_{Vitalija Pilipauskaitė, savita poetė, literatūrologė ir trijų vaikų mama, jau aštuonerius metus yra dula – gimdyvių padėjėja bei viena iš Lietuvos dulų asociacijos steigėjų. Vitalija pabrėžia, kad dula nėra naujųjų laikų pribuvėja – ji neatlieka akušerės darbo, tačiau gimdyvei ir jos vyrui teikia fizinę bei emocinę paramą, taip pat informuoja apie nėštumą, gimdymą bei naujagimio priežiūrą.}

_{Dula globoja nėščiąją}

_{„Besilaukdama pirmosios dukros buvau girdėjusi apie dulas, bet Lietuvoje jų dar nebuvo. Atsakingai ruošiausi gimdymui: perskaičiau krūvą knygų, lankiau nėščiųjų kursus. Gimdymo namuose manimi rūpinosi akušerės, gydytojai ateidavo apžiūrėti ir skubėdavo pas kitas gimdyves. Gimdyme dalyvavo mano vyras, kuris visada buvo šalia, bet, kaip ir aš, jaudinosi: sėdėjo perbalęs, išsigandęs... Pajutau, kad man trūksta emociškai palaikančio žmogaus, kuris nuramintų, padrąsintų ir pasakytų: „Viskas bus gerai, pagimdysi, tu gali!“ Viena nebuvau, bet jaučiausi vieniša. Po gimdymo man kilo daug klausimų, skambinėjau draugėms. Pamaniau, kad būtų smagu, jei šiuo atsakingu metu šalia būtų patyręs žmogus, su kuriuo galėčiau pasitarti. Žinių turėjau pakankamai, tačiau man trūko moteriško, motiniško, seseriško palaikymo.}

_{Bendraudama su kitomis mamomis pastebėjau, kad daugelis šiuolaikinių moterų išgyvena tą patį – besilaukdamos ir gimus kūdikiui lieka vienos. O juk jos patiria ne tik džiaugsmą, dėkingumą, bet ir nerimą, baimę, skausmą. Ne visos moterys turi artimus, nuoširdžius santykius su mamomis ar kitomis giminaitėmis, kad galėtų klausti ar pasiguosti. Taigi, prieš aštuonerius metus su panašios patirties moterimis – Gintare Balčytyte, Vilma Grajauskaite, Giedre Daugėlavičiene – susibūrėme ir pradėjome galvoti, ką galėtume nuveikti.}

_{Gintarė jau buvo baigusi dulų mokymus Didžiojoje Britanijoje, tad savo mokytoją pasikvietė į Lietuvą ir kartu surengėme dulų kursus moterims. Važinėjome į kitas šalis, domėjomės dulų mokymo programomis, svarstėme, ką pagal veikiančius įstatymus galime pritaikyti Lietuvoje, – veiklos pradžią prisimena Vitalija. – 2014 m. įkūrėme dulų asociaciją, kuriai dabar priklauso daugiau nei 30 narių. Nemažai moterų Lietuvoje pasinaudojo dulų teikiamomis paslaugomis, todėl mes jaučiamės reikalingos. Per sukauptą dulos patirtį įsitikinau, kad nėra nieko svarbiau už pasidalijimą meile ar palaikymą, kai to labiausiai reikia.“}

_{V.Pilipauskaitė turėjo skirtingas gimdymo patirtis: pirmagimė į pasaulį atėjo ligoninėje su „asmeninės“ akušerės ir vyro pagalba; antrąją dukrą pagimdė namuose, su pribuvėja, vyru ir dula; o jaunėlį – viena namuose, be jokio asistavimo. Kaip dula Vitalija dalyvavo jau daugiau nei 20 gimdymų. Turėdama tokią įvairiapusę patirtį ji ne tik padeda gimdyvei, bet ir veda paskaitas bei seminarus, individualiai konsultuoja tėvystės ir motinystės temomis.}

_{Dula – ne pribuvėja}

_{Dula yra tarptautinis terminas, kilęs iš senovės graikų kalbos, reiškiantis tarnaitę, patarnautoją, vergę. Jos teikia ne medicininę, o emocinę, psichologinę pagalbą, padeda gimdyvei prieš, per ir po gimdymo. Vitalija pabrėžia, kad dula jokiu būdu nėra pribuvėja, seniau kaimuose priimdavusi gimdymą, pasirūpindavusi naujagimiu ir gimdyvei sutaisydavusi gyduolių žolelių gėrimą, kad greičiau atsigautų. Pribuvėjos būdavo vyresnio amžiaus moterys, turinčios akušerių patirtį, išmanančios liaudies mediciną, vaistažoles.}

_{Anot Vitalijos, dula moterį palydi ten, kur ji pasirenka gimdyti. Lietuvoje dulos su gimdyve dažniausiai vyksta į ligoninę, dalyvauja gimdyme, padrąsina, pataria, palaiko už rankos, masažuoja. Dula, priklausomai nuo gimdyvės norų, su ja gyvai ar telefonu bendrauja ir pirmąsias savaites po gimdymo.}

