Praėjus daugiau nei 4 metams nuo pasaulinės COVID-19 pandemijos pradžios, milijonai žmonių jaučia neigiamą SARS-CoV-2 infekcijos poveikį sveikatai. Pokovidinė būklė, arba ilgasis kovidas, yra nauja klininė sąvoka, apibrėžiama kaip multisisteminė būklė, kuri išlieka po ūmios COVID-19 ligos (SARS-CoV-2 infekcijos).

Kas jau žinoma apie ilgąjį kovidą?

Praėjus daugiau nei 4 metams nuo pasaulinės COVID-19 pandemijos pradžios, milijonai žmonių jaučia neigiamą SARS-CoV-2 infekcijos poveikį sveikatai. Pokovidinė būklė, arba ilgasis kovidas, yra nauja klinikinė sąvoka, apibrėžiama kaip multisisteminė būklė, kuri išlieka po ūmios COVID-19 ligos (SARS-CoV-2 infekcijos).

Mokslinės bendruomenės sukaupti duomenys leidžia geriau suprasti ilgojo kovido epidemiologiją ir klinikines apraiškas, šios ligos biologinius pagrindus. Daugėja svarių įrodymų, kad vakcinacija ir antivirusiniai vaistai gali padėti išvengti sunkios ligos.

Ilgasis kovidas paveikia mažiausiai 10 proc. persirgusių COVID-19 liga. Jis gali pasireikšti bet kuriam žmogui, nepriklausomai nuo amžiaus (nuo vaikų iki senjorų), rasės, lyties ir sveikatos būklės. Naujausiais duomenimis, pasaulyje maždaug 65 mln. žmonių kenčia nuo ilgojo kovido ir atvejų skaičius kasdien didėja.

Liga – sudėtinga

Tai sudėtinga, daugiasisteminė liga, pasireiškianti daugiau kaip 200 simptomų ir turinti pasekmių beveik visose organų sistemose. Ilgasis kovidas turi daugybę formų, kurios gali turėti skirtingus rizikos veiksnius (genetinius, aplinkos ir kt.) ir skirtingus biologinius mechanizmus. Todėl kiekvienas ilgojo kovido atvejis yra unikalus, o gydymas ir reakcija į gydymą gali skirtis priklausomai nuo simptomatikos, paciento sveikatos būklės, komplikacijų ir kitų veiksnių.

Pvz., klasikinė ilgojo kovido forma su smegenų rūku, nuovargiu, fizinio krūvio netoleravimu dažniau pasitaiko jaunesniems suaugusiesiems ir moterims. Širdies ir kraujagyslių bei medžiagų apykaitos sutrikimo simptomais ilgasis kovidas dažniau pasireiškia vyresnio amžiaus žmonėms ir sergantiems gretutinėmis ligomis. Visų tipų ilgojo kovido rizika didėja priklausomai nuo ūminės SARS-CoV-2 infekcijos sunkumo. Tačiau, nepaisant mažesnės santykinės rizikos, daugiau nei 90 proc. ilgojo kovido atvejų pasitaiko žmonėms, sirgusiems lengva COVID-19 liga, nes lengvų atvejų paplitimas yra daug didesnis.

Yra daug galimų ilgojo kovido patogeninių mechanizmų, įskaitant viruso ar jo komponentų išlikimą audinių rezervuaruose, autoimuninį arba nekontroliuojamą imuninį atsaką, mitochondrijų disfunkciją, kraujagyslių (endotelio) ir (arba) neuronų uždegimą ir mikrobiomų disbiozę. Žmonėms, sergantiems sunkia COVID-19 liga, gali išsivystyti sisteminė ūminė infekcija, kai SARS-CoV-2 replikuojasi plaučių ir ekstrapulmoniniame audinyje, o jo genominė RNR gali išlikti mėnesius keliose vietose, įskaitant smegenis ir vainikines arterijas. SARS-CoV-2 taip pat gali iš naujo suaktyvinti „miegančius“ virusus, įskaitant Epšteino-Baro ir vėjaraupių, taip pat sukelti žarnyno ir smegenų bei neuroendokrininės funkcijos sutrikimus, mitochondrijų disfunkciją bei gali sutrikdyti krešėjimą (žr. pav.).

Kadangi nefarmacinių intervencijų, skirtų sumažinti SARS-CoV-2 perdavimo riziką, iš esmės atsisakyta, vakcinos yra pagrindinė priemonė, leidžianti sumažinti sunkios ūminės COVID-19 ligos ir ilgojo kovido tikimybę. Tyrimai rodo, kad vakcinos vidutiniška ~40 proc. sumažina ilgojo kovido riziką (nuo 15 proc. iki 75 proc.), tačiau dėl pandeminio nuovargio ir komunikacijos spragų revakcinacijos aprėptys ženkliai sumažėję (įskaitant Lietuvą).

