Sunku dabar ir įsivaizduoti, kad išklausius penkis žmones per dieną būtų įmanoma ramiai užmigti, portalui LRT.lt atvirauja beveik du dešimtmečius psichologu dirbęs Julius Kvedarauskas. „Psichologas bus tau draugas, bet už pinigus. Kodėl gi pirma nepaskambinus draugui?“ – svarsto specialistas. Pasak jo, psichoterapija galima užsiimti ne tik gydytojo kabinete, o visuotine vertybe laikomas atvirumas gali pakenkti pačiam žmogui.  

– Beveik du dešimtmečius pradirbęs psichologu nusprendėte keisti savo gyvenimą ir pasukote kitu keliu. Ką veikiate dabar?

– Šiuo metu užsiimu turizmu ir vedu ekskursijas. Gyvenime buvo toks momentas, kai jaučiausi perdegęs. Tada atsigręžiau į savo vaikystės pomėgius, paklausiau savęs, apie ką svajodavau anksčiau. Taip ir prisiminiau seną aistrą – keliones ir istoriją.

– Kaip jautėtės, kai padarėte tokį gyvenimą keičiantį sprendimą? Kokia buvo jūsų profesinės aplinkos reakcija?

– Buvo sunku išeiti iš darbo, žmonės nesuprato, kodėl taip darau – juk man sekasi dirbti. Darbdaviai klausė, kuo man gali padėti, kad geriau jausčiausi darbe. Buvo tikrai sunku. Man patinka tos gražios istorijos apie žmones, kurie, nusprendę viską mesti, išvažiavo į Kanarus ir užsiėmė banglentininkų mokymu. Gražios tos istorijos, bet ten yra tik dalis tiesos. Nujaučiu, kad realybė yra šiek tiek kitokia – juk tokie pokyčiai sunkūs, ypač nuo tam tikro amžiaus, kai pasidaro sunkiau būti lanksčiam, norisi pastovumo ir jaukios aplinkos.

– Ar dabar jaučiatės savo vietoje?

– Jaučiuosi  daug geriau. Vedu ekskursijas, pasakoju apie istorinius veikėjus. Randu stiprią asmenybę ir papasakoju apie to žmogaus išgyventą krizę. Tokiu būdu jaučiuosi padedantis savo klausytojams labiau nei tada, kai dirbau psichologu.

E. Genio/LRT nuotr.

– Vis dėlto 17 metų padėjote klientams spręsti gyvenimiškas problemas. Kas buvo sunkiausia šiame darbe?

– Sunkiausia tai, kad ateina laikas, kai perdegi ir pradedi nekęsti savo darbo. Jauti, kad sunku bendrauti su pacientais. Stebėdavausi vyresniais kolegomis, kurie jau ne vieną ir ne du dešimtmečius dirba psichologais. Matyt, jie išmoksta klausyti savo pacientų ir neperimti visų blogų emocijų.

– Ar manote, kad psichologas turi būti emociškai stipresnis žmogus?

– Psichologas neturėtų būti per daug jautrus, bet negali būti ir visai formalus, šaltas. Man, deja, nepavyko rasti to viduriuko. Nors ilgai dirbau psichologu, dabar sunku įsivaizduoti, kad galėčiau per vieną dieną išklausyti penkių žmonių istorijas ir po to ramiai naktį miegoti, negalvoti apie tai.

– O kaip psichologai tvarkosi su savo psichologinėmis problemomis? Ar jiems tai daryti lengviau?

– Buvo metas, kai labai pasitikėjau savimi ir maniau, kad jei jau esu psichologas, tai apsisaugosiu nuo visų problemų. Vis dėlto klydau. Įprastai patys psichologai vaikšto pas kitus psichologus, aiškinasi savo emocinį pasaulį ir jiems tai padeda. Man, kaip psichologui, nelabai padėjo kiti specialistai, todėl dabar sunkiau tikėti, kad galiu padėti savo pacientams. Kita vertus, kai pats psichologas pajaučia poveikį, tada daug lengviau jam sekasi dirbti ir su savais pacientais.

