Dažnoje sodyboje tyvuliuojantį kūdrų vandenį jau užtraukė plonas ledas. Kai kur jau pilnu pajėgumu įdarbintos orapūtės, o kai kurie sodiečiai dar ieško mailiaus, kurį galėtų įsileisti į savo tvenkinį. Tačiau kokias žuvis galima leisti į vandenį jau artinantis žiemai, o kurių žuvų mailių geriau pirkti iš pavasario? Pasirodo, kad šiuo metu žmonės aktyviai ieško vaivorykštinių upėtakių, starkiukų. Šios žuvys traukia ne tik dėl smagios jų žvejybos – jos naudingos norint sureguliuoti smulkios žuvies perteklių.

Plėšrūnų įsileisti dar nevėlu

Pastarosiomis savaitėmis spustelėjus šaltukui net ir ant didesnių kūdrų užsitraukė ledo sluoksnis. Nors lapkričio pabaigoje dar įprasta tvenkinius žuvinti plėšria žuvimi, dalis kūdrų šeimininkų sudvejojo, ar šis metas dar tinkamas įžuvinimui.

Ekologiško žuvininkystės ūkio „Arvydai“ ir „Mailius.lt“ vadovo Adomo Banikonio teigimu, žuvinti savo vandens telkinius dar nevėlu, mat praktiškai visos plėšrios žuvys aktyvios ištisus metus. Pasak jo, šiuo metu daugiausia į „prūdus“ iškeliauja šiųmetukų plėšrūnų: starkiukų, vaivorykštinių upėtakių, lydekaičių. „Žmonės prašo plėšrios žuvies tam, kad galėtų kovoti su saulažuvėmis, aukšlėmis ir kitomis žuvelėmis, kurios naudoja deguonį, suėda kitų žuvų pašarą. Plėšrūnai šiuo atveju padeda sureguliuoti ekosistemos balansą. Praeitą savaitę išleidome ir šamus, jų pirkimas sustojo – aktyvesnė prekyba bus pavasarį“, – tikina patyręs žuvininkas.

Šiuo metu taip pat dar galima įsileisti ir sibirinių eršketų, mat šios karališkos žuvys maitinasi net jei vandens temperatūra tesiekia 4–5 laipsnius šilumos. Anot pašnekovo, šioms žuvims yra specialus pašaras, kuriuo jos maitinamos per visą žiemą. Tiesa, porcijos nėra didelės, nes žuvys nėra labai aktyvios. „Šios žuvys yra gana atsparios, jas galima transportuoti ir žiemą“, – priduria A.Banikonis. Be to, upėtakius labai praktiška auginti kartu su eršketais, nes eršketai surinks upėtakiams skirtas granules nuo dugno. O eršketinio ar upėtakinio pašaro sudėtis labai panaši. Tiek eršketai, tiek vaivorykštiniai upėtakiai tvenkinyje natūraliai nesiveisia.

Įsileido vaivorykštinių upėtakių

Rita ir Aivaras Mankovičiai, gyvenantys Švenčionių rajone, prieš penkerius metus išsikasė 13 arų tvenkinį ir jame augina sidabrinius karosus, starkius, ešerius, karpius, koi karpius, lynus. Šiemet rudenį jie įsileido ir apie 20 dvimečių vaivorykštinių upėtakių, atvažiavusių iš „Arvydų“. Kaip pasakoja moteris, upėtakiai sudomino ne tik dėl sportiškos jų žūklės – užauginta žuvis yra labai vertinga ir skani. „Esame jų auginę ir seniau, tačiau jie labai gerai kimba, juos išgaudėme ir suvalgėme. O šiemet apsisprendėme auginti ir nebežvejoti. Vasarą be galo gražu tiesiog sėdėti ir žiūrėti, kaip jie šokinėja ir gaudo museles. Tai labai įdomi ir graži žuvis“, – naujai vaivorykštiniais upėtakiais įžuvintu tvenkiniu džiaugiasi pašnekovė.