_{Didžiųjų Lietuvos miestų gimdymo namų medikai dulas mielai priima – juk jos yra jų pagalbininkės. Tiesa, dabar, karantino metu, gimdyme uždrausta dalyvauti ir gimdyvių vyrams, ir duloms. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad gimdymai dalyvaujant duloms vyksta sklandžiau, gimdyvė greičiau atsigauna, mažiau cezario pjūvio operacijų.}

_{„Man įsiminė atvejis, kuomet dalyvavau antrame moters gimdyme. Pirmąjį kūdikį ji pagimdė cezario pjūvio operacijos būdu, o antrą vaikutį norėjo pagimdyti natūraliai. Svarsčiau, ką galiu padaryti, kad prisidėčiau prie sėkmingo gimdymo. Mes daug kalbėjomės, aptarėme jos baimes, kliūtis, trukdančias gimdyti natūraliai. Ir mums pavyko – pasaulį išvydo sveikas vaikutis. Tiesa, gimdymas tęsėsi ilgiau nei pirmasis. Džiugu, kad galėjau jai pagelbėti. Esu padėjusi ir moteriai po cezario pjūvio operacijos, nors joje duloms neleidžiama dalyvauti“, – prisimena Vitalija.}

_{Lietuvos dulų bendruomenė mena neeilinį atvejį, kuomet Kauno klinikose su artimųjų ir dulos Rūtos pagalba sveiko vaikelio susilaukė neįgaliųjų šeima. Gimdyvei, judančiai tik vežimėlio pagalba, ypač reikėjo palaikymo ir tikėjimo, kad ji gali gimdyti. Dula ją palaikė ir nėštumo, ir gimdymo, trukusio net 30 valandų, metu. Po didelių gimdyvės, ligoninės personalo, artimųjų ir dulos Rūtos pastangų natūraliai gimė sveika, beveik 4 kg mergytė. Po tokio sudėtingo ir ilgo gimdymo atsigauti reikia ne tik gimdyvei, bet ir dulai – kartais net mėnesio.}

_{Šilti padėkos žodžiai}

_{Vitalijos širdį glosto šilti moterų, kurioms ji padėjo gimdyti, atsiliepimai. Štai keletas jų:}

_{„Likus maždaug dviem mėnesiams iki susitikimo su antruoju vaiku žinojau, kad jis gims atliekant cezario pjūvį, ir šalia manęs tikrai nebus nė vieno artimo ar svetimo žmogaus nei tuo metu, nei pooperaciniu laikotarpiu. Suvokiau, ką reiškia 12–24 val. po operacijos susitikti su savo kūdikiu ir kokios mano galimybės juo pasirūpinti, tiksliau – nepasirūpinti. Dėl to siaubingai išgyvenau ir verkiau. Visai netikėtai kolegė atsiuntė Vitalijos telefono numerį. Paskambinau, susitikome, pasikalbėjome. Tiesą sakant, net nenumaniau, ko galėčiau tikėtis iš dulos, apie ką svajoti (nes vėliau paaiškėjo, kad dulos pagalba besilaukiančiai, gimdančiai ar pagimdžiusiai moteriai yra tikra svajonė). Jau po antrojo susitikimo su Vitalija pasijaučiau rami: nustojau verkti, išsiaiškinau, kas man svarbu gimdymo metu ir po jo, į ką sąmoningai atsisakau kreipti dėmesį, ką galiu ir noriu pakeisti. Iškart po operacijos palatoje mane pasitiko Vitalija. Verkiau, juokiausi ir kiekvieną sekundę jaučiau begalinį dėkingumą. Ji rūpinosi ir mano kūdikiu, ir manimi. Iki šiol labiausiai įsiminė jos neapsimestinė, užkrečianti ramybė ir jauki šypsena – viskas, ko reikia nerimaujančiai ir nei savimi, nei kūdikiu pasirūpinti negalinčiai naujai mamai.“}

_{„Esu labai dėkinga už tavo švelnius, raminančius žodžius, kurie leido pajausti, kad viską darau teisingai. Man ypač padėjo, kai tą paskutinę sąrėmių valandą vis kvietei atsipalaiduoti. Atsipalaiduoti! Kai skauda taip stipriai tarsi kūno apačia plyštų į dvi dalis“, – rašė viena.}

_{„Niekada nepamiršiu tavo žodžių „Leisk dukrytei pas tave ateiti“. O mūsų trijų – mano, tavo ir vyro – kvėpavimas ir gimdymo aimanos buvo vertos filmavimo. Jūs taip klasiškai atkartojote visus mano leidžiamus garsus, atrodė, kad dalis sąrėmių skausmo persikėlė jums, – atsiliepė kita. – Nepagražindama norėčiau pasakyti, kad esminiu gyvenimo momentu Vitalija man buvo geriausia ištikimos sesers pavaduotoja, atsidavusi, patyrusi mama ir aukščiausias solidarumo bei pagalbos „moteris moteriai“ išsipildymas.“}