– Ar jūs sakote, kad nebetikite psichologo pagalbos efektyvumu?

– Tikrai žinau, kad yra situacijų, kai psichologas būtinas, bet yra tokių situacijų, kai vos liūdniau pasijutęs žmogus suskumba ieškoti psichologinės pagalbos. Mano nuomonė yra tokia, kad jei įsipjovei pirštą ir užtenka jį dezinfekuoti, nebūtina kreiptis į gydytoją.  Bet būna situacijų, kad ir piršto pats nepagydysi.

Tas pats su psichologu – jei pasijutai liūdnai ir nėra su kuo pakalbėti, tai kodėl gi pirma nepaskambinus draugui. Psichologas gal ir primins draugą, bet jis specialistas, už kurio paslaugas moki pinigus, todėl tai nėra tikra draugystė. Gal jis išklausys geriau nei draugas, bet vieną kartą tu nusivilsi, nes pamatysi, kad jo darbotvarkėje tokių, kaip tu, yra 40. Aš už tai, kad geriau turėti draugą, jei gali, nei psichologą. Be to, gyvenime svarbu turėti ne tik draugą, bet ir priešą bei dvasinį autoritetą.

E. Genio/ LRT nuotr.

– Nors nebeužsiimate psichologiniu konsultavimu, vis dar renkate terapinio rašymo grupes. Kas tai yra?

– Tai tokia rašymo forma, kai žmogus rašo tam, kad palengvintų savo gijimą arba įgautų tam tikrų įgūdžių. Rašydamas mokaisi būti atviresnis, išmoksti pasakyti, ką jauti žmonėms ir ką apie juos galvoji.

Maždaug pusę savo darbo stažo buvau tradicinis psichologas, kuris labai daug klauso, bando atspindėti paciento išsakytus jausmus, mintis. Kai prireikė pagalbos pačiam, pradėjau lankytis pas psichologą. Išsikalbėjęs supratau, kad neužtenka būti tik išklausytam. Išsikrauti pavykdavo rašant, nes kai rašau, dėstau tik tai, kas svarbiausia, o kalbant labai lengva nuklysti į lankas ir nebūtinai apie tai, kas tau svarbu.

– O kaip žmogui gali padėti tokia terapijos forma?

– Plačiąja prasme rašymas – tai kontakto ieškojimas, jis padeda užmegzti ryšius. Rašydamas tu gali geriau pažinti save ir savo praeitį, išrašyti visas nuoskaudas arba, priešingai, prisiminti geras emocijas. Terapinio rašymo užsiėmime kartą daviau užduotį prisiminti visus vardus, pravardes ir mažybinius žodžius, kuriais žmogus buvo vadintas. Netikėtai grupės dalyviai atsimena, kaip juos vadino močiutė, mama, ir tai sukelia gerų, šiltų emocijų.

Buvo atliktas tyrimas – vienai grupei pasiūlyta šešias savaites kiekvieną dieną praleisti 15 minučių laisvai kažką rašant, o kita grupė to nedarė. Rezultatai parodė, kad rašančių žmonių grupės savijauta buvo daug geresnė. Tiesa, depresijos vien rašymas neišgydys – kartais prireikia vaistų, psichoterapijos, žmogaus, kuris visada būtų šalia ir palaikytų.

– Ar terapiniam rašymui reikia kažkokių specialių įgūdžių?

– Manau, kad tiesiog yra žmonių, kuriems tai gali nepatikti ir netikti. Galima pabandyti, bet jei jauti, kad ne, tai nebūtina verstis per galvą. Pavyzdžiui, vyrams rečiau patinka reikšti save per rašymą – jiems smagiau sportuoti, viešai  kalbėti. Apskritai manau, kad psichoterapija gali turėti daug formų. Pavyzdžiui, plaukimo treneris gali tapti tėvišku pavyzdžiu kokiam nedrąsiam berniukui. Jis ir mokytų plaukti berniuką, ir suteiktų pasitikėjimo savimi, stiprybės – lygiai tą patį daro ir psichoterapija.