Atsirinkti pardavėją

Tačiau Rita atvira: turėti tvenkinį ir jame auginti žuvį – ir džiaugsmas, ir didelė atsakomybė. Pirmiausia žuvims reikia sudaryti tinkamas sąlygas gyventi, taip pat svarbu išmanyti, kaip jas teisingai auginti, maitinti. „Ne mažiau svarbu atsirinkti ir mailiaus pardavėjus, nes kartą iš vieno ūkio įsigiję žuvis turėjome didžiulių nuostolių. Visos žuvys krito, jas tiesiog turėjome išgrėbti, utilizuoti. Matyt, jos buvo sergančios. O kai pradėjome bendradarbiauti su „Arvydų“ ūkiu, dar neteko nusivilti, visos žuvys išgyveno. Vaivorykštukus nusprendėme įsileisti rudenį, nes jie mėgsta vėsų vandenį, jie čia jaučiasi labai gerai. O vasarą jau yra sudėtingiau, nes užeina kaitros bangos, šios žuvys nemėgsta labai šilto vandens, stresuoja“, – dėsto R.Mankovičienė.

Būti atsargesniems su karpinėmis žuvimis

„Arvydų“ ekologinio žuvininkystės ūkio vadovas A.Banikonis taip pat sutinka, kad žuvų augimas reikalauja nemažai specifinių žinių. Štai pavyzdžiui lapkritį karpinių žuvų įžuvinimas jau eina į pabaigą. Šių žuvų medžiagų apytaka jau sulėtėjusi, tačiau minusinė temperatūra nėra baisi, jeigu nesiekia -7 laipsnių.

Vis dėlto, jeigu planuojate į kūdrą įsileisti šių žuvų, A.Banikonis primena svarbias taisykles – nesukelti termošoko ir žuvų per ilgai nelaikyti ant žemės. To daryti nereikėtų, nes jų žiaunos, kurios yra pagrindinis žuvų kvėpavimo organas, apledėja, ledukai pradeda braižyti žiaunadangčius, prasideda kraujavimas, žuvis silpsta ir ji gali kristi. Todėl labai svarbu karpines žuvis iš vandens išleisti tiesiai į vandenį.

Kitas nesėkmingo žuvinimo atvejis, kuomet norėdami gero pakenkiame visai vandens telkinio ekosistemai, t.y. kuomet su baltaisiais amūrais „išnaikinama“ visa vandens augalija. Daugelis net nesusimąsto, kad realiai kovoja ne su tvenkinio užaugimo priežastimi, o su pasekmėmis.

„Idealu jei pavyksta suvienodinti vandens temperatūrą, iš kur žuvis buvo paimta ir įleista. Žuvys gana neblogai prisitaiko prie nedidelių temperatūros svyravimų, tačiau nepamirškite, kad jei mailių ilgiau laikysite rankose, labai realu, kad jas pražudysite. Termošokas garantuotas“, – įspėja A.Banikonis. Vis dėlto, karpines žuvis (karpius, amūrus, plačiakakčius, lynus) galite įžuvinti ir vėlyvą pavasarį. Tačiau žuvų mailių galima rezervuoti iš anksto, kad pavasarį būtumėte garantuoti, jog vandens telkinį papildys nauji gyventojai.

Ichtiologas Tomas Virbickas taip pat sutinka, kad karpines žuvis į tvenkinius geriau įsileisti vėlyvą pavasarį. Specialisto teigimu, kai vandens temperatūra nukrenta žemiau 8 laipsnių, jos tampa mažai judrios, todėl naujai įleistos žuvys gali tapti lengvu plėšrūnų grobiu. „Vasaros pradžioje jiems bus lengviau susirasti maisto, dėl to patarčiau palaukti pavasario pabaigos, vasaros pradžios. Karpinių žuvų įleidimas bus sėkmingesnis. Geriausia, kai vandens temperatūra siekia 12–16 laipsnių“, – pataria ichtiologas.

Pasidomėkite žuvų elgsena

A.Banikonio pasiteiravus, kaip žinoti, kiek ir kokių žuvų reikėtų įsileisti į savo vandens telkinį, kad jo ekosistema nebūtų išbalansuota, specialistas patarė pirmiausia nusistatyti, kokiu tikslu bus auginama žuvis, pavyzdžiui, maistui ar rekreacinei žvejybai, įsivertinti, kokio gylio ir dydžio telkinys. Ne mažiau svarbu susipažinti ir su skirtingų žuvų rūšių elgsena vandenyje.