_{„Kai skaičiavau paskutines nėštumo savaites, pažįstama mama patarė susirasti žmogų, padėsiantį „galvą virš vandens palaikyti“. Vitalija man buvo (ir yra) būtent tas žmogus, padedantis „nepaskęsti“, kai pernelyg atsipalaiduoju, surakina mėšlungis ar ištinka isterija. Kartu su ja visi nėštumo, naujagimio priežiūros ir pogimdyvinio periodo sunkumai pamažu išsisprendžia, kažkuo praturtina ir užgrūdina, o pasiekti rezultatai – įkvepia. Ačiū!“}

_{„Pokalbiai prieš gimdymą išties padėjo – mano gana chaotiškame gyvenime jie įnešė šiek tiek tvarkos. Kartais atrodydavo, kad dėl būsimo gimdymo esu ramesnė nei Vitalija.“}

_{„Labai vertinu dulos pagalbą sprendžiant vyresnio vaiko žindymo kartu su mažyliu klausimą. Apsilankymas sugrąžino stogą, kuris buvo jau tolokai nučiuožęs. Tai tiek. Negaliu pasakyti, kiek ji buvo dula, o kiek – tiesiog artimas žmogus. Žinau, kad jausmas po gimdymo yra labai geras. Ši patirtis mane pagydė nuo prieš tai buvusios. Daugiau ir negalėjau tikėtis.“}

_{Knygų dula}

_{Vitalija yra leidyklos „Alma littera“ lietuvių autorių suaugusiems leidinių vadovė. Ji pirmoji perskaito į leidyklą atsiųstus rašytojų knygų rankraščius ir sprendžia, ar jie bus išleisti, tad autoriai ją vadina ir knygų dula.}

_{„Mano darbas – vertinti rankraščius. Kai kada jų likimas būna aiškus perskaičius vos keletą puslapių, o kartais perskaitau visą vienu ypu, nes būna labai įdomu. Su autoriais tenka padirbėti juos koreguojant, tobulinant. Leidžiame įvairiausių žanrų knygas, nes leidykla gerbia kiekvieno skaitytojo literatūrinį skonį, polinkius. Mano autoriai: Irena Buivydaitė, Algimantas Čekuolis, Arvydas Juozaitis, Renata Šerelytė, Sigitas Parulskis. Šalia rimtos grožinės literatūros leidžiama ir populiarioji (detektyvai, meilės romanai), gausiai perkama ir skaitoma bibliotekose. Pavyzdžiui, šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje pristatėme intriguojantį Jaroslavo Melniko detektyvą. Anksčiau rašiusi meilės romanus Jolita Herlyn šiemet taip pat išleido įdomų detektyvą“, – sako literatūrologė.}

_{Išslaptintos moters patirtys}

_{Iš nepakartojamų dukters, moters, motinos, dulos patirčių radosi pirmoji V.Pilipauskaitės-Butkienės eilėraščių knyga „Kvėpuoju“, iškart pastebėta ir pelniusi autorei Zigmo Gėlės premiją. Jos poezija išsiskiria drąsa ir atvirumu išslaptinta intymia moters patirtimi.}

_{„Nuo vaikystės rašau eilėraščius, mano giminėje yra poetų. Vytėnų pagrindinėje mokykloje (Jurbarko r.) lietuvių kalbą ir literatūrą man dėstė senosios kartos „smetoninis“ mokytojas Petras Gudas, aukštai užkėlęs kartelę, bet negailėjęs paskatinimų, pagyrų mano rašiniams ir pirmiesiems poezijos bandymams, kuriuos spausdino rajono laikraštis. Mūsų klasės auklėtoja buvo jo žmona Zuzana Gudienė, kuri mus, savo auklėtinius, dažnai kviesdavosi į namus nuoširdiems pokalbiams. Uždengdavo stalą balta staltiese, pildavo arbatą į porceliano puodelius – mane stulbino ta pagarba vaikui, – prisimena poetė. – Ilgai rašiau tik sau. Turėjau pajusti, kad jau esu pasirengusi pasirodyti tokia, kokia esu. O esu visokia. Gyva. Patiriu kaltę, ekstazę, įniršį ir meilę. Gebu jausti ir kalbėti apie tai, kaip jaučiuosi. Sugebu liudyti, ką patiria žmogus, – ne tik aš, bet ir vaikas, senolė, vyras... Vėžininkas. Alkoholikas. Senmergė. Vaiką praradusi motina. Berniukas, kurį žaloja tėvas. Kita vertus, pyktis nėra mano tikslas. Jei juo apsiribočiau, gyvenimas labai susiaurėtų. Taip pat ir kūryba.}

_{Man poezija yra viena aukščiausių meno formų – geras eilėraštis turi išgrynintą formą ir gilų, sutelktą turinį. Tai ir terapijos, ir išgyvenimo forma. Eilėraštį ilgai nešiojuosi kaip sėklą, kuri dygsta, auga, kol išsprogsta pirmoji esminė eilutė, o paskui gimsta visas eilėraštis. Tai ilgas procesas, todėl poezijos rašau nedaug. Bet tekstai kaupiasi, kada nors tikrai išeis antroji knyga“, – viliasi Vitalija.}