E. Genio/LRT nuotr.

– Kai kuriems žmonėms rašymas padeda geriau reikšti mintis. Kodėl taip yra?

– Kartais tiesiog būna per skaudu kalbėti. Pasirodo, kad kai žmogus rašo, jis labiau susitelkia, nes rašymas reikalauja daugiau pastangų nei kalbėjimas. Rašymas – darbas, viskas vyksta lėčiau, turi struktūrizuoti savo mintis, kitaip sakinys nesusidėlios. Sutrikusio mąstymo ir sunkiai mintis dėliojantiems žmonėms rašymas taip pat padeda reikšti mintis daug nuosekliau, nenukrypti nuo temos.

– Žmonės dažnai bijo kalbėti apie jiems nemalonius ir skaudžius dalykus. Kaip manote, dėl ko jie labiausiai nerimauja?

– Kai kalbi, bijai savo ir kitų reakcijos – o kas, jei pravirksiu, nesusivaldysiu, palūšiu, išduosiu daugiau nei norėčiau. Rašant baltas popieriaus lapas yra tavo tarpininkas, o tu su žmogumi bendrauji netiesiogiai. Vis dėlto manau, kad rašydami mes vis tiek galvojame apie adresatą, apie tai, kaip jis jausis ir kaip įvertins tai, ką parašei.

– Tačiau net ir parašius laišką, kartai baisu atiduoti jį adresatui...

– Pastebėjau, kad žmonės yra linkę rizikuoti. Mano asmeninė nuomonė šiuo klausimu yra pasikeitusi – anksčiau buvau entuziastingesnis ir beveik visiems be išimties sakydavau nebijoti atsiverti. Kaip koks chirurgas patardavau atverti žaizdas ir išleisti tuos pūlius. Dabar manau, kad  kai kurių dalykų geriau neatiduoti, nepasakyti ir pasilikti juos sau.

– Kas pakeitė jūsų nuomonę?

– Supratau, kad gyvenime atvirumas nebūtinai yra vertybė. Manau, galima gyventi ir su paslaptimis. Be abejo, kai prisikaupia visko tiek, kad  kyla įvairių sveikatos problemų, būtina pasišnekėti. Bet kai kuriuos jausmus, manau, verta pasilikti kaip variklį kūrybai. Jei yra kažkas labai jautraus ar griūnančio, ne visada reikia prisiliesti prie tų griuvėsių. Jegu jie yra apjuosti kažkokia apsaugine siena, gal taip geriau ir palikti.

E. Genio/LRT nuotr.

– O kaip žinoti, kada jau būtina kreiptis pagalbos? Juk kartais žmonės taip pripranta prie blogos savijautos, kad net nebesusimąsto, jog gali būti kitaip.

– Tikėtina, kad pasireikš tam tikri nemalonūs pojūčiai. Nebesinorės eiti į darbą, kūne jausis įvairiausio tipo skausmai, įtampa. Gali netikėtai atsirasti migrena, hipertonija, odos ligos, kurių anksčiau nebuvo. Kai kurie daug streso patiriantys žmonės nuolat išgyvena peršalimą primenančius simptomus. Tokiems žmonėms verta sustoti, pagalvoti ir paklausti savęs, kaip jie iš tikrųjų jaučiasi. Nors mes dažnai bėgame nuo skausmo, užsiimame kokia nors veikla, kad negalvotume, viskas kaupiasi.

– Ką patartumėte žmonėms, kurie dabar svarsto imtis svarbių gyvenimo pokyčių?

– Jei tau svarbiau tavo siela ir jauti, kad dabartinėje darbovietėje merdėji – nebijok ir kažką keisk. Gal kukliau gyvensi, nenuvažiuosi į Turkiją, o kaime pas babą praleisi, bet tu jausiesi gyvesnis, tikresnis. Kai mano mamai buvo sunku, Vilniaus arkivyskupas Juozas Tunaitis jai pasakė, kad be duonos Dievas jos nepaliks. Sunkiomis akimirkomis prisimindavau, kad net jei ir jautiesi labai nesaugus, reikia galvoti, kad vis vien neprapulsi.

Gabija Kavaliauskaitė