Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Žiemai užmigdyti kūdrą – pasiruošimo ir žinių reikalaujantis darbas

Noras vasarą pūkštelėti į nuosavą tvenkinį ar jame susimeškerioti žuvį kraštiečius skatina kasti nuosavas kūdras. Tačiau jas išsikasus nereikia tikėtis, kad visi procesai išsispręs natūraliai kaip ežeruose. Mažesnius telkinius būtina prižiūrėti, kad jie neuždumblėtų, o jei auginate ir žuvis, privaloma pasirūpinti komfortiškomis auginimo sąlygomis. Ypač svarbu kūdras paruošti žiemojimui, nes padarytos klaidos gali brangiai kainuoti.

Nušienaukite augalus

Nuosavą tvenkinį Rokiškio rajone išsikasęs Ričardas Jankauskas juokauja, kad žiema jį ir jo kaimynus užklupo nepasiruošusius. Praėjusiais metais ledas vandenį sukaustė tik po Naujųjų metų, todėl pasiruošimui turėta mėnesiu daugiau laiko. O štai šiemet šaltukas pasirodė sulig kalendorine žiema. Atvėsus orams, temperatūrai nukritus žemiau nulio, dalis kūdros ar šalia jos augančių augalų žūva, medžiai meta lapus, todėl prieš telkiniui užšąlant reikia nupjauti virš vandens augančios augalijos lapus, sugrėbti nukritusius lapus, nes pūdamos organinės medžiagos sunaudoja deguonį, kuris gyvybiškai svarbus ten tūnančioms žuvims. „Neturiu daug medžių prie vandens, bet vėjas vis tiek atpučia lapų, juos stengiuosi išgrėbti. Tik šiemet vis atidėliojau ir nespėjau to padaryti iki užšąlant. Mano kūdra nedidelė, 9 arų, bet vis tiek norisi palaikyti tvarką“, – pasakoja Ričardas, besivildamas, kad iki švenčių ledas spės ištirpti ir pavyks surinkti plūduriuojančius lapus.

Susiurbia lapus

Aplinkosaugos ir aplinkotvarkos ekspertas, „Senasis ežerėlis“ vadovas Aušrys Balevičius sako, kad viršvandeninius augalus (nendres, švendrus, viksvas) visuomet naudinga nušienauti, o atliekas kompostuoti taip, kad nei pačios augalinės atliekos, nei atsipalaidavusios jų maisto medžiagos su lietumi nepasiektų tvenkinio.

Jei nenorite lapų ar kitų augalinių liekanų grėbti rankomis ar neturite tam laiko, A.Balevičius rekomenduoja įsigyti ar pačiam susimeistrauti skimerį. Paprastai tariant, skimeris yra įrenginys, užtikrinantis vandens nešvarumų filtravimą. „Pirmiausia prie kūdros nerekomenduoju sodinti medžių, kurie meta lapus. Taip tik prisidarysite nereikalingo darbo. Bet jeigu prie tvenkinio jau auga keli medžiai ir jų pjauti nenorite, galima rasti būdų, kaip tvarkingai prižiūrėti vandens telkinį. Geriausia lapus surinkti, kol jie laikosi ant vandens, neskęsta. Aš asmeniškai rekomenduoju skimerius, kurie surenka paviršiuje plūduriuojančias šiukšles. Tai yra dėžutė, apačioje turinti vandens siurblį. Jis sukuria trauką ir tokiu būdu paviršiaus nešvarumai surenkami į dėžutę. Ją reikia reguliariai išvalyti. Skimeriai naudojami ir baseinuose, tačiau yra gaminamų specialiai kūdroms, kurie turi didesnės talpos dėžutes, yra galingesni“, – pasirūpinti, kad iš kūdros būtų surenkami nukritę lapai, rekomenduoja specialistas.

Šlaitus griauna karpiai

Dažna problema, su kuria susiduria nuosavų dirbtinių vandens telkinių šeimininkai, yra griūvantys šlaitai. Taip gali atsitikti dėl keleto priežasčių: kūdros neteisingai iškastos, šlaitai yra per statūs, juos veikia erozija. Neretai pasitaikanti klaida – per didelės karpių bandos laikymas. Gerai žinoma, kad šios žuvys itin mėgsta rausti dugną ieškodamos maisto. Tokiu būdu jos kelia į paviršių dumblą, molio daleles.

Dar vienas rūpestis kūdrų savininkams tiek žiemą, tiek vasarą – ūdros ir audinės. Suaugusi ūdra per dieną suėda apie 2,5 kg įvairaus maisto, o tai sudaro maždaug 20 proc. jos kūno svorio. Dažni vizitai kūdroje gali baigtis ir visišku jos ištuštinimu.