Dauguma – jau persirgę

Dauguma žmonių jau yra persirgę lengvesne ar sunkesne COVID-19 ligos forma. Pvz., Vilniaus ir Kauno regione dauguma (99,03 proc. ) iš VU ir LSMU tyrime dalyvavusių 517 asmenų turi anti-N ir (arba) anti-S antikūnų. Tai rodo, kad jie yra pasiskiepiję ir (arba) persirgę. Įdomu tai, kad 20,3 proc. tyrimo dalyvių turėjo anti-N antikūnų, nors anketoje nenurodė nei persirgimo, nei buvusio teigiamo SARS-CoV-2 testo. Tai rodo, kiek daug buvo nepastebėtų infekcijos atvejų.

Pakartotinė infekcija gali iš naujo sukelti ilgąjį kovidą arba sustiprinti jo sunkumą. Kiekvienas pakartotinis užsikrėtimas prisideda prie papildomos ilgojo kovido rizikos: bendrai dvi infekcijos sukelia didesnę ilgojo kovido riziką nei viena, o trys infekcijos kelia didesnę riziką nei dvi. Dar neaišku, ar skirtingi SARS-CoV-2 variantai keičia ilgojo kovido išsivystymo riziką. Nepaisant to, pastangos užkirsti kelią pakartotiniam užsikrėtimui yra svarbios ir gali sumažinti ilgalaikę gyventojų sveikatos praradimo riziką.

Pirmieji 2–3 metų trukmės stebėjimų duomenys rodo ilgalaikes pasekmes ir kad spontaniškas pasveikimas arba grįžimas į pradinę būklę yra nedažnas. Ilgalaikis 1918 m. gripo pandemijos, poliomielito protrūkių ir Epšteino-Baro virusinių infekcijų stebėjimas parodė, kad šių infekcijų pasekmių gali atsirasti po kelių dešimtmečių. Dar neaišku, ar taip atsitiks ir persirgus COVID-19 liga.

Pasekmes dar pajausime

Infekcijos (pandemijos) našta visuomenei dažniausiai vertinama pagal atvejų, hospitalizavimo ir mirties ūminėje fazėje statistiką, tačiau neatsižvelgiama į infekcinių ligų naštą dėl ilgalaikio sveikatos praradimo. Yra duomenų, kad SARS-CoV-2 infekcija turės daug platesnį poveikį visuomenės sveikatai, nes padidindama įvairių lėtinių ligų riziką prisidės prie širdies ir kraujagyslių ligų, diabeto, neurologinių sutrikimų ir autoimuninių ligų naštos padidėjimo. Dėl to padidės sveikatos priežiūros išlaidos, o jų poveikis gali būti įvertintas tik po daugelio metų.

Ilgasis kovidas paveikia vaikų vystymąsį ir išsilavinimą, mažina žmonių darbingumą ir ekonominį produktyvumą. Dėl tiesioginio ilgojo kovido poveikio padidėja žmonių, priklausančių rizikos grupėms, mirties tikimybė. Netiesioginis poveikis – padidėja mirštamumas nuo SARS-CoV-2 sukeltų (suaktyvintų) lėtinių ligų (pvz., širdies ir kraujagyslių, medžiagų apykaitos, neurologinių ir kt.). Tai gali prisidėti prie tolesnio gyventojų sergamumo didėjimo ir gyvenimo (sveiko gyvenimo) trukmės mažėjimo.

SARS-CoV-2 – ne vienintelis virusas, galintis sukelti lėtinę ligą. Gripo, Epšteino-Baro, Ebolos, poliomielito virusai ir daugelis kitų taip pat turi ilgalaikį poveikį sveikatai. Manoma, kad lėtinio nuovargio sindromą taip pat, greičiausiai, sukelia infekcija. Tačiau dar ne visai suprantama, kaip infekcinės ligos sukelia lėtines ligas, o šios srities tyrimams buvo skiriama neproporcingai mažai dėmesio.

Pasaulis už iki šiol didžiausią XXI amžiaus pandemiją jau sumokėjo nepaprastai didelę kainą. Šiuo popandeminiu laikotarpiu reiktų spręsti ilgojo kovido iššūkį, gerinti su infekcijomis susijusių lėtinių ligų supratimą, komunikaciją su visuomene.

Straipsnyje remtasi šaltiniais: Science 22 Feb 2024; Medscape Medical News 08 Feb 2024; 19 Jan 2024; Nature 13 Jan 2023; 18 Jan 2024.

Saulius Čaplinskas