Jo teigimu, neįvertindami jų daromo poveikio ir atlikę įžuvinimą galime sulaukti ilgalaikių neigiamų pasekmių. Jis pateikia kelis pavyzdžius: mūsų regiono vandenų priedugnio žuvys, besimaitinančios bentosu, maisto ieško „kasdamos“ iki 5–10 cm dugno sluoksnį, tuo tarpu svetimžemis karpis gali išvagoti net iki 30 cm gylio tranšėjas. Didžiausia problema ne tai, kad keičiamas dugno reljefas, o tai, kad išlaisvinamos suspenduotos organinės medžiagos. Paprastai tariant, vandens kokybė prastėja dėl padidėjusio fosforo ir azoto junginių kiekio. Tai atsilieps vandens augalų ir fitoplanktono augimui, šis savo ruoštu turės lemiamos įtakos vandens skaidrumui, deguonies režimui ar net toksinių medžiagų atsiradimui vandenyje.

Kitas nesėkmingo žuvinimo atvejis, kuomet norėdami gero pakenkiame visai vandens telkinio ekosistemai, t.y. kuomet su baltaisiais amūrais „išnaikinama“ visa vandens augalija. Daugelis net nesusimąsto, kad realiai kovoja ne su tvenkinio užaugimo priežastimi, o su pasekmėmis.

Kada reikalinga orapūtė?

R.Mankovičienė sako, kad tiek vasarą, tiek žiemą labai svarbu sudaryti tinkamas sąlygas žuvims. Jeigu labai karšta, vandenyje staigiai mažėja deguonies, todėl reikalinga orapūtė (kompresorius). Deguonies kiekis mažesnis ir užsitraukus ledui, todėl svarbu, kad vanduo būtų judinamas, o deguonis išnešiojamas po visą vandens telkinį. „Jei vasarą karšta, mūsų orapūtė dirba ir vakarais. Dabar visas „prūdas“ užšalęs ir turime maždaug 3 m skersmens eketę, kur vandeniui neužšalti padeda kompresorius“, – tikina tvenkinio savininkė.

A.Banikonio teigimu, orapūtė būtina visuose tvenkiniuose, kuriuose nėra vandens pratekėjimo arba jis yra silpnas. Geriausia, jeigu orapūtė turės du difuzorius ir didesnis vandens plotas liks atviras, o ne po ledu. Dėl to žuvis, kurios žiemą lieka aktyvios, bus galima nesunkiai pamaitinti ar žvejoti.

„Orapūtę reikia pastatyti ties giliausia „prūdo“ vieta, pakėlus 40–70 cm nuo dugno. Taip pat reikia nepamiršti, kad karpinės žuvys palei dugną ilsisi, galima sakyti, miega, todėl jei orapūtę nuleisite per žemai, joms smulkiomis dalelėmis bus užneštos žiaunos. Jeigu dugnas betoninis ar molinis, tokia rizika gerokai mažesnė, tačiau jeigu dugne juodžemis, durpės ar smėlžemis, minkštas šlynas, žuvims apsineš žiaunos. Žuvys miegodamos jų neišsiplauna, o pabudusios pradeda dusti. Svarbu ir tai, kad orapūtės galingumas parenkamas įvertinus tvenkinio plotą.“

Pasirūpinus deguonimi vandenyje, reikėtų nepamiršti pamaitinti žiemą nemiegančių žuvų. Tam yra specialūs žuvų pašarai: eršketinėms žuvims, upėtakiams, palijoms, karpinėms žuvims, šamams. „Kaip žinoti, kiek pašaro duoti besimaitinančioms žuvims? Ant pašaro pakuotės yra nurodomos proporcijos, kuriomis visuomet patariu vadovautis. Reikia įvertinti žuvų kiekį, svorį ir vandens temperatūrą“, – paaiškino specialistas.

Tiek žiemą, tiek vasarą tvenkinius dažnai lanko ūdros, kiaunės ar šeškai, todėl „Mailius.lt“ vadovas primena apie gyvagaudžius spąstus, kurie neblogai pasiteisina sodybose.

Kokias žuvis rinktis iš rudens?

Parengta pagal www.mailius.lt informaciją