Nuosavą žuvininkystės ūkį Domeikavoje turinti Ingrida sako, kad dėl griūvančių šlaitų neįmanoma nieko padaryti, jeigu jame nėra mažinama karpių koncentracija. Padėti gali ir papildomas karpių šėrimas – sotesnei žuviai bus mažesnis interesas raustis dugne. „Aš irgi turėjau šią problemą. Karpiai kaip kiaulės nuolat rausiasi. Per 10–20 metų tvenkinys, kuriame laikėme karpius, padidėjo nuo 25 iki 30 arų. Kiti tvirtina šlaitus vytelėmis, specialiais sietais“, – sako žuvininkystės ūkio savininkė.

Kam reikalinga orapūtė?

Nesvarbu, kūdra yra didelė ar kelių arų, labai svarbu užtikrinti deguonies tiekimą žuvims. Nuo to priklausys, ar žuvys sėkmingai peržiemos. Jeigu žiema be ledo, tuo rūpintis nereikia. Tačiau jei vanduo sukaustytas ledo, pagalvokite apie orapūtes. Jos palaiko neužšąlančią eketę, todėl nereikia nuolat bėgioti ir kapoti eketės kirviu. Orapūtė ne tik paduos deguonies, bet ir padės pašalinti vandenyje susidarančias kenksmingas medžiagas, tokias kaip metano dujos. Ji šiek tiek atšaldo vandenį.

„Daugelis žmonių, kurie turi nedidelius tvenkinukus, orapūtes deda į telkinio vidurį. Mano nuomone, tai yra didelė klaida. Įsivaizduokite kūdroje žiemojančias karpines žuvis, kurios tūno giliausioje duobėje. Orapūtę įdėjus į telkinio vidurį žuvims nėra ramybės. Žiemą nereikia įdarbinti orapūčių visu galingumu, nes burbuliuojantis vanduo žemina temperatūrą. Kartą nustėrau pamačiusi socialiniame tinkle įkeltą vaizdo įrašą, kuriame orapūtė dirba visu pajėgumu, kūdra atrodo kaip verdantis puodas, vanduo tiesiog kunkuliuoja. Šaltame vandenyje deguonis tirpsta daug greičiau, todėl geriau, kad ji dirbtų mažesniu galingumu. Karpinės, eršketinės žuvys žiemą mėgsta ramybę, todėl kūdra neturėtų kunkuliuoti. Įsivaizduokite, kokia gali būti ramybė verdančiame puode? Mes orapūtes dedame ne pačiame centre, o šiek tiek arčiau kranto“, – pabrėžia Ingrida.

Arčiau kranto dėl saugumo

Orapūtę statyti arčiau kranto ji rekomenduoja ne tik dėl žuvų ramybės, bet ir dėl saugumo. Ji pateikia ir savo ūkio praktinį pavyzdį. Vaivorykštiniai upėtakiai žiemą aktyviai maitinasi, todėl juos žuvininkystės ūkiuose reikia šerti ištisą žiemą. Nesaugu artintis prie eketės, kuri žiojės vandens telkinio viduryje, nes lipant arčiau neužšalusios „akies“ ledas plonėja. Viduryje tvenkinio gylis dažniausiai būna didžiausias, o vaikščiojant plonu ledu didelė rizika įlūžti.

„Saugumą noriu pabrėžti ne be reikalo. Šią savaitę naktį laikėsi 15 laipsnių temperatūra žemiau nulio. Eketės diametras buvo apie 7 m, o ryte ledas užsitraukė ir teliko 1,5 m eketė. Jeigu aš bandysiu lipti ant tokio ledo, 2 m iki eketės tikrai įlūšiu. Kol pati kelis kartus taip neišsimaudžiau, nepasimokiau. Dabar visuomet lipu ant ledo su 3 m pagaliu arba smaigais. Praėjusiais metais vienas žmogus taip ir paskendo išėjęs pasižiūrėti lede pragręžtos skylės. Žmona jo pasigedo ir, deja, surado paskendusį. Padėta arčiau kranto, orapūtė tokiu atveju suteikia daugiau šansų išsigelbėti įlūžus, nes krantas arčiau, ten ne taip gilu. Net jei įlūš miško žvėrelis ar šuo, jie sugebės išsikabaroti patys“, – moko žuvininkystės ūkio savininkė.

Labai arti kranto orapūtės statyti taip pat nereikia. Užtenka palaikyti maždaug 1 m atstumą. Ingrida sako, kad tvenkiniuose žuvis laikantiems žmonėms nereikia stengtis išlaikyti ir labai didelės eketės. Kuo didesnė eketė, tuo daugiau garnių gali atskristi vaišintis jūsų auginamomis žuvimis.

Karpiai „išvirė“

Neturint žinių, kokias sąlygas reikia sudaryti skirtingoms žuvų rūšims, net ir su gerais ketinimais galima padaryti daug žalos. Jeigu žiemą eršketinės, karpinės žuvys būna ramybės fazėje ir didelės vandens srovės jiems nereikia, vaivorykštiniams upėtakiams, priešingai – didelė srovė šaltame vandenyje pats tas. Jie puikiausiai jaučiasi, kai vandens temperatūra siekia 4–6 laipsnius. „Jiems vanduo gali burbuliuoti, srovė gali būti tokia kaip Nemune“, – parinkti orapūtės galingumą pagal kūdroje gyvenančių žuvų poreikius skatina specialistė.

