toliau, fatalistai paprastai atsiduoda likimo valiai, Dievo malonei – kaip bus, taip gerai. Kovotojai, pasiryžę ligą nugalėti ir nusiteikę optimistiškai, – patys geriausi pacientai. Jie dalyvauja gydymo sprendimuose, domisi liga, ieško išeities net iš beviltiškos situacijos, – pripažino psichologė. – Tuo tarpu depresijos apimti ir bejėgiškai besijaučiantys žmonės paprastai linkę pasiduoti iš karto, jie suvokia diagnozę kaip mirties nuosprendį ir pralaimėjimą, dažnai panikuoja, vengia gydytojų. Tiesa, kartais panika duoda teigiamų rezultatų – jie ieško būdų, kaip išgyventi, tačiau juos nuolat kamuoja nerimas, kad liga gali atsinaujinti, pasikartoti.“

Psichologės teigimu, žmonių, pasiduodančių likimui, ar tų, kurie nuolat jaučia beviltiškumą ar depresiją, ligos prognozė nėra gera. „Neviltis – bloga ligos palydovė, nerimas apsunkina visą gydymo eigą, o jei dar žmogus nutaria atsisakyti gydymo, tai jau visai blogai.“ Tuo tarpu Aurelija, specialistės manymu, pasirinko pačią geriausią taktiką – gyvena ir džiaugiasi šia diena, neplanuodama ir gyvendama darnoje su pasauliu ir pačiu savimi.

„Tikėjimas, optimizmas ir teigiamas požiūris padeda gyti, – teigė ir Aurelija. – Tai jau tampa nebe liga, o gyvenimo būdu, kuris mus moko būti stipresnius negu buvome prieš tai.“

Nulemia pačių žmonių elgesys

Nacionalinio vėžio instituto (NVI) duomenimis, Lietuvoje apie 100 tūkst. žmonių, arba 3 proc. mūsų šalies gyventojų, buvo nustatyta diagnozė – vėžys. Daugiau nei 23 tūkst. žmonių, sergančių onkologinėmis ligomis, gyvena 10 ir daugiau metų. Palyginkime – prieš dešimtmetį Lietuvoje su vėžio liga gyveno apie 70 tūkst. asmenų, iš kurių 13 tūkst. gyveno 10 ir daugiau metų. Dažniausia onkologine liga Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, tarp moterų išlieka krūties, tarp vyrų – prostatos vėžys. Dažniausiai Lietuvoje mirštama nuo plaučių vėžio, ši liga sudaro 17 proc. mirčių nuo onkologinių ligų.

Onkologės chemoterapeutės Astos Laukaitienės teigimu, žmogui būtina prisiimti atsakomybę dėl sveikatos. „Daugelį ligų, taip pat ir vėžį, nulemia žmonių elgesys, todėl pirmiausia reikia daryti taip, kad ši liga neatsirastų, o jai atsiradus – sutelkti jėgas jai gydyti, – sakė A.Laukaitienė. – 70 proc. sveikatos lemia paties žmogaus gyvenimo būdas, elgsena, vadinasi, reikia atsisakyti blogų įpročių, o ugdyti gerus.“

Gydytoja onkologė pripažįsta, kad dažniausiai jai tenka susidurti su pavėluotais nustatyti atvejais. O juk geriau ateiti ir sužinoti diagnozę, negu delsti ir kamuotis abejojant, nes nerimas organizmą veikia neigiamai.

Prevencijos programos

Lietuvoje vykdomos įvairios prevencinės programos. Moterys kartą kas trejus metus gali pasitikrinti dėl gimdos kaklelio patologijos ar kas dvejus metus – dėl krūties vėžio ar ikivėžinių pokyčių. Visa tai apmokama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo. „Tačiau moterys delsia tikrintis, – apgailestavo onkologė. – O susidūrusios su sunkia liga, neretai kaltina gydytojus.“

Nustatyti ligą galima tik atlikus daug ir skirtingų tyrimų, todėl prevencinės programos labai svarbios. „Nors pas mus dar labai daug moterų, palyginti su Vakarų Europos šalimis, miršta nuo gimdos kaklelio vėžio, šios programos padėjo dažniau diagnozuoti neinvazinį (neišplitusį) vėžį, ikivėžinius gimdos kaklelio pokyčius. Tai teikia vilčių, kad mirtingumas sumažės, – sakė gydytoja. – Taip pat, anksti diagnozavus prostatos vėžį, Lietuvoje penkerius metus išgyvena 100 proc. vyrų.“

Netinkama mityba, mažas fizinis aktyvumas, netinkami įpročiai – galima vardyti daug priežasčių, nulemiančių ligų atsiradimą. Tačiau apie 90 proc. žmonių, kuriems nustatomas ankstyvos stadijos vėžys, išgyvena, Pasak gydytojos, ankstyva vėžio diagnozė yra Dievo dovana, perspėjimas žmogui, kad jis turi keisti savo gyvenimo būdą, atsikratyti pykčio.