Ingrida prisimena neseną istoriją, kai į ją kreipėsi dekoratyvinio tvenkinio savininkas, pasiguodęs, kad po orapūtės įleidimo išduso visi laikyti dekoratyviniai karpiai. Pamačiusi nufilmuotą medžiagą, pašnekovė sako nenustebusi, kad žuvys nesulaukė pavasario. Orapūtė veikė per stipriai, burbuliuojančiame vandenyje susidariusios srovės nuolat judino žuvis, o šios užuot ilsėjusios eikvojo energiją ir galiausiai visiškai išseko.

Atsakingai parinkite gylį

Daug kam neaišku, į kokį gylį reikėtų panardinti orapūtę. „Kažkas socialiniuose tinkluose paleido gandą, kad užtenka ją panardinti paviršiuje, maždaug 1,5 m gylyje, kad neužšaltų vanduo. Bet tai bus veiksminga, jei tvenkinyje laikysite kelis karosus, o ne brangią žuvį, kurios ten gana daug. Prisiminkite, kad kūdroje pūva lapai ir kita augmenija, naudoja deguonį, todėl tokiame gylyje orapūtė neduos norimos naudos. Orapūtė didesniame tvenkinyje turėtų būti 1,5–2 m gylyje, o mažesniame – 1 m gylyje. Jeigu tvenkinys 3 m gylio, difuzorių nardinkite 1 m nuo dugno, jei gylis siekia 2 m – 20–30 cm nuo dugno“, – savo ūkyje pritaikyta orapūčių nardinimo praktika dalijasi pašnekovė.

Žuvis išgelbėjo vanduo gyvuliams

Anot jos, šiemet žiema atėjo mėnesiu anksčiau nei pernai. Tai kelia nerimą kūdrų savininkams, nes pavasarį gali iškilti daug išdususių žuvų. Nors orapūtės nėra labai brangios, jei neturite galimybės jos įsigyti, reguliariai pjaukite eketę ir pasistenkite, kad ji neužsitrauktų ledu.

„Tie, kas neturi orapūtės, manęs klausia, ar padeda išgręžta eketė. Skamba grubiai, bet atsakau: o kas bus, jei žmogui uždėsiu plastikinį maišelį ant galvos ir kas pusvalandį leisiu įkvėpti? Jeigu nuolat nėra išgraibomas ledas, tai beprasmis darbas. Galiu pasakyti, kad kiti į eketę primesdavo ir šiaudų. Mano praktika rodo, kad tai nepasiteisino. Turiu deguonies matavimo aparatą ir pastebėjau, kad tai neveiksminga. Kiek žuvis gali gauti deguonies per šiaudelį? Kažkada vienas žmogus man aiškino, kad jis išsipjovė eketę ir žuvis neišgaišo be jokių orapūčių. Tačiau jis nuolat kibirais sėmė vandenį, eketė buvo atvira pusę dienos, o kitą dieną pradaužoma vėl vandeniui semti gyvuliams. Jeigu sugebėsite eketę išlaikyti atvirą, orapūtės gali ir nereikėti“, – užtikrina Ingrida.

Taip pat nuo didesnių tvenkinių reikėtų valyti sniegą. Tokiu būdu per ledą patenkanti šviesa augalams leidžia vykdyti fotosintezę, išskirti deguonį.

Suėdė motininių karpių bandą

Dar vienas rūpestis kūdrų savininkams tiek žiemą, tiek vasarą – ūdros ir audinės. Suaugusi ūdra per dieną suėda apie 2,5 kg įvairaus maisto, o tai sudaro maždaug 20 proc. jos kūno svorio. Dažni vizitai kūdroje gali baigtis ir visišku jos ištuštinimu. Su šių padarėlių daroma žala ilgai kovoja ir Ingrida. Ji guodėsi, kad ūdros prieš keletą metų sumedžiojo visą spalvotųjų motininių karpių bandą. Žalą ji pastebėjo tik pavasarį, nes per visą žiemą neužtiko žvėrelių paliktų pėdsakų. Kadangi ūkyje iškasta daug tvenkinių, aplink kiekvieną jų pastatyti po piemenį yra brangu ir nepatogu. Jie trukdo dirbti, todėl Ingrida su vyru elektrinį piemenį ištempė palei tvorą. „Ieškojau vietos, per kur ji patenka į teritoriją. Labai tikėtina, kad ji bandė ateiti, bet vieną kartą gavusi elektros srovės daugiau lįsti nebedrįso. Reikia pabelsti į medį, bet jau trejus metus jos nebesilanko ūkyje“, – nutrūkusiais žvėrelių vizitais džiaugiasi „Ingridos žuvys“ vadovė Ingrida.

Rekomenduojami video